Pamokomasis žodis Šventajai Gavėniai prasidedant (2025)

+ Baltramiejus

Dievo malone

Konstantinopolio — Naujosios Romos

arkivyskupas

ir Visuotinis patriarchas

Visai Bažnyčiai: malonė ir ramybė nuo mūsų Viešpaties ir Išganytojo Jėzaus Kristaus, kartu su mūsų malda, palaiminimu ir atleidimu, telydi jus!

Garbingieji broliai hierarchai ir
palaimintieji dvasiniai vaikai Viešpatyje,

Ir vėl, Dievo, visų gėrybių Davėjo, valia ir malone, įžengiame į šventąjį ir didįjį Gavėnios Keturasiadešimtdienį, palaimingą pasninko ir atgailos, dvasinio budrumo ir kelionės su Viešpačiu laiką, kai lydime Jį į laisva valia prisiimamą kančią, kad per tai pažintume Jo nuostabaus Prisikėlimo šlovę ir taptume verti pereiti iš žemiškųjų dalykų į tai, „ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo“ (1 Kor 2, 9).

Ankstyvojoje Bažnyčioje šventoji Gavėnia buvo katechumenų, kurių krikštas vyko per šv. Velykų šventės liturgiją, pasirengimo laikotarpis. Prisimenant Gavėnios ryšį su krikštu, apie šį svarbiausią atgailos laikotarpį dar kalbama kaip apie „krikšto atnaujinimą“, „antrąjį krikštą“, „sutartį su Dievu antrojam gyvenimui“, kitaip tariant, Gavėnia – tai krikšto dovanų atgaivinimas ir pasižadėjimas Dievui eiti nauju gyvenimo keliu. Šio laiko pamaldose ir giesmėse tikinčiųjų dvasinė kova siejama su Viešpaties Velykų laukimu, keturiasdešimties dienų pasninko metu sklinda Prisikėlimo džiaugsmo kvapsnis.

Šventoji Gavėnia yra proga suvokti mūsų tikėjimo, kaip „asmeninio susitikimo su Kristumi“, gelmę ir turtingumą. Teisingai pabrėžiama, kad krikščionybė yra „itin asmeniška“, tačiau tai nereiškia, kad ji yra „individualistinė“. Tikintieji „susitinka, atpažįsta ir myli vieną ir tą patį Kristų“, kuris „vienas ir vienintelis atskleidė tikrą ir tobulą žmogiškąjį asmenį“ (šv. Mikalojus Kabasilas). Kristus kviečia visus žmones – ir kiekvieną asmenį atskirai – į išganymą, kad kiekvieno atsakas visada būtų „pagrįstas bendru tikėjimu“ ir „tuo pačiu metu unikalus“.

Prisimename šventojo Pauliaus žodžius, kad „aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 20). Šiuo atveju žodžiai „manyje“, „man“ ir „už mane“ neprieštarauja žodžiams „mumyse“, „mums“ ir „už mus“, turint omenyje mūsų „bendrą išganymą“. Laisvės apaštalas, nepaprastai dėkingas už dangiškąją savo atgimimo Kristuje dovaną, „tai, kas bendra, įvardija kaip savo“, nes amžinasis Dievo Žodis įsikūnijo, buvo nukryžiuotas ir prisikėlė iš numirusių „dėl jo asmeniškai“. 

Mūsų tikėjimo patirtis yra „unikali“ ir „giliai asmeninė“, nes tai yra Kristaus mums suteikta laisvė, bet ji tuo pačiu yra „esmiškai bažnytinė“, „bendros laisvės“ patirtis. Ši tikrų tikriausia laisvė Kristuje reiškiasi kaip meilė ir praktiška pagalba konkrečiam artimui, kaip tai aprašyta palyginime apie gerąjį samarietį (Lk 10, 30-37) ir ištraukoje apie Paskutinįjį teismą (Mt 25, 31-46), taip pat kaip pagarba ir rūpestis pasauliu bei eucharistinis požiūris į kūriniją. Laisvė Kristuje turi asmeninį ir holistinį pobūdį, kuris ypač atsiskleidžia per šventosios Gavėnios laikotarpį pažįstant askezę ir pasninką. Krikščioniškoji laisvė, kaip egzistencinis autentiškumas ir pilnatvė, neskelbia niūrios askezės, gyvenimo be malonės ir džiaugsmo, „tarsi Kristus niekada nebūtų atėjęs“. Be to, pasninkas yra ne tik „susilaikymas nuo maisto“, bet ir „nuodėmės išsižadėjimas“, kova su egoizmu, meilės kupinas atsitraukimas nuo savęs ir susitelkimas į artimąjį, kuriam reikia pagalbos, „širdis, deganti dėl visos kūrinijos“. Holistinį dvasingumo pobūdį atskleidžia šventosios Gavėnios kaip kelionės į Velykas ir kaip „Dievo vaikų garbės laisvės“ (Rom 8, 21) nuojautos patirtis.

Meldžiamės, kad mūsų Išganytojas Jėzus Kristus padarytų mus visus vertus eiti šventojo ir didžiojo Gavėnios Keturasiadešimtdienio keliu praktikuojant askezę, atgailą, atleidimą, maldą ir dieviškąją laisvę. Ir baigiame mūsų dvasinio tėvo, šviesios atminties Chalkedono metropolito Melitono žodžiais, pasakytais 1970 m. Atėnų katedroje per Atleidimo sekmadienio Dieviškąją Liturgiją: „Tai, kas įžengiant į šventąją Gavėnią mūsų laukia jos pabaigoje, yra regėjimas, stebuklas ir Prisikėlimo patirtis, svarbiausia Ortodoksų Bažnyčios patirtis. Eikime šio regėjimo ir patirties link atsiprašę ir gavę atleidimą, bet ne formaliai per pasninką atsisakę mėsos ir aliejaus, ne veidmainiaudami, o su dieviška laisve, dvasia ir tiesa, Tiesos Dvasia, Dvasios tiesoje.“

Šventoji Gavėnia, 2025 m.

+ Baltramiejus

uoliai besimeldžiantis už jus Dievui