2015 m. spalio 30 d., penktadienis

Šventosios Dvasios beieškant (3): liuteronai ir unitai

Skaityti apie pirmąją kelionę, antrąją ir trečiąją keliones.

Ketvirtoji kelionė: evangelikai liuteronai

Liuteronų tikėjimas ir liturginis gyvenimas, kaip ir reformatų, man taip pat pasirodė įdomus ne tik iš asmeninio smalsulio, bet ir dėl bendros istorijos. 1576–1581 m. vyko susirašinėjimas tarp liuteronų, norėjusių užmegzti liturginį bendravimą su ortodoksais, ir Konstantinopolio patriarcho Jeremijo II. Susirašinėjimas prasidėjo liuteronų tikėjimo deklaracija, į ją patriarchas atsakė kritika. Liuteronams pateikus savo argumentus prieš patriarcho poziciją ir susirašinėjimui peraugus į ginčą, patriarchas pareiškė, kad jei liuteronai negerbia Šventųjų Tėvų ir 7 visuotinių susirinkimų (t. y. neigia ortodoksų mokymą ir nori dėl jo pasiginčyti), tai „nebekelia tegu [patriarchui] sielvarto ir neberašo apie šiuos klausimus. [...] Tegu eina savais keliais ir neberašo apie dogmas, o jei rašys – nebent dėl draugystės.“ Visgi „bendravimo dėl draugystės“ vėliau būta ir XVI a. LDK ortodoksai buvo sudarę politinę koaliciją su liuteronais.

Dažnai pamirštama ir tai, kad Rusijos imperatorius Petras I 1700 m. pradėjo Rusijos Ortodoksų Bažnyčios reformą – pasak teologo Aleksandro Šmemano, Rusijos Bažnyčia buvo pertvarkyta pagal protestantišką ekleziologiją. Liuteronų teologija veikė ir akademinę Rusijos mintį, pradedant metropolitu Petro Mohyla (1597–1647), polemikoje su katalikais pasitelkusiu liuteronų argumentus. Iki savo apsilankymo pas liuteronus ir ypač iki pokalbio su jų vyskupu apie tai galvojau mažiau. Tačiau pamatęs pamaldas ir išgirdęs teologinius samprotavimus supratau, kiek daug mes esame perėmę iš liuteronų.





2015 m. spalio 28 d., trečiadienis

Mistagogija - 6 - Šv. Dvasia, Dieviškoji Išmintis, paklydimas (prelest') [audio]



Šeštasis bendras ortodoksų ir katalikų patristinės mistagogijos seminaras, kuriame remiamasi šv. Teofilio Antiochiečio tekstu. Seminaras vyko šv. Paraskevės cerkvės parapijos namuose. 

Daugiau informacijos: http://www.ortodoksas.lt/2015/09/atnaujinami-ad-fontes-mystagogia.html 
Kiti įrašai:  https://www.youtube.com/playlist?list=PLS4zzw-5Z6h42U8AWY60NpXxsLWn5Udky

2015 m. spalio 27 d., antradienis

Katalikiškas menas vs. ortodoksiškas menas

Esminis skirtumas tarp poschizminio katalikų meno ir bizantiškojo meno - Bizantijos meno abstraktumas ir atvirkštinės perspektyvos (vietoje matematinės) naudojimas.

Be bizantiškojo antirealizmo, ortodoksų ikonografijai būdingas dogminis tikslumas. Vaizduoti galima tik tai, ko tikrumą liudija Apreiškimas ir kaip liudija Apreiškimas.

KRISTUS 



DIEVO MOTINA



SEKMINĖS



RUSIŠKA IKONOGRAFIJA

Rusiškas bažnytinės menas po Petro I perima katalikiško meno bruožus ir pasuka realizmo ir matematinės perspektyvos keliu:




Taip pat žiūrėkite: Apie ikoną [video]

Ką reiškia Kristaus žodžiai: „Štai jūsų namai bus jums palikti tušti“? (Mt 23,38)

„Anuo metu Jėzus kreipėsi į minią ir į savo mokinius: „Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro. Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti. Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų spurgus. Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose, mėgsta sveikinimus aikštėse ir trokšta, kad žmonės vadintų juos 'rabi' [Mokytojais].
O jūs nesivadinkite 'rabi', nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai. Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje. Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus. Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas. Nes kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas“.
„Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs užrakinate žmonėms dangaus karalystę ir nei patys neinate, nei trokštančių į ją patekti neleidžiate.
Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs suryjate našlių namus, kalbėdami ilgas maldas; todėl būsite itin rūsčiai teisiami! Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs keliaujate per jūrą ir sausumą, kad laimėtumėte vieną naujatikį, o kai toks atsiranda, jūs padarote iš jo pragaro vaiką, dvigubai blogesnį už jus pačius.
Vargas jums, aklieji vadai, kurie mokote: 'Jei kas prisiektų šventykla, tai nieko, o jei kas prisiektų šventyklos auksu, tai jis įsipareigoja'. Kvaili jūs ir akli! Kas gi didesnis – auksas ar šventovė, kuri pašventina auksą? Arba, anot jūsų: 'Jei kas prisiektų aukuru, tai nieko, o jei kas prisiektų atnaša ant aukuro, tai jis įpareigotas'. Akli! Kas gi didesnis – atnaša ar aukuras, kuris pašventina atnašą? Todėl kas prisiekia aukuru, tas prisiekia ir tuo, kas ant jo padėta, o kas prisiekia šventove, prisiekia ja ir tuo, kuris joje gyvena. Ir kas prisiekia dangumi, prisiekia Dievo sostu ir tuo, kuris jame sėdi.
Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, krapų ir kmynų, o pamirštate, kas svarbiausia Įstatyme, – teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę. Reikia tai daryti ir ano neapleisti! Aklieji vadai, jūs iškošiate uodą, o praryjate kupranugarį...
Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs valote taurės bei dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nesivaldymo. Aklasai fariziejau! Pirmiau išvalyk taurės vidų, tai bus tikrai švari ir išorė!
Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs panašūs į pabaltintus antkapius, kurie iš paviršiaus gražiai atrodo, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų. Taip ir jūs iš paviršiaus atrodote žmonėms teisūs, o viduje esate pilni veidmainystės ir nedorumo.
Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs statote pranašams antkapius, puošiate teisiųjų paminklus ir sakote: 'Jei būtume gyvenę savo protėvių dienomis, nebūtume kartu su jais susitepę pranašų krauju'. Taigi jūs patys prieš save liudijate, jog esate pranašų žudytojų vaikai. Pripildykite gi savo tėvų saiką!“
„Gyvatės! Angių išperos! Kaip jūs ištrūksite nuo pasmerkimo į pragarą?! Todėl štai siunčiu pas jus pranašų, išminčių ir Rašto aiškintojų. Vienus iš jų jūs užmušite ir nukryžiuosite, kitus plaksite sinagogose ir persekiosite nuo miesto iki miesto, kad ant jūsų kristų visas nekaltas kraujas, išlietas žemėje, pradedant teisiojo Abelio krauju ir baigiant krauju Barachijo sūnaus Zacharijo, kurį jūs nužudėte tarp šventovės ir aukuro.  Iš tiesų sakau jums: visa tai ištiks šitą kartą“.
„Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai! Štai jūsų namai bus jums palikti tušti. Taigi aš jums sakau: nuo dabar jūs manęs nebematysite, kol netarsite: Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!
“ - (Mt 23)

Teologas Earle'as Craigas yra rašęs apie teatralizuotą krikščionybę. Jis pabrėžia graikiško žodžio hypokrysis (veidmainystė) teatrinę kilmę. Craigas rašo: [Jėzus] nekalba apie nenuoseklumą ar nenuoširdumą, bet apie teatrališką veidmainystę. Jos atveju žmogus veikia nuosekliai ir net nuoširdžiai įsijautęs į savo vaidmenį, tarsi dalyvautų spektaklyje. Vienas iš svarbiausių jo tikslų – įtikinti publiką, kad jis iš tiesų yra tas personažas, kurį vaidina. Nors jo apibūdinama nevaidinančios Bažnyčios samprata - diskutuotina, tačiau Craigas nurodo į tam tikrą bažnytinės sąmonės tipą, kurį, pavyzdžiui, ortodoksų šventoji Marija Skobcova (1891-1945) vadina estetiniu pamaldumu.

ESTETINIS PAMALDUMAS

Šv. Marija Skobcova savo straipsnyje apie penkis religingumo (pamaldumo) tipus išskiria savo regėto Rusijos imperijos religinio trajektorijas ir pagrindines problemas. Estetiniu pamaldumu ji vadina tokį, kuris išorinį grožį iškelia kaip aukščiausią vertybę:

Sekdamas estetizmu žmogus vieninteliu daiktų matu, pareigos kriterijumi laiko jausmą, kad jis yra kažkokios sudėtingos kompozicijos dalis ir įsitikinimą, kad neturi jos sugadinti ar iškreipti. Jis priima bendrąjį ritmą, įveda jį į savo vidinį gyvenimą, kaip ir statutininkas, pagal principą organizuojantis savo buitį ir šiame principe regintis didžiausia dorybę. - Marija Skobcova, Religinio gyvenimo tipai
Pasak šv. Marijos, kraštutinis estetizmas visiškai pašalina krikščionišką meilę:
Žmonės bažnyčioje imami traktuoti arba kaip besimeldžiančiųjų minia [kursyvas - mano - G. S.], kuri yra dekoratyviai reikalinga teisingam liturgijos ritmui palaikyti, arba kaip nuobodūs ir erzinantys profanai, savo nemokšiškumu, grubumu, o kartais - savo asmeniniais rūpesčiais ir poreikiais gadinantys bendrąjį didingumo, darnos stilių.
Estetas gali būti nepaprastai pamaldus, daug skaityti, giedoti psalmių ir krikščioniškų giesmių, tapyti ikonas, tačiau tuo pačiu demonstruoti įspūdinga kietaširdiškumą. Jis baisiausiai iškoneveiks ir įskaudins bet ką, kas pažeis bažnyčios estetiką. Jam siaubą kels nepataikantis į natą choras, užsikertantis viduryje skaitinio kunigas, ne laiku procesijoje pajudėję patarnautojai. Ak, o jei koks patarnautojas sugalvos avėti sportinę avalynę!

Jeigu kažkokia pagyvenusi moteriškė užėjusi į bažnyčią viduryje cheruvimų giesmės ims kalbinti besimeldžiančius ir guostis, kad mirė jos sūnus ir neranda sau pasaulyje vietos, toks tikintysis ją išbars ir su ja nesikalbės. Tegu ji prasmenga, nes gadina pamaldų grožį ir tvarką. Estetui abstraktus, išorinis grožis daug svarbesnis už krikščionišką meilę artimui.

Komentuodama bolševikų draudimą kunigams mokyti tikėjimo ir už bažnyčios ribų pamokslauti, šv. Marija Skobcova taikliai pastebi:
Sovietų Rusijoje šiuo metu yra vienas grėsmingas reiškinys. Ten Bažnyčiai uždrausta viskas - skelbti, mokyti, užsiimti karitatyvine veikla, organizaciniu darbu, vienyti tikinčiuosius bendram gyvenimui. Leistas tik vienas dalykas - turėti pamaldas. Ar  tai - atsitiktinumas, prasižiūrėjimas? O, galbūt, tai subtilus psichologinis išskaičiavimas, pagrįstas tuo, kad ortodoksų pamaldos be meilės darbų, be asketinio gyvenimo apraiškų, be Dievo Žodžio gali pamaitinti tik jau tikinčius, tik tuos, kurie jau šį tą supranta, tačiau visiškai bejėgios apreikšti Kristaus tiesą apmirusiam ir bedieviui žmogui? Dvasiškai išalkęs peržengs šventovės slenkstį ir atsiduos grožiui, kuris šventovėje vyksta, bet savo alkiui patenkinti maisto negaus, nes trokšta ne tik grožio, bet ir meilės bei atsako į visas savo dvejones. Tokiu būdu valdžia savo reikalavimu užtrenkė Bažnyčios duris.

Estetizmas tarsi dūmu uždanga užgožia krikščionybės turinį, apgaubdamas jį išoriniu grožiu. Kunigas gali atrodyti pamaldusdvasingas, labai gražiai laikyti Mišias, tuo tarpu gyventi su moterimi ar netgi su vyru. Religijotyrininkas Nikolajus Mitrochinas sakė susidūręs su reiškiniu, kuomet išoriškai gražus, krikščioniškas tikinčių pasauliečių pamaldumas paradoksaliai dera su nežaboto chamizmo protrūkiais. Tai - pagrindinė priežastis, kodėl Bažnyčios Tėvai (šv. Kiprijonas Kartaginietis, Origenas, šv. Jonas Auksaburnis ir kt.) smerkė bet kokį teatrališkumą, vaidybą, patį teatro fenomeną ir draudė bet kokias jo apraiškas krikščionio gyvenime. 

APSIAUSTŲ SPURGAI IR DIRŽAI

Kristus aptaria, kaip fariziejai laikosi išorinių pamaldumo reikalavimo. Kaip nurodo Mozės Įstatymas, jie turi apsiaustų spurgus (mazgus), puošnius diržus, kurių įvairios detalės simbolizuoja Dievo šlovę, Dievo Žodį. Panašiai ir Jeruzalės Šventyklos kunigai, sadukiejai, laikėsi išvaizdos reikalavimų. Šventyklos kunigai dėvėjo nuostabius apdarus, kupinus gilios simbolikos, o ant Vyriausiojo Kunigo galvos apdangalo buvo užrašytas netgi Dievo Vardas - JHVH.

Kalbėdamas apie nepakeliamas naštas, kurias fariziejai uždeda savo mokiniams, Kristus turėjo omenyje, kad jie piktnaudžiauja savo galia surišti ir atrišti. Nors daugelis fariziejų nebuvo kunigai (skaitykite: Kas yra fariziejai, sadukiejai ir esėjai?), jie turėjo galią, kurią Kristus perdavė Apaštalams - galią surišti ir atrišti (hebr. asar we-hittir). Būdami Mozės Įstatymo žinovai ir Izraelio įgaliotieji jo aiškintojai, mokytojai (rabinai) turėjo teisę drausti ir leisti, prakeikti (anatemizuoti) ir laiminti. 

Seniausias liudijimas apie tai, kad fariziejai sau priskyrė šią galią yra pateiktas Juozapo Flavijaus. Aprašydamas žydų gyvenimą I a. pr. Kr Juozapas mini fariziejų galią surišti ir atrišti (Žydų karai 1,5,2). Tekste naudojama ta pati frazė, kaip ir Evangelijoje.

Į šią galią nurodo Kristus sakydamas jūs užrakinate žmonėms Dangaus karalystę - neatsakingai piktnaudžiaudami savo galia skirti draudimus ir anatemas fariziejai ne tik užkirto kelią daugeliui į Dangaus karalystę, bet ir patys sau užsikirto kelią, nes ir patys tų reikalavimų nepakelia. Jie tik vykdo tai, aks išoriška, kelia didelius reikalavimus, tačiau tie reikalavimai - gryna fikcija, idealybė, kurios niekas neįgyvendina.

Kristus netgi bara fariziejus, kad šitaip gyvendami jie gadina netgi tuos žmones, kuriuos neva laimi. Jie vykdo misija, neva skelbdami Dievo Žodį už jūrų, tačiau užuot supažindinę žmones su tuo, kas svarbiausia Įstatyme - teisingumu, gailestingumu, ištikimybe - jie juos įtraukia į vaidinimą. Našlės atiduoda paskutinius pinigus, kad tik vyktų ilgos pamaldos, kurios nieko žmonėms neduoda.

Argi mes neatpažįstame šituose žodžiuose savęs? Kartais neva skelbiame Dievo Žodį, bet užuot mokę žmogų gailestingumo imame kalbėti apie visiškai išorinius dalykus - aprangą, įpročius ir kt. Atsivertusios į krikščionybę merginos sugalvoja nebesipuošti, nebenaudoti makiažo. Kažkas neseniai užsimojo sakyti, kad traškučių valgymas - nuodėmė. Ar tai nėra didžiausia kvailystė ir žmonių vedimas iš kelio? Jei kažkam traškučių valgymas, makiažo naudojimas ar bloga apranga yra didžiausia gyvenime daroma nuodėmė, tai tas žmogus yra šventesnis už daugelį, kurie eina į Bažnyčią. O jei tai yra tik menkniekis, palyginus su didžiosiomis blogybėmis, kurias jis daro, tada mokymas kreipti dėmesį į paviršines smulkmenas, o ne būti gailestingu yra pirmas žingsnis į nežaboto chamizmo protrūkių žmoguje ugdymą.

Kažkada pas mane su draugu atėjo moteris ir paprašė, kad mes nueitume, perskaitytume susirinkusiems prie stalo maldas prieš valgį. Aš pasisiūliau eiti, o draugas pasakė: Neik, mes turime darbą ir turime jį padaryti. O jie, jei nemoka maldų, tegu pasimeldžia savais žodžiais. Galų gale, jei jie ir nepasimels, tai kas? Jei tai, kad suvalgys maisto be palaiminimo bus didžiausia jų šią savaitę padaryta nuodėmė, tai padėk jiems Dieve. Mes rūpinamės kaip apsirengti, kaip nusilenkti, ką pabučiuoti, kada ką perskaityti, o su artimaisiais, ypač bedieviais, elgiamės kaip žvėrys. 

DIEVO ŠLOVĖ PALIEKA JERUZALĘ

Sakydamas: „Štai jūsų namai bus jums palikti tušti“, Kristus kalba apie pranašystę, kuri jau buvo įvykusi ir kuri kartojosi Jo laiku. Ortodoksų Senojo Testamento kanone yra knyga, vadinama 3 Ezdro knyga (Vulgatoje - 4; angliškuose leidimuose - 2 Ezdro knyga). Čia pranašas taria Dievo žodžius, į kuriuos nurodo Jėzus Kristus:
Štai ką sako Visagalis Viešpats: Jūsų namai tušti, išsklaidysiu jus tarsi vėjas pelus (3 Ezdr 1,33)
Čia, kaip ir Evangelijoje, naudojama vienaskaita, oikos, t.y. „namai“ vieno „namo“, buveinės prasme. Dievo Namais žydai vadino Jeruzalės Šventyklą - vienintelę žemišką buveinę, kurią nurodė pastatyti ir kurioje įsikūrė Viešpats - Dievo Šlovė (Kavod, Šechina):
Namai, VIEŠPATIES Namai, buvo pripildyti debesies. Per tą debesį kunigai nebegalėjo užsibūti ir atlikti tarnybos, nes VIEŠPATIES šlovė pripildė Dievo Namus.  (2 Kr 5,13-14)
Tačiau, nors ir kunigai atlikinėjo visas apeigas ir laikėsi visų papročių, kai jie perpildė Dievo kantrybės saiką savo nedorais darbais, Viešpaties Šlovė paliko Šventyklą:
„Vyrui įeinant, kerubai stovėjo ties dešiniuoju Namų šonu, ir debesis pripildė vidinį kiemą. VIEŠPATIES Šlovė persikėlė nuo kerubų prie Namų slenksčio, Namai buvo pripildyti debesies, ir kiemas buvo pilnas VIEŠPATIES Šlovės pašvaistės. [...] VIEŠPATIES Šlovė nuėjo nuo Namų slenksčio ir sustojo viršum kerubų. Kerubai pakėlė sparnus ir pakilo nuo žemės mano akyse, išeidami kartu su ratais. Jie sustojo prie VIEŠPATIES Namų rytinių vartų angos, – viršum jų buvo Izraelio Dievo Šlovė.“ (Ez 10,3-4. 18-19)  
Tuomet Dvasia pakėlė mane ir atvedė prie rytinių VIEŠPATIES Namų vartų, prie vartų į saulėtekio pusę. [...] VIEŠPATIES Dvasia nusileido ant manęs, ir jis man tarė: „Sakyk: 'Taip kalbėjo VIEŠPATS. Štai ką sau manote, Izraelio namai, – aš žinau, kas jums atėjo į galvą! Užvertėte šitą miestą lavonais ir jo gatves priklojote užmuštųjų'. Todėl šitaip kalbėjo Viešpats DIEVAS: '[...] Jūs bijojote kalavijo, aš atvesiu jums kalaviją. [...] Iš miesto aš išvarysiu jus, atiduosiu jus į svetimųjų rankas ir įvykdysiu jums teismo sprendimus. Jūs krisite nuo kalavijo. Aš bausiu jus Izraelio paribyje, – ir jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS. Miestas nebus jums katilas nei jūs būsite mėsa jame, – Izraelio paribyje jus bausiu. Tuomet jūs žinosite, kad aš esu VIEŠPATS, kurio įstatų nesilaikėte ir kurio įsakų nevykdėte, bet elgėtės pagal papročius tautų, gyvenančių aplink jus!“ [...] Tuomet kerubai su ratais, esančiais šalia, pakėlė sparnus. Izraelio Dievo šlovė laikėsi viršum jų. VIEŠPATIES Šlovė pakilo viršum miesto ir sustojo ant kalno į rytus nuo miesto.(Ez_11, 1. 5-12.  22-23)
Viešpats apleido savo Izraelį, nes Izraelis apleido Jį ir pažadėjo sugrįžti, ragindamas Izraelį atgailauti: 
Palikau savo Namus, atmečiau savąjį paveldą. Savo numylėtinę atidaviau į jos priešų rankas.“ (Jer 12,7)
„Iš tikrųjų kaip molis puodžiaus rankose, taip mano rankoje esate jūs, Izraelio namai. Kartais pagrasinu kuriai nors tautai ar karalystei, kad ją išrausiu iš šaknų, suardysiu ir sunaikinsiu, bet jei ta tauta, kuriai grasinau, nusigręžia nuo savo nedorumo, aš pakeičiu savo mintį apie bausmę, kuria maniau ją nubausti. O kartais pažadu kuriai nors tautai ar karalystei, kad ją stiprinsiu ir duosiu žemės, bet jeigu ši tauta elgiasi nedorai mano akyse, neklausydama mano balso, aš pakeičiu savo mintį apie gera, kuriuo žadėjau ją laiminti. Taigi dabar pasakyk Judo žmonėms ir Jeruzalės gyventojams: 'Taip kalbėjo VIEŠPATS: būkite budrūs! Aš rengiu jums nelaimę ir turiu užmojį. Grįžkite kiekvienas iš savo nedoro kelio, taisykite savo kelius ir darbus'.“ (Jer 18,5-11) 
Viešpaties Šechina grįžo ir vėl apsigyveno Izraelio tarpe, tačiau grįžo ne į tokią Šventyklą, kurios tikėjosi Izraelis. Viešpats pasidarė sau naują Šventyklą - Jėzų Kristų, Mesiją, kurio pagalba ir įsikūrė bei apsigyveno Izraelyje:
Žodis tapo kūnu ir gyveno [εσκήνωσεν - pasistatė Padangtę] tarp mūsų; mes regėjome Jo Šlovę – Šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos. (Jn 1,14)
 Kristus buvo lauktoji Šventykla, kurioje ir gyveno Viešpaties Šlovė. Jis sakė:
„Sugriaukite šitą Šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“ Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt šešerius metus Šventyklą statė, o tu atstatysi ją per tris dienas?!“ Bet jis kalbėjo apie savo kūno Šventyklą. (Jn 2,19-21)
Todėl Mato 23 skyriuje Jėzus kalba apie Šechiną Šventykloje, nors Antrojoje Šventykloje Šechinos nebuvo, tą pripažino ir rabinai. Kai tardamas savo žodžius Kristus buvo Jeruzalės Šventykloje, Jis buvo Viešpaties Artumas ir Jo Šlovė-Šechina, Jis buvo Dievas Šventykloje, todėl apie savo išėjimą iš Šventyklos pasakė taip, kaip pranašai kalbėjo apie Šechinos išėjimą iš Šventyklos ankstesniais laikais: „Štai jūsų namai bus jums palikti tušti“. Dievas palieka veidmainius. Dievas palieka teatrą, kad vaidinimas tęstųsi, bet be Jo. 


KĄ TAI REIŠKIA?

Visgi, norėčiau pabrėžti Jėzaus Kristaus žodžius:
- Visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės - - Reikia tai daryti [išorinių Įstatymo nuostatų laikytis] ir ano [Įstatymo prasmės] neapleisti! - 
Kristus ragina pirmiausia išvalyti taurės vidų, kad būtų švari išorė. Estetas pirmiausiai valo išorę. Bažnyčios Tėvai, kaip ir Kristus bei šv. Jonas Krikštytojas pirmuoju savo skelbimu aiškiai mums sako, ką reiškia vidaus valymas - tai atgaila. 

Svarbu suprasti, kad estetas nėra nenuoseklus. Jis daro viską nuosekliai. Tik pradeda ne nuo to, nuo ko derėtų. 

Dievas mus perspėja, kad jei mes imsimės konstruoti išorę užuot valę savo vidų, Jis mus paliks taip, kaip paliko Šventyklą. Juk mes, krikščionys, per patepimą krizma paversti Pateptojo, Kristaus atvaizdu - kristumi, ir gavę Šventosiso Dvasios dovanas, esame paversti Šventosios Dvasios Šventykla (1 Kor 3,16). Kuomet mano maldos grožis tampa man svarbesnis už mano atgailą, iš mano šventyklos lieka tik tuščios sienos, nes Dievui neįdomu teatras.

2015 m. spalio 23 d., penktadienis

Pranešimas [EN]: The Influence of Gnosticism on the Images of Afterlife in Eastern Christianity



Mano pranešimas tarptautinėje mokslinėje konferencijoje.

A paper presented at 3rd International Scientific Conference of the Lithuanian Society for the Study of Religions (2015-10-23).   In 1980 the Synod of Russian Orthodox Church Outside Russia (ROCOR) organized a special theological committee in order to resolve a newly arised theological issue. Then-deacon (now archbishop) Lazarus Puhalo has accused famous hieromonk Seraphim Rose (now sometimes regarded as a saint in practice of the Church) of heresy. The source of controversy was teaching on Aerial Toll-Houses explained in the Seraphim’s book. In spite of not being dogmatically defined by any Ecummenical Council this teaching is so common among Orthodox Christians, that even some bishops view it as a dogma. Nonetheless even after Synod of ROCOR adopted the position of Seraphim Rose and warned deacon Lazarus, the debate still prevailed and many remarkable theologians took part in it. This teaching remains an issue at the episcopal level too. In 2011 the head of Antiochian Orthodox Church in America metropolitan Philip Saliba used his episcopal authority to recommend reading the book by theologian Adnan Trabulsi „Beyond Death“, which calls the belief in Aerial Toll-Houses a heresy. This paper examines the influence of Gnosticism on the teaching on Aerial Toll-Houses. According to this teaching, after death the soul passes Toll-Houses, in which demons attempt to find a reason for taking the soul to Hades, while the angels and the prayers of the living defend the soul. Analogies are found in gnostic texts, such as the Apocalypse of Paul, the First Apocalypse of James etc. The paper considers latest research in the fields of patristic studies and studies of Gnosticism in this context.

2015 m. spalio 19 d., pirmadienis

Michailas Nestorovas. "Tautos dvasia" (1915-1916)


Nuostabus meno kūrinys, kuriame sutalpinta rusiškojo krikščioniško tautiškumo idėja. Priekyje - jaunas berniukas, už jo pusnuogis keistai elgiasi kvailys dėl Kristaus (yurodivyj), greta jo - močiutės su skarelėmis, tolėliau juoda mantija ir baltai aprašinėta schema stovi schivienuolis, dar dešiniau - ikinikoniškosios tradicijos rūbais apsirengęs kunigas greta patvaldžio caro. Šalia caro laikomas Rusijos kariuomenės simbolis - rankomis netapyta Išganytojo ikona (Spas nerukotvornyj), šalia stovi kunigas su kryžiumi ir epitrachilija, pasiruošęs klausyti išpažinčių, už jo regime juodai apsirengusias vienuoles, arčiausiai mūsų stovi pora jaunuolių (vaikinas, panašu, inteligentas), o dešiniausiai paveiksle stovi mėlynai ir baltai apsirengęs žilabarzdis senelis, panašus į sentikį. 

Vatikanas paskelbia šventuosius sutuoktinius

Popiežius Pranciškus kanonizavo katalikų šventosios Kūdikėlio Jėzaus Teresės tėvus Liudviką Martiną (1823 - 1894) ir Marija Azelija Guérin (1831 - 1877), praneša Vatikano radijas. Tokiu būdu jie tapo vienais iš nedaugelių katalikų šventųjų-sutuoktinių.

Toks sprendimas rodo Romos Katalikų Bažnyčios bandymą "reabilituotį" pasaulietišką bei šeimyninį gyvenimą. Kaip žinia, ilgą laiką daugelis katalikų šventųjų buvo arba vienuoliai, arba ordinų nariai ir celibatiniai dvasininkai.

Apie panašią situaciją Ortodoksų Bažnyčioje neseniai rašė protodiakonas Andriejus Kurajevas. Kurajevas atkreipė dėmesį į kiprietišką ikoną, kurioje pavaizdoti visi vietos (Limasolio miesto) šventieji. Ikonoje matome vien vyskupus, išskyrus vieną (du?) vienuolius ir du karius su ietimis. Absoliučiai visi likę šventieji - vyskupai (t.y. buvę vienuoliai, įgiję šią poziciją Bažnyčioje) - nei vieno kunigo, nei vieno žemdirbio.

Ilgą laiką Bažnyčioje susituokusieji dažniausiai buvo kanonizuojami tik tuo atveju, jei jie buvo arba kankiniai (šventieji Adrianas ir Natalija), arba kvailiai Kristaus vardan (šv. Ksenija Peterburgietė). Retos išimtys - pirmojo tūkstantmečio vedusiųjų kunigų dinastijos (šv. Grigalius Vyresnysis ir jo žmona; tiesa, jų kultas buvo gerokai mažesnis, nei jų sūnaus - šv. Grigaliaus Nazianziečio, kuris buvo vienuolis). Kita išimtis - imperatoriškųjų šeimų nariai ir kunigaikščiai (pvz. šv. Daumantas Pskoviškis).

Taigi, Ortodoksų Bažnyčioje egzistuoja atskira šventųjų, kurie buvo susituokę, rūšis (toks šventais vadinamas teisiuojudikaios, pravednyj), tačiau ilgainiui daugiausiai kanonizuoti tik vienuoliai (prepodobnyepanašiausieji [į Kristų]) ir vyskupai (svjatiteli, švietėjai). Sunkiausiai skintis kelią į šventųjų sąrašus sekėsi vedusiems kunigams. Diakonas Kurajevas šią "šventųjų demografiją" aiškina paprastu faktu - šventuosius kanonizuodavo vyskupai, o vyskupais nuo VI a. galėjo tapti tik vienuoliai, todėl ir pasiskirstė atitinkamos simpatijos.

Pirmi žymi vedusio kunigo kanonizacija - 2000 m. įvykęs Aleksijaus Mečiovo (1859-1923) paskelbimas šventuoju. Nors ir iki tol šventuoju buvo paskelbtas šv. Jonas Kronštatietis, tačiau jo paties santuoka buvo priverstinė ir fiktyvi. 2000 m. galima laikyti pirmuoju ryškesniu posūkiu į "šeimyninio gyvenimo reabilitacija".

Žinoma, šeimyninis gyvenimas rytų krikščionių tradicijoje, kuri pirmus keturis-penkis šimtmečius žinojo vedusių vyskupų paprotį, o visą istoriją - vedusių kunigų, niekada nebuvo taip išstumtas iš Bažnyčios gyvenimo, kaip visuotinio celibato besilaikančioje Romos Bažnyčioje. Tačiau Ortodoksų Bažnyčioje šios problemos taip pat egzistuoja - ypač juodinant pasauliečių gyvenimo būdą.

Šventųjų kanonizacija - labai svarbi pasauliečių vietos Bažnyčioje gerinimo dalis. Juk Bažnyčios kanonizacija yra ne kas kita, kaip nurodymas tikintiesiems, kokiais gyvenimo būdo pavyzdžiais pridera sekti. 

2015 m. spalio 17 d., šeštadienis

Koptų tatuiruotės



Egipte sutikę koptą ant jo dešiniosios rankos galite išvysti tatuiruotę - koptišką kryžių. Tai - ne madinga kūno puošyba, o VII-VIII a. siekiantis paprotys. Jei slavų kraštų krikščionys nuolat nešioja ant kaklo kryželį, tai koptai kryžių tatuiruojasi. Matomiausia vieta pasirinkta tyčia - persekiojami musulmonų, koptai, pasidarę tatuiruotę, yra užtikrinti, kad lengvai neišsižadės Kristaus ir pavojaus akivaizdoje išpažins, kad yra krikščionys (t.y. lengviau taps kankiniais).

Kartais Egipto bažnyčiose prie durų stovi žmogus, kuris tikrina visų einančių pasimelsti dešiniąsias rankas, ar jie turi tatuiruotes. Jei žmogus tatuiruotės neturi, tikrinama, ar jis tikrai yra krikščionis. 

Oregono kankiniai (2015 m.)

Spalio 1 d. Oregono valstijoje, JAV, įvyko koledžo studentų žudynės. 26 metų studentas atsinešė ginklą ir šaudė besimokančiuosius. Kuo šis įvykis buvo ypatingas? Žudikas klausė studentų, kurie iš jų krikščionys. Po to, kai jie išpažindavo esą krikščionys, jis pareikšdavo, kad jie keliaus į dangų ir tada juos nužudydavo šūviu į galvą. Neatsakančius į klausimą arba teigusius, kad nėra krikščionys, žudikas pašaudavo į koją. 

Šitaip mirtį savanoriškai prisiėmė 7 krikščionys.

Komentuodamas įvykį diakonas Andriejus Kurajevas pabrėžė, kad tai įrodo, jog, priešingai įvairiems stereotipams, JAV egzistuoja labai tvirtai tikinčių krikščionių segmentas.

http://www.theguardian.com/us-news/2015/oct/02/oregon-college-shooting-he-asked-are-you-christian-then-he-shot-and-killed-them

http://nypost.com/2015/10/01/oregon-gunman-singled-out-christians-during-rampage/

2015 m. spalio 16 d., penktadienis

Šventosios Dvasios beieškant (2). Katalikai ir reformatai

Taip pat žr. pirmąją kelionę

ANTROJI KELIONĖ: „ĮPRASTI“ KATALIKAI

Po audringų pojūčių ir atradimų charizmininkų pamaldose nutariau keliauti pas „įprastus“ katalikus, kad turėčiau bendresnį jų praktikos vaizdą. Katalikų Kristaus Kūno šventės dieną, po pamaldų savo cerkvėje, patraukiau į Vilniaus arkikatedrą. Ji buvo sausakimša. Visų Mišių metu vieni žmonės ateidavo, kiti – išeidavo.

Kontrastas buvo akivaizdus. Skambėjo renesanso polifonija, lydima vargonų. Jokios monotonijos, jokių gitarų. Žmonės nejudėjo – stovėjo vietoje, tik reikiamu metu priklaupdavo arba atsisėsdavo. Daugelis negiedojo ir maldose dalyvavo tik mintimis. Vietoj audringos charizmininkų pamaldų nuotaikos tvyrojo ramybė.

Arkivyskupas Gintaras Grušas pasakė ilgą intelektualų pamokslą su gyvenimiškais pavyzdžiais. Jo balsas buvo ramus, „kunigiškas“, kaip sakoma šnekamojoje kalboje. Vienas liturgijos dalis kunigai tiesiog skaitė, kitas – atliko rečitatyvu.

2015 m. spalio 9 d., penktadienis

Kodėl pridera branginti Bažnyčią?


Yra toks anekdotas: kunigas kala vinį, o šalia stovi žmogus ir žiūri. Žiūri, spokso, intensyviai kažko laukia. Galų gale, kunigas neapsikentęs sako: "Klausyk, į ką taip atidžiai spoksai?". Žmogus atsako: "Laukiu, kol nepataikysi į vinį. Įdomu, ką sakysi".

Ar ne per dažnai mes laukiame, stebėdami instuticinės Bažnyčios veiksmus, kada hierarchai gerokai vožtels plaktuku sau per pirštą? O kaip reaguojame, kada dažnai išgirstame tai, ką ir tikėjomės išgirsti? Jei tai mums sukelia paspikitinimą pačia Bažnyčia, tai greičiausiai todėl, kad nesuprantama, kas yra tas tikėjimas į Bažnyčią, minimas Tikėjimo Simbolyje.

Kun. Sergijus Bulgakovas, po Spalio revoliucijos rašęs savo darbą apie Ortodoksų Bažnyčią, menkina institucinę Jos reikšmę, teigia, kad "ortodoksija nėra įstaiga",  iškelia Bažnyčios metafizinę, antistorinę reikšmę. Neregimąją Bažnyčią jis pristato kaip Dievo kūrinijos tikslą, sumanytą prieš sukuriant pasaulį, kaip tai, kame visa yra sujungta, visa - sudievinta. Šitaip jis priešpastatė tobuliosios mistinės Bažnyčios vaizdinį tai liūdnai carinės Rusijos institucinės Bažnyčios tikrovei, kurią prieš revoliuciją regėjo rusai.

Nors šitoks Bažnyčios apibūdinimas yra teisingas, jis yra vienpusiškas ir gali būti sunkiai suvokiamas kasdieniam mąstymui. Šv. Filaretas Maskvietis savo "Rytų Ortodoksų Katalikiškosios Bažnyčios Katekizme" pateikia "žemiškesnį" Bažnyčios apibrėžimą:
250. Kas yra Bažnyčia?
Bažnyčia yra Dievo įsteigta žmonių bendrija, apjungta ortodoksišku tikėjimu (tikratikyste - G.S.), Dievo įstatymu (sąžinės ir Šventojo Rašto moraliniu mokymu - G.S.), hierarchija ir sakramentais.
(Церковь есть Богом установленное общество людей, соединённых православной верой, законом Божиим, священноначалием и Таинствами)
Kuo svarbi ortodoksijos išsergėjimui hierarchija? Tikėjimo Simbolyje išpažįstame, kad tikime Šventą, Visuotinę ir Apaštališką Bažnyčią, o kad Bažnyčia būtų Apaštališka, ji, pasak šv. Filareto, turi būti išsaugojusi apaštalų mokymą ir apaštališkąją įpėdinystę (sakcesiją), vykdanti apaštališkąją tarnystę.
272. Kodėl Bažnyčia vadinama "Apaštališka"?
Bažnyčia vadinama Apaštaštališka, nes joje be pertrūkio ir be pakeitimų saugomas ir apaštalų mokymas, ir apaštališkoji Šventosios Dvasios dovanų įpėdinystę, perduodama per chirotoniją [rankų uždėjimą, sakramentinį kunigystės perdavimą]. 
[...] 
274. Bažnyčioje egzistuoja institucija, kurioje saugoma apaštališkosios tarnystės įpėdinystė. Tai - Bažnyčios hierarchija (церковная иерархия, или священноначалие)
Savo "Katekizme" Filaretas beveik visur vietoje graikiško žodžio hierarchija vartoja jo pažodinį vertimą į rusų kalbą - священноначалие - šitaip pabrėždamas, kad Bažnyčios kaip įstaigos pradžia (arche) - Viešpaties Jėzaus Kristaus steigiamasis veiksmas ir Šventosios Dvasios nužengimas per Sekmines. Būtent hierarchija yra įgaliota skirstyti Dievo malones sakramentų pagalba, todėl, nutrūkus hierarchijai, nebūtų įmanoma Eucharistija, kuri yra krikščioniškojo gyvenimo centras (nebūtų įmanomi ir visi kiti sakramentai). Filaretas šitaip atsako į klausimą, ką reiškia tikėjimas į Bažnyčią:
251. Tikėti į Bažnyčią - reiškia pamaldžiai gerbti Tikrąją Kristaus Bažnyčią ir paklusti jos mokymui bei įsakams, tvirtai įsitikinus, kad Joje yra, išganingai veikia, moko ir valdo Malonė, kylanti iš vienintelės amžinosios Jos Galvos - Viešpaties Jėzaus Kristaus.
Kitaip tariant, kad institucinė Bažnyčia yra malonės laidas, jungiantis mus su neregimąja Bažnyčia ir Dievu, skirstanti Jo malones. Pripažinti tai - reiškia tikėti (į) Bažnyčią. 

Neregimoji Bažnyčia gali reikštis ir ten, kur instituciškai Jos lyg ir nėra (Kornelijus), tačiau tikėjimas Bažnyčia kreipia žvilgsnius į tai, kad institucinė Bažnyčia yra malonės garantas, kurio pagalba galima užtikrintai ieškoti išganymo ir jį įgyti. Bažnyčios hierarchija - tai tikinčiuosius aptarnaujantysis personalas, pavadintas vergų titulais (episkopos, diakonos, servus servorum Dei), kuris perduoda Šventąją Tradiciją ir prijungia mus prie Bažnyčios.

Šv. Jonas Auksaburnis sako, kad jei tikėsime ne Kristumi, o kunigais, tai būsime pasmerkti nusivilti. O Teofilaktas Bulgaras dalijasi tokiomis mintimis: "Atkreipki dėmesį į kunigų garbingumą, kurį, duodamas Šventąją Dvasią Apaštalams, suteikia Kristus. Šis garbingumas – dieviškas. Nes atleisti nuodėmes – tai Dievo darbas. Taigi, kunigus verta gerbti kaip Dievą, net jeigu jie ir būtų neverti kunigystės. Ir kas, jeigu neverti? Jie – dieviškųjų dovanų tarnai. Kaip kažkada Dievas privertė prabilti Balaamo asilę - taip malonė veikia ir per kunigus. Mūsų nevertumas nėra kliūtis Dievo malonei. Kadangi per kunigus duodama malonė, pridera juos gerbti."

Teofilakto apmąstymai apie žodžius: „Imkite Šventąją Dvasią“ (Jn 20,22)

Iš XI a. Šventojo Tėvo Teofilakto, Ochrido vyskupo, apmąstymų apie Jono Evangeliją:

Kai Marija Magdalietė pranešė apie prisikėlimą mokiniams, suprantama, jie arba nepatikėjo, arba patikėję nusiminė, kad nebuvo verti Kristaus pamatyti patys. Todėl Jis tą pačią dieną pasirodė. Mokiniai, išgirdę iš moters apie prisikėlimą, troško pamatyti Jį. Be to, bijojo žydų, todėl dar labiau troško pamatyti šią vienintelę savo paguodą. Kristus pasirodo vakare tam, kad visi turėtų laiko susirinkti draugėn. Pasirodo esant durims užrakintoms, kad parodytų, jog prisikėlė. Kaip jam nebuvo kliūtis užritintas akmuo, taip – ir užrakintos durys.

Kažkas gali nusistebėti – kaip jie nepalaikė Jo šmėkla? Pirmiausia, moteris, perspėjusi juos, sukurstė juose stiprų tikėjimą. Antra, Jis pasirodė romiu pavidalu ir savo balsu nuramino įaudrintas mintis, tardamas: „ramybė jums“. Neišsigąskite. Tuo Jis priminė žodžius, kuriuos sakė prieš kančią: „duodu jums Savo ramybę“.

Apsidžiaugė mokiniai, pamatę Viešpatį. Ir šitai Jis taip pat buvo numatęs prieš kančią, [juk sakė]: „aš jus vėl pamatysiu; tada jūsų širdys džiūgaus“. O kadangi jie kovojo kovą nepaliaujamą su žydais, tai vėl jiems tarė: „ramybė jums“. Kaip moterims Kristus sakė: „džiaukitės“, nes jos liūdėjo, taip dabar duoda mokiniams ramybę vardan kovos, kurią mokiniai kovojo [dėl Evangelijos], ir kurią kovos visada.

Priderėjo moterims duoti džiaugsmą, nes jos pasmerktos gimdyti kančiose ir liūdesyje, o Apaštalams – suteikti ramybę, nes šie vyrai buvo pasmerkti kovai už [Dievo Žodžio] skelbimą. Tuo apreiškiami gerieji Kryžiaus vaisiai. Kristus tarsi sako: „Kryžiumi įgyta ramybė, kurią dabar jūs siunčiami skelbti.“ Guosdamas ir palaikydamas sako: „kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Jūs perimkite mano reikalą. Todėl būdraukite, nes aš būsiu su jumis (Atkreipkite dėmesį į Kristaus valdžią. Nesakė: „aš melsiu Savo Tėvą, ir Jis jus siųs“, bet sakė: „Aš jus siunčiu“).

Kristus pučia ir duoda jiems Šventąją Dvasią. Dabar jis suteikia jiems netobulą Šventosios Dvasios dovaną, nes tobuląją duos tik per Sekmines. Dabar Apaštalus tik įgalina priimti Šventąją Dvasią. Nes žodžiai: „priimkite Šventąją Dvasią“ – tas pats, kas: „būkite pasiruošę priimti Šventąją Dvasią“. Galima pasakyti ir taip, kad Jis davė jiems šiokią tokią valdžią ir dvasinę malonę, tik ne prikelti mirusiuosius ir daryti galingus darbus, bet tik atleisti nuodėmes. Todėl ir pridėjo: „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos“, rodydamas, kad suteikė būtent šią rūšį dvasinių dovanų – nuodėmių atleidimą. Kai Kristus įžengė į dangų, Pati Šventoji Dvasia nužengė ir gausiai apdovanojo Apaštalus galia daryti stebuklus bei kitomis dovanomis.
[...]

Atkreipki dėmesį į kunigų garbingumą, kurį, duodamas Šventąją Dvasią Apaštalams, suteikia Kristus. Šis garbingumas– dieviškas. Nes atleisti nuodėmes – tai Dievo darbas. Taigi, kunigus verta gerbti kaip Dievą, net jeigu jie ir būtų neverti kunigystės. O kas, jeigu neverti? Jie – dieviškųjų dovanų tarnai. Kaip kažkada Dievas privertė prabilti Balaamo asilę - taip malonė veikia ir per kunigus. Mūsų nevertumas nėra kliūtis Dievo malonei. Kadangi per kunigus duodama malonė, pridera juos gerbti.

2015 m. spalio 7 d., trečiadienis

Ar Išmintis - sukurta? (Patarlių 8,22)


Apaštalas Paulius rašo: „mes skelbiame Kristų, kuris yra Dievo Galybė (Dynamis) ir Dievo Išmintis (Sophia)“ (1 Kor 1,24). Išmintis - viena iš svarbiausių asmenybių, pasirodančių Senojo Testamento išminties knygose. Ji apie save sako: „Nuo amžių aš įtvirtinta, nuo pradžios, prieš pasaulio sutvėrimą. Aš buvau pagimdyta, kai dar netryško vandens šaltiniai, nebuvo gelmių.“ (Pat 8,23-24; K. Burbulio vert.). Rytų Bažnyčios Tėvai Išmintį tapatina su Jėzumi Kristumi kaip įsikūnijusiu Dievo Žodžiu (Logos).

Apjungdamas šią ištarą su Psalmyno „Prieš Aušrą iš įsčių aš pagimdžiau Tave; VIEŠPATS yra prisiekęs, ir jis nesigailės: Tu esi kunigas per amžius Melchizedeko tvarka“ (Ps109(110) pgl. Septuagintą), šv. Teofilis Antiochietis išreiškia Bažnyčios Tėvų mokymą: „Anksčiau už visa Dievas, turėdamas savo įsčiose įdėtą Žodį (Logos), pagimdė jį, drauge išliedamas savo Išmintį (Sophia). Dievas turėjo šitą Žodį pagalbininku visoje savo kūryboje ir per jį visa sutvėrė.

Šį mokymą, kaip ir daugybę kitų Bažnyčios Tėvų Šv. Rašto aiškinimuose randamų minčių, sunku išskaityti dažniausiai Lietuvos bažnyčiose naudojamame prelato Antano Rubšio Biblijos vertime. Pat 8,22-23 jo vertime yra toks tekstas:
„VIEŠPATS sukūrė mane savo kelių pradžioje, pirmąjį iš savo seniai atliktų darbų. Prieš amžius buvau sukurta, pačioje pradžioje, prieš žemės pradžią.“
Antanas Rubšys „Rakte į Senąjį Testamentą“ komentuoja savo pasirinkimą: „Išmintis turi kosminį vaidmenį visatoje. Pat 8–9 skyriai apima iškilią giesmę išminties garbei. Giesmėje išmintis yra vaizduojama kaip asmenybė glaudžioje draugystėje su Dievu Kūrime. Sakoma, kad išmintis buvo sukurta pirmuoju Kūrimo veiksmu ir buvojo kartu su juo kaip Meistrė“

Kosto Burbulio vertimas, atitinkantis Bažnyčios Tėvų supratimą:
„Viešpats turėjo mane savo kelio pradžioje, prieš visus savo darbus.Nuo amžių aš įtvirtinta, nuo pradžios, prieš pasaulio sutvėrimą.“
Klasika virtusiame moderniame Josepho S. Exello ir Henry D. M. Maurice Spence-Jones Šv. Rašto komentare pateikiamos tokios pastabos:
„Didelius ginčus sukėlė žodis „turėjo“. Naudojamas veiksmažodis yra קָנָה (kanah), reiškiantis „pastatyti, pastatyti tiesiai“, taip pat „įkurti, sudaryti“ (Pr 14,19; 22), „įsigyti“ (Pat 1,5, Pat 4,5; 7 ir t.t..). Vulgata (lotyniškas vertimas) kaip ir graikiški Akvilos, Teodocijaus, Simacho vertimai verčia „turėjo“; Septuagintoje (LXX) naudojamas ἔκτισε, „padarei/įkūrei“, kaip ir siriškoje versijoje. Arijonys paėmė kitą žodžio ἔκτισε prasmę - „sukūrei“, kuri, nors ir atitinka LXX vertimą, tačiau, atrodo, ši prasmė niekada nebuvo teikiama Pat 8,22. Taip jie nustatė, kad Sūnus žemesnis už Tėvą - neva jis buvo sukurtas, o ne gimęs prieš visus amžius. Siracido knyga daug kartų naudoja veiksmažodį κτίζω kalbėdama apie Išminties kilmę (Sir 1,4; 9; Sir 24,8). Prieštaraudami arijonų erezijai, Tėvai užėmė poziciją aiškindami šį žodį per ἐκτήσατο, „turėjo“. Netgi tie, kurie turėjo tekstą su vertimu ἔκτισε, aiškino jį ne kaip nurodantį kūrybą, o kaip paskyrimą, įkūrimą. Tėvas įkūrė Išmintį vadovauti visiems dalykams, Išmintis buvo padaryta visų kūrinių veikiančiąja priežastimi (Apr 3,14).“ (Pulpit Commentary)
Šv. Atanazas Didysis itin atidžiai analizavo Pat 8,22 ir įrodinėjo arijonims, kad Išmintis - tai Nesukurtas Kristus. Jo nuomone, „Žodis pasislėpė pasirodydamas kūne, kad Jis, tapęs Žmogumi, atverstų žmones į Save, kad savo darbais parodytų, kad Jis - ne tik Žmogus, bet taip pat ir Dievas, Žodis ir Tikrojo Dievo Išmintis.“ (Šv. Atanazas Didysis, Žodis apie Įsikūnijimą)

Pagrindinė bėda, sukėlusi šį nesusipratimą - Senojo Testamento žydai neturėjo metafizikos, todėl, viena vertus, jiems nerūpėjo metafizinė esinių hierarchija ir pasaulio prado problema, kita vertus, dėl šios priežasties jų pačių kalba, žodynas nebuvo tokie metafiziškai tikslūs, nuglūdinti. Kai skaitome žydų parašytą graikišką Siracido knygos tekstą matome, kad graikiški žodžiai vartojami „nelogiškai“ (nesilaikoma metafizinės terminologijos):
προτέρα πάντων ἔκτισται σοφία καὶ σύνεσις φρονήσεως ἐξ αἰῶνος πηγὴ σοφίας λόγος Θεοῦ ἐν ὑψίστοις, καὶ αἱ πορεῖαι αὐτῆς ἐντολαὶ αἰώνιοι
Pirmiau visko buvo (ἔκτισται - sukurta, įkurta) Išmintis ir sumanus protingumas buvo nuo amžinybės
Aukštybių Dievo Žodis - Išminties šaltinis , Jos keliai - amžini įsakai.“ (Sir 1,4-5)
Jei interpretuojame ἔκτισται (nuo קָנָה, kanah) kaip sukurtumą, tuomet šiose eilutėse Išminčiai būtų priskirti du vienas kitam prieštaraujantys atributai - sukurtumas ir amžinumas (nes jei kažkas yra sukurta, reiškia, kad „buvo, kada nebuvo“, kaip sakė Arijus; o jei kažkas yra amžino, tai „nebuvo, kad nebūtų“). Priešingai, šiose eilutėse turima omenyje, kad Išmintis - amžina, egzistavusi dar iki pasaulio sukūrimo, tačiau „pastatyta“ en arche, į kūrybos pradžią, kaip kūrinijos Valdovė ir kaip pati Pradžia, Pamatas, per kurį viskas yra sukurta.

***

Taip pat skaitykite:
Metr. Hilarionas Alfeyevas. „Dievo Dvasia, Dievo Žodis, Dieviškoji Išmintis“
Gintaras Sungaila: Dieviškosios Išminties (Sofijos) kultas stačiatikybėje