3-ojo Gavėnios sekmadienio (Šv. Jono Pakopininko) skaitiniai
Šią dieną Dieviškosios Liturgijos metu skaitomi šie skaitiniai:
Skaitinys iš šventojo apaštalo Pauliaus laiško hebrajams:
„[Broliai,] kai Dievas davė Abraomui pažadus, neturėdamas kuo aukštesniu prisiekti, prisiekė savimi ir tarė: Iš tiesų, aš laiminte palaiminsiu tave, dauginte padauginsiu tave. Ir Abraomas, kantriai laukdamas, gavo, kas buvo pažadėta. Žmonės prisiekia aukštesniais dalykais ir kiekvieno ginčo pabaigoje patvirtinimui imasi priesaikos. Todėl Dievas, norėdamas stipriau pabrėžti pažado paveldėtojams savo valios pastovumą, pridėjo priesaiką. Tad du nekintami dalykai, kuriuose neįmanoma, kad Dievas meluotų, tvirtai guodžia mus, ieškančius prieglobsčio mums duotoje viltyje. Ji mums yra tarsi saugus ir tvirtas sielos inkaras, prasiskverbiantis pro uždangą vidun, kur už mus kaip pirmtakas įžengė Jėzus, tapęs amžiams vyriausiuoju kunigu Melchizedeko būdu.“ (Hebr 6,13-20)
Skaitinys iš šventosios Evangelijos pagal Morkų:
„[Anuo metu,] vienas iš minios jam atsakė: „Mokytojau, aš atvedžiau pas tave sūnų, kuris yra nebylės dvasios apsėstas. Kur tik sugriebusi, dvasia jį tąso, iš burnos jam eina putos, jis griežia dantimis ir pastyra. Aš prašiau tavo mokinius išvaryti dvasią, bet jie nevaliojo“. Tada Jėzus tarė: „O netikinti gimine! Iki kol man reikės su jumis būti? Kaip ilgai jus kęsti? Atveskite jį pas mane!“ Jie atvedė. Vos pamačiusi Jėzų, dvasia ėmė tąsyti berniuką, šis parpuolė ant žemės ir apsiputojęs pradėjo blaškytis. Jėzus paklausė tėvą: „Ar nuo seniai jam taip darosi?“ Šis atsakė: „Nuo pat kūdikystės. Dvasia jį dažnai į ugnį įstumdavo ir į vandenį, norėdama pražudyti. Tad jei ką gali, pasigailėk mūsų ir padėk mums!“ Jėzus jam atsakė: „'Jei ką gali'?! Tikinčiam viskas galima!“ Vaiko tėvas sušuko: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!“ Matydamas susibėgančią minią, Jėzus sudraudė netyrąją dvasią: „Nebyle ir kurčia dvasia, įsakau tau, išeik iš jo ir daugiau nebegrįžk!“ Dvasia, klykdama ir smarkiai jį purtydama, išėjo. O berniukas liko tarsi lavonas, ir daugelis sakė: „Jis mirė“. Bet Jėzus paėmė jį už rankos, pakėlė, ir jis atsistojo. Kai Jėzus grįžo namo, mokiniai, pasilikę su juo vieni, klausė: „Kodėl mes negalėjome jos išvaryti?“ O jis atsakė: „Ta veislė neišvaroma niekuo kitu, tik malda“. Iš ten išėję, jie keliavo per Galilėją. Jėzus nenorėjo, kad kas apie tai žinotų. Mokydamas savo mokinius, jis tvirtino: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels.“ (Mk 9,17-31)Troparas šv. Jonui Pakopininkui, 1 tonas
Dykumos pilieti, ir kūne angele,/ stebukladariu tapai, o, mūsų tėve Jonai!/ Pasninkaudamas, budėdamas ir besimelsdamas/ nuostabiąsias dangaus dovanas laimėjai,/ Gydei sergančiuosius ir sielas tų,/ Kuriuos prie tavęs patraukė tikėjimas./ Garbė stiprybę tau Suteikusiam,/ garbė tave Vaikinavusiam,// garbė visus per tave Gydančiam!
***
Pamokslai, pasakyti šia proga:
🎞️Kun. Justinas Kiviloo. Ir sielvartas, ir džiaugsminga euforija gali vesti į egoizmą (Mk 9,17-31)
🎞️Kun. G. Sungaila. Kas jungia Vilniaus kankinius ir asketinę tradiciją? (Mk 9,17-31)
***
Taip pat žiūrėkite:
🎞️ Apie dangiškąsias kopėčias. Katechetinis pokalbis.
Taip pat skaitykite:
