Politinis hesichazmas (1)



Politinis hesichazmas – terminas, kurį XX a. 7-ajame dešimtmetyje įvedė bizantistas Gelianas Prochorovas. Jo kolega Sergejus Choružis viename savo pranešimų yra paskelbęs šį terminą oksimoronu – kaip gali būti, kad hesichazmas, kuris, pagal apibrėžimą, yra pasitraukimas iš visuomenės reikalų, turėtų politinį pobūdį? Tačiau šis terminas atskleidžia sau prieštaringą krikščionių ortodoksų kultūrų elementą, aptinkamą tiek Rusijoje, tiek Rumunijoje, tiek Graikijoje ir kitose ortodoksų kultūrose. Taip jau istoriškai susiklostė, kad vienuoliai, sekęfuga mundi idealu, t. y. bėgę iš pasaulio, tapdavo pasaulio galingiausiaisiais.

Hesichazmas – tai krikščionių ortodoksų vienuolinio dvasingumo tradicija, kurios esmė – bėgimas iš pasaulio siekiant atrasti Dievą. Šis judėjimas siejamas su ypatinga maldos tradicija (Jėzaus malda), troškimu pasiekti dvasinę ramybę (gr. hesychia) ir nesukurtosios Dievo Šviesos kontempliacija. Nors sąjūdis yra grįstas asketiniais idealais ir mistiniu mokymu, istoriškai jis tapo svarbia politine jėga.

1 ŽINGSNIS: DYKUMOS TĖVAI PRIEŠ ARIJONIZMĄ

Krikščionių ortodoksų Šventojoje Tradicijoje pirmuoju vienuoliu vadinamas šv. Jonas Krikštytojas, iškeliavęs į dykumą ir mitęs vien skėriais bei laukinių bičių medumi. Tačiau ir pats Kristus, pasak Evangelijos, keliavo į dykumą, kur buvo bandomas šėtono (Mt 4, 1–11; Mk 1, 12–13; Lk 4, 1–13). Dykuma (gr. eremis, sl. pustyn’) ilgainiui ortodoksų Tradicijoje tapo bendriniu žodžiu atsiskyrimo nuo visuomenės vietai įvardyti.

Nors nuo pat krikščionybės pradžios būta pavienių našlių ir atsiskyrėlių, gyvenusių miestų pakraščiuose, didysis vienuolystės pakilimas prasidėjo IV a. Milžiniškam susižavėjimui vienuolyste įtakos turėjo du veiksniai – pasibaigęs krikščionių persekiojimas ir išpopuliarėjęs šv. Antano Didžiojo pavyzdys. Kai kurie mokslininkai prideda trečiąjį faktorių – gnostinių tekstų cirkuliaciją to meto Egipte.

Pasibaigus krikščionių persekiojimui, nebeliko pagrindinės pirmųjų amžių krikščionių šventumo formos – kankinystės. Daugelis šventųjų iki IV a. buvo kankiniai. Daugelyje ankstyvosios krikščionybės šaltinių, tokių kaip „Didachė“ ar Hermo „Ganytojas“, krikščionys mokomi „ieškoti šventųjų veido“. Bendravimas su šventaisiais jiems buvo kasdienybė, nes tai buvo jų vyskupai – šv. Ignotas Antiochietis, šv. Polikarpas Smirnietis ir t. t. Šv. Polikarpo kankinystės aprašymas – pirmasis istorijoje tekstas, iš kurio sužinome apie egzistavusį šventųjų kultą. Tačiau krikščionybei tapus prestižine Romos imperijos religija kankinystė pasibaigė.

Kadangi net imperatorius buvo prielankus krikščionybei, daugėjo besikrikštijančių ir moralinio gyvenimo bei mokymo griežtumo lygį išlaikyti bendruomenėse tapo vis sunkiau. Istorikas Robinas Lane’as Foxas cituoja pavyzdžius, kaip to meto Romos kariuomenėje visiems kareiviams, kad ir koks buvo jų tikėjimas, buvo įsakoma kalbėti krikščioniškas maldas, o IV a. vyskupas šv. Kirilas Jeruzalietis pasakoja, kaip žmonės eidavo krikštytis vien dėl materialinės naudos. Pasak šv. Kirilo, vieni krikštijosi, nes norėjo įtikti savo viršininkams, kiti – nes norėjo įtikti gražiai merginai ir ją vesti, treti – nes norėjo įtikti draugams. Gyventi mieste ir visapusiškai sekti Kristaus mokymu darėsi vis sunkiau, tai vertė krikščionis ieškoti alternatyvų.


Komentarai

Populiarūs įrašai