Politinis hesichazmas (2)


4 ŽINGSNIS: HESICHASTŲ VALDŽIOS ĮSITVIRTINIMAS

Robert Häusser. Kelyje. 1953

Bizantistas Johnas Meyendorfas skiria 4 prasmes, kuriomis vartojamas žodis „hesichazmas“: 1) tylinčių atsiskyrėlių vienuoliškas judėjimas; 2) tam tikra mokykla ir technika (protinė malda – noera proseuche), kurios šerdis – nepaliaujama Jėzaus malda („Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio“), o tikslas – panašėjimas į Kristų, Taboro kalno Šviesos regėjimas ir dievėjimas (teozė); 3) šv. Grigaliaus Palamo ir jo sekėjų hesichastinę praktiką grindžiantis dogminis mokymas, kuris platesnis nei energijų teologija; 4) reiškinys Rusijos religiniame gyvenime XIV–XVI a. Visos keturios reikšmės yra susijusios su Dykumos Tėvų pradėtu religiniu sąjūdžiu.

Nors terminai „tyla“ (gr. hesychia, šis žodis taip pat reiškia ramybę), „tylintysis“ ir kt. aptinkami literatūroje nuo IV a., XIV a. jie įgauna specifinę prasmę. To meto Bizantija išgyveno sunkius laikus – beveik visa imperija buvo užkariauta musulmonų, o ketvirtojo kryžiaus žygio metu kryžiuočiai nusiaubė Konstantinopolį. Šiame kontekste iškilo Italijoje gimęs išsilavinęs graikas, vardu Barlaamas Kalabrietis, siekęs sutaikyti po 1054 m. išsiskyrusias Romos Katalikų ir Ortodoksų Bažnyčias. Barlaamas iš Italijos atvyko į Bizantiją. Konstantinopolio imperatoriaus jis buvo įgaliotas rengti Bažnyčių susijungimo projektą.

Projektas patyrė nesėkmę anksčiau, nei Barlaamas jį spėjo pateikti abiejų Bažnyčių lyderiams, nes pats įsivėlė į konfliktą su Bažnyčia. Barlaamas tapo vienuoliu Atono kalne, kur matė neįprastas praktikas atliekančius vienuolius. Šie vienuoliai užsidarydavo celėje, atsisėsdavo ant žemos kėdutės, nukreipdavo galvą į bambą ir ypatingu būdu kvėpuodami melsdavosi, pirštais kaskart stumdami kitą mazgelį ant maldai skirtos virvelės –komboskini (išvaizda analogiška katalikų rožiniui). Negana to, vienuoliai teigė matą Dieviškąją Šviesą. Barlaamas praminė juos „pilvakvėpiais“ („kvėpuotojais į bambą“) ir apskundė patriarchui kaip eretikus.

Pagrindinis Barlaamo mestas kaltinimas buvo tas, kad Dievo niekas negali pamatyti, o hesichastai teigė turį tiesioginę Dievo patirtį. Hesichastai su tuo nesutiko, todėl Atono kalne surado labiausiai išsilavinusį atsiskyrėlį, kad galėtų jiems atstovauti sostinėje. Tai buvo šv. Grigalius Palamas.

1341 m. Konstantinopolyje, Šv. Sofijos katedroje, buvo surengtas sinodas, kurio pasiklausyti susirinko beveik visas miestas. Jame vyko viešas Barlaamo ir šv. Grigaliaus disputas. Šv. Grigaliaus gynyba rėmėsi dviem teiginiais: 1) hesichastai seka senovine krikščionių tradicija, kurią nepakeitę perėmė iš savo dvasios tėvų; 2) Dievas gali būti regimas, nes Dieve yra Jo esmė (substancija, ousia), kuri buvoja veikimais (aktais, energeia). Šios energijos, o ne Dievo esmė, ir yra regimos kaip malonė, šviesos pavidalu.

Šv. Grigalius disputą laimėjo, Barlaamas buvo ekskomunikuotas ir pabėgo į Italiją. Tačiau po penkių dienų nuo susirinkimo Konstantinopolyje mirė imperatorius Andronikas III ir prasidėjo kovos dėl valdžios – jos peraugo į pilietinį karą. Po perversmo Barlaamo sekėją Grigalių Akindinomą ėmė globoti naujoji valdžia ir jis apkaltino Palamą remiant politinį perversmininkų oponentą Joną Kantakuziną. Šv. Grigalius Palamas buvo paskelbtas eretiku ir ekskomunikuotas, bet 1347 m. Jonas Kantakuzinas įvykdė perversmą ir atėmė iš Barlaamo sekėjų valdžios postus bei vyskupų katedras. Vietoj jų Kantakuzinas suteikė geriausias vyskupijas vienuoliams hesichastams, kurie buvo populiarūs visuomenėje ir kuriuos jis laikė politiškai lojaliais.

Nors negalėjo užimti valdžios postų, buvę atsiskyrėliai realiai tapo valstybės vadovais. Po musulmonų ir kryžiuočių antpuolių, po pilietinių karų valstybės aparatas buvo tapęs visiškai nefunkcionalus. Bažnyčia išsaugojo savo vidinę tvarką, o visus hesichastus siejo asmeninis ryšys – daugelis jų kartu meldėsi Atone ar turėjo tą patį dvasios tėvą. Todėl jų tarpusavio ryšiai buvo gerokai tvirtesni nei daugelio Bizantijos politikų.

Kaip rašo bizantistas Gelianas Prochorovas, po vadinamųjų hesichastinių ginčų XIV a. Bizantijoje iškyla visiškai naujas visuomenės veikėjo paveikslas. Nuo šiol tipinis visuomeniškai aktyvus žmogus yra kilęs iš kilmingos miesto giminės, jaunystėje tapęs vienuoliu, išėjęs iš pasaulio į vienuolyną, kur jį auklėję senoliai (gr.geronda – senolis), perėjęs asketinio gyvenimo mokyklą, gyvenęs kokioje nors oloje ir išmanantis tiek maldos praktiką, tiek teologiją. Iškilus būtinybei, pašauktas Bažnyčios ar visuomenės į pagalbą, pasižymintis erudicija, rašantis poetinius himnus Dievui ir besiginčijantis su oponentais apie Dieviškąsias Energijas.

Vienas svarbiausių socialiai aktyvaus hesichazmo bruožų – ribų tarp vienuoliškojo ir pasaulietinio gyvenimo sulydymas. Šv. Grigaliaus Palamo sekėjas Filotėjus rašė, kad būtina „ne tylėti, kaip kai kurie mano, o skelbti ir skatinti visus tapti šitos Dieviškosios Šviesos dalininkais“. Šv. Grigalius Palamas mokė, kad Jėzaus malda melstis pridera visiems – ne tik vienuoliams, bet ir pasauliečiams, o mokyti šios maldos – vienuolių pareiga. „Mokyti tokios maldos reikia visus: ir išmintingus, ir paprastus žmones, ir moteris, ir netgi vaikus“, – rašo Filotėjus „Šv. Grigaliaus gyvenime“.

Susiformuoja naujas vienuolio įvaizdis. Nuo šiol vienuolis aiškiai suvokiamas kaip nuo pasaulio bėgantis švietėjas, kuris gali perduoti savo žinias apie maldą ir pasauliečiams. Nenutrūkstanti hesichastinė malda pašventina, išgano vienuolio kasdienybę, o išplisdama tarp pasauliečių gali išganyti ir kultūrą. Hesichastai tampa politiniais patarėjais, politinių vadovų dvasios tėvais. Pats imperatorius Jonas Kantakuzinas senatvėje tapo vienuoliu.

- SKAITYTI TOLIAU -




PARAMA

Galite mus paremti:

VšĮ „Krikščionių ortodoksų iniciatyvų centras“
Sąsk. nr. (IBAN): LT487300010173170576
(Pervedimams iš užsienio: SWIFT: HABALT22)

Arba:
Contribee PayPal


Populiarūs įrašai