„Kasdienė duona“ | Lk 10, 1-12

1 Paskui Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt du mokinius ir išsiuntė juos po du, kad eitų pirma jo į visus miestus bei vietoves, kur jis pats ketino vykti.2 Jis sakė jiems: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį. 3 Keliaukite! Štai aš siunčiu jus lyg avinėlius tarp vilkų. 4 Nesineškite piniginės nei krepšio, nei autuvo ir nieko kelyje nesveikinkite. 5 Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: 'Ramybė šiems namams!'6 Ir jei ten gyvens ramybės sūnus, jūsų ramybė nužengs ant jo, o jei ne, – sugrįš pas jus. 7 Pasilikite tuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio. Nesikilnokite iš namų į namus. 8 Jei nueisite į kurį nors miestą ir jus priims, valgykite, kas bus jums padėta. 9 Gydykite to miesto ligonius ir sakykite visiems: 'Jums čia pat Dievo karalystė!' 10 O jeigu užsuksite į tokį miestą, kur jūsų nepriims, išėję į aikštę tarkite: 11 'Mes jums nukratome net jūsų miesto dulkes, prilipusias prie mūsų kojų, bet vis tiek žinokite: Dievo karalystė jau čia pat!' 12 Sakau jums: ateis diena, kai Sodomai bus lengviau negu anam miestui.


Viešpats išsiunčia 72 mokinius skelbti Gerosios Žinios – Evangelijos. Išsiųsdamas juos duoda išsamius nurodymus kaip elgtis. Septyniasdešimt du mokiniai - tai pirmieji krikščionybės misionieriai. Jėzus labai nedaug pasako, ką jie turi kalbėti, bet žymiai daugiau atkreipia dėmesį kaip jiems elgtis. Liepia nieko su savimi nesinešti, apsistoti ten, kur juos priims ir valgyti, kas bus jiems paduota. Nors ir primena, jog darbininkas vertas savo užmokesčio, bet ragina nebūti išrankiems, o tenkintis tik tuo, ką gauna. Šiuose abiejuose dalykuose matomas nuolankumas. Iš vienos pusės – priimti užmokestį, t.y. auką, ne už kažkokį konkrečiai atliktą materialų darbą, bet už Dievo žinios perdavimą. Juk aukojama yra vargšams, taigi priimti auką - tai pripažinti, jog esi vargšas, jog neturi nieko ir tau reikalinga kitų pagalba. Iš kitos pusės, reikia pasitenkinti tuo, ką gauni, net jeigu tai ne visai tai, ko tu norėtum, ar ne visiškai tavo poreikius patenkinančios gėrybės. Juk didelė pagunda jaustis vertu geresnio užmokesčio, nes atlieki ne bet kokį darbą, o Dievo duotą. Taigi, atrodytų, prieštaringuose dalykuose slypi puikybės pavojus, o nuolankumas padeda ne tik įveikti puikybę, bet ir yra geriausias Evangelijos liudijimas.

Jėzus griežtai atsiliepia ir apie tuos, kurie priims arba nepriims misionierius. Palaiminti, kurie supranta jog jiems reikia Dievo žodžio ir priima išganymą. Tačiau tie, kas atsisako – pasirenka mirtį. Tai gali skambėti lyg grasinimas: „ateis diena, kai Sodomai bus lengviau negu anam miestui“. Tačiau taip nėra. Visi esame nuodėmingi ir nuodėmė užtraukia mums mirtį. Tačiau Dievas nenaudoja prievartos ir palieka mums pasirinkti priimti išganymą ar ne. Bet įspėja apie tokio pasirinkimo pasekmes. Ne mokiniams reikia kažko iš žmonių, bet žmonėms reikalinga Geroji Žinia. Todėl kai jos nepriima, Jėzus liepia net miesto dulkes nuo kojų nusipurtyti, nes atėjusieji nieko iš to miesto nenorėjo sau, o tik pasidalinti išgelbėjimo žinia, kurią Dievas teikia dovanai.

Šiandien dėkosiu Dievui už misionierius, kurių dėka Evangelija pasiekė mane.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad galėčiau nuolankiai liudyti Evangeliją tiems, kam jos reikia.


Populiarūs įrašai