Ne viskas, ką vadiname „mano“, mums priklauso | Mt 21, 33–42 | Kun. G. Sungailos pamokslas

Jėzaus palyginimas apie nedorus vynininkus primena: gyvenimas, kūrinija ir visa, ką turime, pirmiausia yra Dievo dovana. Mes nesame pasaulio šeimininkai – esame pašaukti rūpintis tuo, kas mums patikėta, ir duoti vaisių.

Toliau šiais sekmadieniais keliaujame Evangelijos pagal Matą puslapiais. Jau netrukus, rugsėjį, pereisime prie Evangelijos pagal Luką, o šiandienos skaitinyje girdėjome Jėzaus palyginimą apie vynuogyną.

Šio palyginimo vaizdiniai siekia Senąjį Testamentą, kuriame Izraelis ne kartą vadinamas Dievo vynuogynu. Jėzus pirmiausia kreipiasi į Izraelio religinius vadovus. Tačiau šis palyginimas nėra vien žodis apie kitus žmones ar seniai praėjusius laikus. Jis tinka ir mums – per istoriją keliaujančiai Dievo tautai, Bažnyčiai.

Ką girdime šiame palyginime?

Vynuogyno šeimininkas viską parengė: įveisė vynuogyną, jį aptvėrė, iškasė spaustuvą ir pastatė bokštą. Tuomet išnuomojo vynuogyną vynininkams.

Atėjus derliaus metui, šeimininkas pasiuntė savo tarnus atsiimti jam priklausančios vaisių dalies. Tačiau vynininkai tarnus sumušė ir nužudė. Šiuose tarnuose galime atpažinti pranašus ir kitus Dievo siųstuosius. Galiausiai šeimininkas pasiuntė savo sūnų, bet vynininkai nužudė ir jį, tikėdamiesi patys užvaldyti vynuogyną.

Šiandien galėtume įsivaizduoti panašią situaciją. Žmogus nusipirko butą, jį suremontavo, apstatė baldais ir išnuomojo. Tačiau atėjus laikui mokėti nuomą gyventojai pareiškė:

„Mes nemokėsime. Nuo šiol šis butas yra mūsų.“

Jie gyvena taip, tarsi patys būtų butą pastatę ir įrengę. Jie užmiršta, kad yra ne savininkai, o nuomininkai.

Lygiai taip pat ir mes ateiname į pasaulį, kurio nesukūrėme. Dievas jau yra parengęs visa, ko reikia, kad galėtume gyventi, darbuotis ir duoti vaisių. Tačiau žmogus labai lengvai pradeda manyti, kad tai, kas jam tik patikėta, iš tikrųjų jam priklauso.

Palyginime minimas šeimininko sugrįžimas leidžia prisiminti ir antrąjį Kristaus atėjimą. Tikėjimo išpažinime sakome, kad Jis vėl ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti ir kad Jo Karalystei nebus galo.

Todėl turime prisiminti: šiame pasaulyje nesame absoliutūs savininkai. Tikrasis šeimininkas yra Dievas. Gyvenimas, kūnas, laikas, gebėjimai, turtas ir visa kūrinija yra mums patikėtos dovanos.

Daugelis mūsų santykių pradeda irti tada, kai pernelyg lengvai ištariame: „mano“. Kartais taip pradedame kalbėti net apie kitus žmones ir mėginame juos savintis. Tačiau kitas žmogus niekada nėra mūsų nuosavybė.

Artėjanti rugsėjo 1-oji yra ne tik mokslo metų pradžia. Tai ir Maldos už kūriniją diena. Kūrinija taip pat nėra žmogaus nuosavybė. Kai gamtą ir gyvūnus pradedame laikyti vien žaliava ar ištekliumi, kenčia kūrinija, kenčia kiti žmonės ir yra pažeidžiamas mūsų santykis su Dievu.

Ši Evangelija nėra vien grasinimas, kad šeimininkas sugrįš. Pirmiausia ji primena, kad šeimininkas jau viską parengė ir mums patikėjo. Mes nepradedame nuo tuščių rankų. Pirmiau gavome gyvenimą, pasaulį ir daugybę Dievo dovanų.

Todėl tikinčio žmogaus atsakymas prasideda žodžiu „dėkoju“.

Dėkokime už visa, ką turime. Mokykimės rečiau tarti „mano“, o dažniau prisiminti: „Dievo“ ir „artimo“. Tarnaukime Dievui visu savo gyvenimu ir duokime Jam patikėto vynuogyno vaisių, kol sugrįš jo šeimininkas.