Ortodoksų mokymas apie žmogų ir homoseksualizmą (S. Jelnikas)

Vietoj įvado
Dialogo kultūra reikalauja nemažai kantrybės išsamiau įsigilinti į temą, apie kurią dialoguojame. Taip pat pagarbos oponentui bei neturėti išankstinio nusistatymo oponentų atžvilgiu.

Tai nelengvas uždavinys. Tenka pastebėti, kad dauguma žmonių, įpuldami į dialogus ir diskusijas, nesigilina į temą, operuoja standartinėmis frazėmis, mąsto šablonais ir stereotipais. O vietoje argumentų naudoja pašnekovo ir to, ką jis sako, žeminimo ir niekinimo taktiką.

Šiuose tekstuose, kuriuos pateikiu, yra gan išsamiai aprašyta krikščioniška pozicija homoseksualizmo atžvilgiu. Tai Ortodoksų Bažnyčios mokymo šia tema analizė, tačiau ji bendra visiems krikščionims, ypač katalikams. Šiuose straipsniuose niekas neprieštarauja nei Ortodoksų nei Katalikų Bažnyčios mokymui. Taip tiki krikščionys. Kai kur tekste minimi požiūrių skirtumai (pvz.: apie nuodėmę), tačiau jie jokiu būdu nesupriešina dviejų Tradicijų požiūrio, bet papildo vienas kitą. Kai kurie tekstai yra kelių šimtmečių senumo, todėl kalba gali būti kiek neįprasta mūsų sušvelnėjusiai klausai.

Pateikdamas šiuos tekstus nuoširdžiai trokštu perteikti kuo autentiškesnį ir išsamesnį krikščionišką požiūrį į homoseksualizmą ir lytiškumą apskritai. Tikintiesiems tai gali pasitarnauti savo tikėjimo žinių pagilinimui ir užtvirtinimui, o oponuojančiai pusei – geriau pažinti tikruosius krikščionių motyvus ir požiūrį.

Tekstai iš Kristl R. Vonholdt ir Sergejaus Jelnikovo knygos „ŽMOGUS IR LYTIŠKUMAS. Homoseksualizmas ir jo įveikimo būdai“ (“Человек и пол: гомосексуализм и пути его преодоления“), vertė Vitalis Dauparas.

Linkiu kantrybės ir atvirumo skaitant. Jei pastebėsite gramatinių klaidų nuoširdžiai prašau man parašyti į PM arba el. paštu, kad galėčiau jas ištaisyti. Ačiū.
Su pagarba ir meile kiekvienam – Vitalis.
Sergejus Jelnikas
ORTODOKSŲ MOKYMAS APIE ŽMOGŲ IR HOMOSEKSUALIZMĄ

Kad aiškiai suvoktume ortodoksijos požiūrį šiuo klausimu, reikia atsigręžti į ortodoksišką antropologiją, ortodoksišką mokymą apie žmogų, ypatingai į tuos jo atspalvius ir akcentus, kurie gali paaiškinti Rytų Bažnyčios požiūrį į lytiškumą, o taip pat į įvairias iškrypusias jo egzistavimo apraiškas.

Iš anksto reikia pastebėti, kad Ortodoksijoje nėra išsamiai išvestos antropologinės sistemos – šventųjų Tėvų raštuose nerasime tokios knygos, apie kurią galima būtų pasakyti, kad joje ortodoksiškas požiūris į žmogų išdėstytas išsamiai, giliai, teologiškai korektiškai (išskyrus galbūt, šv. Grigaliaus Nysiečio „Apie žmogaus sandarą“). Rytų krikščionybė apskritai mažiau linkusi kodifikuoti žmogaus gyvenimo slėpinius į enciklikas ir pastoracinius laiškus. Vienintelė knyga, tarnaujanti Bažnyčios požiūrio į žmogų matu yra Biblija. Šventojoje Tradicijoje pagrindinės antropologinės Biblijos temos įgauna tolimesnį savo vystymąsi.

Iš esmės galima kalbėti apie tris pagrindines temas, nusakančias ortodoksišką mokymą apie žmogų. Tai – žmogaus sukūrimo tema, jo nuopuolis ir nuopuolio būsenos įveikimas Kristuje.

Žmogaus sukūrimas pagal Dievo paveikslą ir panašumą
Žmogus – Dievo kūrinys (Pr 1, 27), ypatingas kūrinys, visiškai besiskiriantis nuo visų kitų. Jis – vienintelė būtybė kūrinijos pasaulyje, ne šiaip sukurta, bet sutverta pagal paties Kūrėjo atvaizdą ir panašumą (imago dei).  „Žmogiškoji būtis nuo pat pradžių buvo numatyta vadovauti kitiems, dėl panašumo į Visatos Karalių, tai buvo pavesta mūsų sudvasintai vaizduotei, su Pirmapradžiu taip pat turėjome bendrus ir orumą, ir Vardą; tačiau ne purpuru buvo aprėdyta, ne skeptras ir diadema rodė į titulą (kurio neturi Pirmapradis), o vietoje raudonos skraistės apsiausta dorybėmis, kas yra labiau karališka už bet kokius rūbus, vietoje skeptro įtvirtinta nemirtingumo palaima, vietoje karališkos diademos papuošta tiesos vainiku, taip kad tiksliai panašėtų grožiu į Pirmapradį ir visiems įrodytų karališką savo luomą“.1 Čia svarbu pažymėti, kad žmogiškasis dievopanašumas reiškė jo aktyvų dalyvavimą Dievo reikaluose ir savanorišką žmogaus paklusnumą Jo valiai.  „Būti pagal Dievo atvaizdą mums priklauso nuo pradžių pagal mūsų sukūrimą, bet pasidaryti pagal Dievo panašumą priklauso nuo mūsų noro. <...> „Pagal atvaizdą“ manyje sudaro tai, kad aš apdovanotas protu; o „pagal panašumą“ darausi aš pats, tapdamas krikščionimi“.2

Lytinis atskyrimas
Toliau: žmogus kuriamas kaip „vyras ir moteris“, tai reiškia perskirtas į dvi lytis. Vienu iš sunkumų, aiškinant Šventojo Rašto pranešimus apie vyro ir moters sukūrimą, yra, iš pirmo žvilgsnio, prieštaraujantys vienas kitam Biblijos liudijimai apie jų atsiradimą tuo pačiu metu (Pr 1, 27) ir skirtingu laiku (Pr 2, 22), o taip pat apie prasmę, kuri paslėpta už žmogaus lytinio dimorfizmo.  Atrodo tikslinga čia pateikti išsamią diakono Andrejaus Kurajevo citatą.

Šventojo Rašto kalbos aiškiai atskiria kūrimo objektą Pr 1,27 ir Pr 2,22. Pr 1,27 „vyrą ir moterį sukūrė juos“ – hebrajiškai zacharir neqaba; Septuagintoje – arsen kai theely. Pr 2, 22 vyras – , o iš jo šonkaulio sukuriama iša; Septuaginta šioje ištraukoje kalba apie Adam`ą ir gynaika. Abu daiktavardžiai Pr 1,27 – nekatrosios giminės. Tai yra pradžioje ne „moteris“ ir „vyras“, o „moterystė“ ir „vyrystė“. Iš pat pradžių sukuriamos dvi dalys vienos žmogiškos prigimties. Vėliau, „Kūrėjo Išmintis perskyrė tai, kas iš pat pradžių buvo viena, kad po to vėl apjungtų santuokoje tai, ką atskyrė“ (Šv. Jonas Auksaburnis. 12 Pokalbis apie Laišką Kolosiečiams, 5).
Origenas šiai sunkiai ištraukai turi tokį paaiškinimą: „Bet, gali būti, kad apie viską, ką Dievas sukūrė, kalbama kaip apie suporuotą ir sujungtą tarpusavyje, kaip dangus ir žemė, kaip saulė ir mėnulis, tai štai, kad parodyti, kad ir žmogus – Dievo kūrinys ir sukurtas ne disharmonijoje ir be privalomo suporavimo, todėl iš anksto ir sakoma: „vyrą ir moterį sukūrė“ (Origenas, Pokalbiai apie Pradžios 1,14). Pasakyta „vyrą ir moterį sukūrė“, nors moteris dar nebuvo sukurta – „įmanoma, kad dėl palaiminimo, kuriuo Dievas palaimino juos, sakydamas: būkite vaisingi ir dauginkitės ir užpildykite žemę. Raštas, aplenkdamas tai, kas įvyks, sako „vyrą ir moterį sukūrė juos“, nes būti vaisingas ir daugintis vyras negali kitaip kaip tik su žmona. Jei Raštas pasakytų, „būkite vaisingi ir dauginkitės“, bet nepridurdamas, kad „vyrą ir moterį sukūrė juos“, tai žmogus žinoma nepatikėtų Dieviškuoju palaiminimu, kaip ir Marija atsakė į Angelo palaiminimą: kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ (ten pat). Taigi, kad perduoti žmonėms tą priesaką, kurį Dievas duoda ir gyvūnams – gyvybės dauginimo priesaką, - Pradžios knygos autorius specialiai sako, kad lyčių atskyrimas iš anksto buvo numatytas Kūrėju. Kitaip skaitytojui neišvengiamai iškiltų klausimas – kaip galėjo Adomas be žmonos išpildyti dauginimosi priesaką.

Žmogus kaip Trejybės paveikslas
Be to, kaip pabrėžia šv. Jonas Auksaburnis (10 Pokalbis apie Pradžios knygą, 4) Raštas ne veltui tvirtina – „pagal Dievo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį sukūrė juos“. Dievas yra Trejybė. Ir tai reiškia, kad vienas žmogus negali būti pilnu Trejybės atvaizdu. Tik dvejybė (o tuo labiau šeimos trijada su kūdikiu) gali būti tikru Trejybės paveikslu žemėje. Augustino bandymas rasti Trejybės paveikslą skirtinguose atskiro žmogaus gebėjimuose (būtis, protas ir valia) ne labai vykęs. Beasmenis dalykas negali būti Asmens atvaizdu. Negalima Trejybės asmeninių pradmenų lyginti su beasmeniais žmogaus sielos pradmenimis.
Adomo šeima sumanyta būtent kaip tikroji Trejybės ikona. Trejybėje Sūnus ir Dvasia kyla (kalbame apie belaikį logišką kilimą) iš Tėvo Asmens. Tėvas „gimdo Sūnų“ ir „kildina Dvasią“. Teologinėje terminijoje šie du terminai reiškia pilnutinį, nieko neprarandantį vieno asmens perdavimą visos savo būties esmės kitam asmeniui. Ir kilímas ir gimimas – kūrimo antonimai (nes bet koks kūrinys tik dalinai savyje gali turėti arba savimi atspindėti Sutvėrėjo asmenį ir prigimtį). Tačiau, kaip amžinasis Tėvas kildina Dvasią ir gimdo Sūnų – taip ir iš žemiškojo protėvio gimsta sūnus ir kyla žmona. Ir prasmė čia tokia pati: tai, kad žmona aprašoma kaip pirmasis žmogaus gyvybės davimas, reiškia, kad ji neturi kitos prigimties, kad visiškai vienesmė su vyru. Žmona vyro nesukurta, bet kildinama (beje, hebrajų kalboje žodis „ruah“ (dvasia) moteriškos giminės [lietuvių kalbojo taip pat, o rusų kalboje – vyr.g. vert. past.]). Ir Kaino Adomas nesukūrė, bet pagimdė. Kaip pabrėždavo Kapadokijos šventieji, pirmųjų žmonių atsiradimo biblinis aprašymas pratina mintis prie supratimo apie du nekuriamuosius būdus perduoti savo prigimtinę esmę kitam.3

Žmogus – laisvai mąstanti, protinga būtybė, nuo pradžių jis buvo sukurtas kaip Dievo bendradarbis (Pr 1,28), turintis skleisti Dievo meilę visai pasaulio kūrinijai. „...Adomas, kai prisipildė gyvybės alsavimo, tai pajuto savyje tokią išmintį, kad lengvai galėjo numatyti visas savybes, jėgas, gabumus ir polinkius kiekvieno kūrinio žemėje, ir duoti jiems vardus... <...> Tokia pat Šventosios Dvasios malone buvo persmelkta ir mūsų pramotė Ieva; būdami tokioje malonės būsenoje, jie galėjo matyti Viešpatį ir su Juo kalbėtis.“4Žmogus atskiria save nuo to, ką daro gyvenime. Dar daugiau: jis sugeba maištauti, įskaitant ir maištą prieš savo Kūrėją. Lytiškumo suvokimas, o ypač su juo susijusių nukrypimų ir ydų, neįmanomas be supratimo, kas apskritai yra nuodėmė, o tai mus nukreipia prie Adomo ir Ievos sukūrimo istorijos, bet labiausiai – prie žmogiškojo nuopuolio dramos. Būtent čia reikia ieškoti viso žmogiškojo blogio ir iškrypimų, kuriems tapo pasmerktas žmogus, pažeidęs pirmą įsakymą ir prisilietęs prie uždrausto vaisiaus, šaknies.

Nuodėmė
Sukilę prieš Kūrėją, panorėję tapti tokiais kaip Jis, žmonės tapo nuodėmės vergais, išprovokavę kosminę katastrofą, kurios rezultatu tapo mirties, irimo ir dūlėjimo įsiviešpatavimas pasaulyje. „Nuo šio momento žmogus yra Piktojo valdžioje. Atitrūkusio nuo Dievo, jo prigimtis pasidaro nenatūralia, priešnatūralia. Staiga išverstas žmogaus protas, vietoje to, kad atspindėtų amžinybę, vaizduoja savyje beformę materiją: pradinė hierarchija žmoguje, anksčiau atvira malonei ir liejanti ją pasauliui – apversta. Dvasia turėjo gyventi Dievu, siela – dvasia, kūnas – siela. Tačiau dvasia ima parazituoti sielos sąskaita... <...> Siela, savo ruožtu tampa kūno parazitu – sukyla aistros. Ir, galiausiai, kūnas tampa žemės visatos parazitu, žudo, kad maitintųsi ir taip įgyja mirtį“.5 Žmogus, pasak šv. Ignoto (Brenčianinovo), yra „... Dievo sutverta Dievybės šventykla pagal sielą ir kūną“.6 Ir jeigu žmogus į savo sielą neįsileidžia Dievo, tai vietoje Jo į ją įeina velnias. „Namas, kuriame negyvena jo šeimininkas, yra tamsoje, purve ir apleidime, jis prisipildo šiukšlių ir smarvės: taip ir siela, kurioje negyvena Viešpats su angelais, prisipildo nuodėmingo tvaiko, nešvankių ir žeminančių aistrų. <...> Vargas sielai, jeigu ji savyje neturi savo Viešpaties Kristaus! Apleista ji prisipildo aistrų smarvės ir tampa ydų prieglauda“ 7.
Čia svarbu pabrėžti labai nežymų ortodoksiško nuodėmės supratimo skirtumą nuo Vakarų Bažnyčios – tiek katalikų, tiek ir protestantų. „Nuodėmė padaro mus labiau nelaimingais, negu kaltais“, - sakė šv. Jonas Kasianas, o šv. Izaokas Sirietis lygino nusidėjėlį su šunimi, kuris laižo pjūklą ir nepastebi kaip sau kenkia, apgirtęs nuo savo paties kraujo skonio“.8 Jeigu vakarų tradicijoje nuodėmė dažniausiai suprantama juridine prasme, kaip įsakymo pažeidimas, Įstatymo sulaužymas, tai ortodoksijoje nuodėmė – tai liga. „Maža nuodų dalelė, pakliuvusi į organizmą, užteršia ir apmarina visą kūną. Nuodėmės nuodai išsiliejo į visą žmoniją ir užkrėtė ją mirtinu užkratu. Į žmogaus prigimtį įneštas purvas, o iš to kyla atsiskyrimas nuo Dievo ir dvasinė mirtis“.9 Todėl esmine ortodoksiška žmogaus išgelbėjimo sąvoka tampa, ne juridinis „nuodėmių atleidimas“, bet jo – žmogaus – „sudievinimas“, theosis, tos prarajos užpildymas, kuri atskyrė Kūrėją nuo kūrinijos, kūrinijos būties pripildymo Dievu atstatymas, per Šventosios Dvasios atsiuntimą panaikinant Dieviškąjį apleidimą, per susijungimą (Komuniją) su Gyvuoju Dievu. Dvi galimybės, du keliai yra nupuolusiam žmogui: „... idealaus gyvenimo atstatymo galimybė, kreipiantis į Dievą pagalbos ir visiško nutolimo nuo Dievo galimybė per įpuolimą į piktybinės savivertės būseną“.10Pirmasis iš šių alternatyvų yra reikalaujantis iš mūsų krikščioniško pasiryžimo, žmogiškojo panašumo į Dievą aspektas, pilniau atvertas ortodoksiškoje asketikoje.

Ortodoksiška asketika    
Kaip taisyklė asketika kasdienėje sąmonėje yra suprantama kaip kūno gražinimas, dažnai įgyvendinamas jo (kūno) nepaisant. Tuo tarpu „asketika“ tiesioginiame vertime iš graikų kalbos reiškia „pratimas“. Iš tiesų asketikos objektu yra susivaldymo pratimai, kad perimti kontrolę. Bet ne kūno, o sielos, nes būtent siela, jos išgelbėjimas yra asketinio triūso tikslas. O tiksliau, kalbame apie žmogaus išgelbėjimą jo pilnatvėje. Sutramdomi ne kūnas ir ne dvasia patys savaime, bet aistros, užvaldžiusios juos. Aistra šventųjų tėvų asketikos supratime – tai ilgas ir stiprus noras, mintys apie jį, nutolinančios žmogų nuo Dievo.11 Visą aistrų įvairovę šventieji atsiskyrėliai suveda į aštuonias pagrindines: persivalgymas (pataikavimas pilvui), gašlumas (kūno aistros), godumas, pyktis, nusiminimas, neviltis, tuštybė, išdidumas (sielos aistros). Aistra – dinaminis reiškinys, jos pradžia – sumanymas, tai yra tam tikro moralinio turinio mintis, priklausančio nuo aistros charakterio ir turinio. Sumanymas, kaip žmogaus pavergimo aistrai pradžia, asketikoje vadinamas piktu arba suktu sumanymu. Jis vystosi palaipsniui. Pirmas impulsas – tai „pagunda“ arba „polinkis“. Tai, pasak profesoriaus Popovo, iš vidaus arba iš išorės į sielą nukreipti veiksmai ir iššauktas judesys joje. Pats savaime „polinkis“ dar nėra kažkas nuodėmingo. Tai lyg bandomasis akmuo žmogaus valiai ir nuo to, kokia bus tolimesnė valinga reakcija, priklauso tolimesnis sumanymo vystymasis. Viena iš tipinių reakcijų – tai delsimas. „Tai parodo, kad kilęs sumanymas nėra atsitiktinis, ne išorinis, ne svetimas žmogaus asmeniui elementas, kad jis randa žmogaus prigimtyje vaisingą, tinkančią dirvą, ir tai pastebima per žmogaus nuojautą apie atsiradusį sumanymą“.12 Taip prasideda antroji stadija – „susidraugavimas“ arba „suderinimas“. Neatmestas sumanymas vis stipriau traukia žmogaus dėmesį, žadinantį jame vieną po kito grupes asociatyvių vaizdinių. Tolesnis neveiksnumas priveda prie vidinio pritarimo patenkinti aistringą sumanymą. Tuo pačiu ketinimu jau padaroma nuodėmė. „Paskutiniu ir baigiamuoju momentu aistros vystymęsi tampa ypatinga etiškai-psichinė žmogaus būsena, vadinama įkalinimu. Įkalinimo būsenoje aistrinis noras būna toks stiprus, kad žmogaus valia, arba visiškai be pasipriešinimo, arba beveik be pasipriešinimo, veržliai, audringai, su dideliu noru, atsiduoda aistros patenkinimui, prarasdama viešpataujančią, vadovaujančią ir kontroliuojančią žmogaus valios valdžią virš atskirų žmogaus prigimties potraukių ir polinkių. Išlaisvinimą iš aistrų gali duoti tik Dievas, bet sinergiškame veikime su žmogumi. Jeigu žmogaus pasidavimas aistrai yra atkritimo nuo Dievo ženklas, tai išgydymas įmanomas tik kelionės atgal metu, tai yra grįžtant prie Dievo ir prie Jo malonės dovanų. Tai atgailos ir maldos kelias, asketinio susivaldymo kelias, kurio vaisius yra vienybės su Dievu atstatymas. Pagrindinis dalykas – nepasiduoti, „laikyti savo protą pragare ir nenuleisti rankų“. Nuostabius žodžius parašė Simeonas Naujasis Teologas: „Kai aš visiškai išsekau ir praradau jėgas, Jis ima mane ant pečių, - o meilė! o malonė! – išveda iš pragaro, nuo žemės ir iš tamsos, ir įveda mane į kitą pasaulį arba šviesą, ko aš visiškai negaliu išreikšti“.

Kol puolęs žmogus atskirtas nuo Dievo ir kol jis – atsitiktinai arba sąmoningai nesiekia šios prarajos įveikti ir pasilieka užsidaręs nuo malonės, jis „atiduotas“ nuodėmei, jis pasmerktas gyventi joje. Nuodėmė, išvertus iš graikų kalbos – tai nepataikymas į taikinį, šūvis pro šalį, paklaida. Taikinio, kurį žmogui nustato Dievas.

Žmogus ir lytiškumas
Šis taikinys yra ir lyčiai. „Lyčių skirtumas yra ypatinga, vertinga dovana, ne apsiribojantis vien tik fizine ar biologine sandara, jos – lyg du skirtingi „egzistavimo paveikslai“ viename žmogiškume... Pagal Kristaus, Naujojo Adomo ir Bažnyčios atvaizdą – vyras ir moteris, pašaukti būti tėvu ir motina „viso, kas gyvena“, visos pasaulio sandaros, tuo pačiu ir įgyvendindami pradinę Dievo valią apie kūrimą“.14 Lytinė žmogaus prigimtis turi didžiulę įtaką jo dvasiniam gyvenimui. „Bet, kaip ir viskas puolusiame pasaulyje, šie santykiai taip pat gali iškrypti ir tapti nuodėmės įrankiu: vietoj Dieviškos meilės išraiškos, tapti meilės sau išraiška“.15 Žmogaus seksualumas, neprieštaraudamas Biblijai ir Bažnyčiai, gali egzistuoti tik dvejose formose: Bažnyčios pašventintoje santuokoje arba kaip savanoriška mergystė (arba viengungystė, mergystės sąvoka tinka tiek vyrams tiek moterims, ji išreiškia skaistumą bei susilaikymą nuo lytinių santykių – vert.past.) – pasaulyje arba vienuolystėje.

Santuoka
Bažnyčia niekada nežvelgė į santuoką atmestinai, santuoka – tai ne apeigos, bet didis „meilės sakramentas“, kuriame sutuoktinių sąjunga palaiminama „...tapti Kristaus ir Bažnyčios atvaizdu, ir jai prašoma nesutepto bendradvasiškumo malonė palaimintam gimdymui ir krikščioniškam vaikų auklėjimui“ (kun. K. Vasiljevas).
Šiuo būdu abu keliai – tiek santuoka, tiek nesantuokinis kelias – Bažnyčios pripažįstami vienodai išganingais, ta prasme, kad nė viena iš pasirinktų gyvenimo formų nėra nenuodėmingumo garantu, savotišku „leidimu į dangų“; žmogui būtinas pasiryžimas maldai, gyvenimas Bažnyčioje ir dalyvavimas jos Šventuosiuose Sakramentuose, kurie vieninteliai tik ir priartina žmogų prie Dievo, pašventindami jo gyvenimą, taip pat ir gyvenimą santuokoje. Bet kokia seksualinio gyvenimo forma egzistuojanti už Bažnyčios palaimintos santuokos ir mergystės ribų – nuodėmė. Viena iš jų – sodomija.

Biblijoje apie ją kalbama nedaug, bet labai aiškiai, nusakant ją kaip Dievui bjaurų veiksmą, nepaliekant nė menkiausios galimybės bet kokiems reliatyvumams. Homoseksualizmas – tai viena iš nuodėmių, tai yra vienas iš puolusios prigimties pasireiškimo būdų, kai Kūrėjo sumanyta įvykių seka praranda savo numatytąjį tikslą ir savavališkai pradeda veržtis į priešingą Autoriaus sumanymui pusę. Šis dieviškos pilnatvės praradimas, kuris pasireiškia ir žmogaus seksualume, ne tik uždeda ant jo tam tikrą spaudą, bet ir iškreipia jį.

Sodomija ir ištvirkimas
Jeigu svetimavimas arba ištvirkimas, ar tai poligamija, poliandrija arba promiskuitetas – tai savotiškai „paveldėtas“, o tiksliau, „įgytas po nuopuolio“ gyvuliškas puolusios prigimties pradas, nenorintis pripažinti jokių apribojimų, o homoseksualizmas – tai žmogaus lytinio vaidmens organiškumo praradimas, jo iškrypimas. Homo Sapiens problema yra tame, kad jo seksualume reprodukcinė funkcija atskirta nuo hedonistinės, ir ši gali egzistuoti autonomiškai, kaip savarankiškas pradas.  Ir jei poligamija – tai „gyvuliškos išlaidos“, tai homoseksualizmas – reiškinys „žmogiškas, perdėm žmogiškas“, nukrypimas, susijęs su prieštaringa seksualumo padėtimi puolusiame pasaulyje, priimta per panašumo į Dievą pradą – meilę ir protą, ir ta pačia dovana iškreipta; savo, net ne dvilypiu, o viskam, net ir blogiui, atviru charakteriu. Tai reiškia ne įsakymo, juridinės taisyklės pažeidimas, o nusigręžimas nuo Dievo, dieviškos pilnatvės praradimas, ir, kaip pasekmė, žmogaus reikalavimas būti pasaulio teisėju ir pačiam, ne su Dievu, nepriklausomai nuo Jo spręsti, kas yra gėris ir blogis, atveria kelią nuodėmei – tame tarpe ir homoseksualumo. 

Tai lytiškumo ypatybė žmoguje, kuri nustoja būti grynai biologine charakteristika; lytiškumas, nepaisant visų „objektyviai normalių“ lytinės orientacijos vystymosi rodiklių, gali pasireikšti iškreiptomis formomis, vis labiau nutoldamas nuo savo tikrosios paskirties. Homoseksualizmas niekaip nesusijęs su reprodukcine lytine funkcija, o yra, kaip paradoksaliai tai gali nuskambėti – pasekmė, išraiška lytiškumo specifinės žmogiškai-kultūrinės formos, nukreiptos į bendravimą, vienatvės įveikimą, malonumo patyrimą, naujų patirčių, naujų žinių gavimą, savivertę. Jeigu patraukti reprodukcinę funkciją, tai išeina, kad visa kita gali būti realizuota homoseksualiai! Bet būtent giminės pratęsimas (Pr 1,28), šeima (Pr 2,24, Mt 19,4-6), vaikų gimimas („...bus išganyta gimdydama vaikus...“ – apaštalas Paulius 1 laiške Timotiejui 2,15) ir jų socializacija yra „iš tikrųjų Dieviška“ žmogaus lytiškumo paskirtimi. Visa kita – nuo pat pradžių, pagal autoriaus sumanymą – nors ir malonu, nors ir žmonių kultūroje užima pirmą vietą, bet vis dėl to prieskonis, vis dėl to priedėlis, o ne pagrindinis patiekalas, nors ir bando tokiu atrodyti.   

Visuomenė ir jos moraliai-vertybinės nuostatos
Iš to išplaukia, kad būtina dar kartą stabtelėti ties tuo, kiek svarbus yra tos aplinkos, kurioje gali vystytis iškreiptas seksualumas, dorovinis klimatas. Jeigu nuosekliai laikytis hedonistiškai-materialistinio požiūrio, tai išeina, kad kiekvienas žmogus gali realizuoti hedonistinius savo seksualumo bruožus su tos pačios lyties partneriu, ir griežtai nustatytų kultūrinių tabu egzistavimas šiuo požiūriu nėra neįveikiama kliūtis. Bet vis dėl to, faktas, kad kiekvienas žmogus turi kraujotakos sistemą, negali tarnauti priežastimi, kad visuomenėje legaliai būtų platinamos į veną leidžiamos narkotinės medžiagos. Atvira homoseksualizmo atžvilgiu pozicija reiškia sąžiningą jo klaidingumo, iškrypimo, patologijos pripažinimą, tai reiškia fakto, kad ši būsena nėra „dar viena“ seksualinio aktyvumo forma, o jos iškreipimas, konstatavimą, – tokia yra vienintelė galima pozicija. Iškrypimas, sąmoningas Dievo sumanymo mumyse iškraipymas – štai kas yra homoseksualizmas, iškraipymas, daugeliu atveju įsigėręs į sekuliarią kultūrą, kuri dabar stengiasi įtvirtinti šią normą kaip vos ne visiem privalomą, bet kokiu atveju, bent jau priimtiną. Ir jeigu visuomenė tylomis pripažįsta meilę tarp tos pačios lyties – ypatingai socialinio reiškinio lygyje, kaip duotybę, - tai tokia visuomenė atlieka Dievui bjaurų darbą. Visos nuorodos į pliuralizmą šioje vietoje tiesiog netinkamos ir nesvarbios.

Sodomijos tema bažnytinėje literatūroje
Pradėjęs domėtis šia tema, aš buvau nustebintas pasisakymų šia tema bažnytinėje literatūroje trūkumu. „Ortodoksų enciklopediniame žodyne“ terminų „sodomija“ arba „vyrų sanguliavimas“ išviso nėra, nei atskirais straipsniais, nei netgi kokių nors nuorodų ar žymų pavidalu. Fundamentaliame kunigo Jevgenijaus Popovo darbe „Dorovės teologija pasauliečiams“ (1901 m.) yra labai trumpa šios ydos charakteristika. Trijų tomų „Biblijos komentaruose“ yra tik keletas trumpučių užuominų. Iš mūsų laikams artimesnių autorių kiek išsamiau šia tema rašo vyskupas Barnabas (Beliajevas).16 Šventųjų Tėvų kūriniuose, kalbančiuose žmogaus tema, klausimai, susiję su lytinės prigimties iškrypimu, atskirai nenagrinėjami, o apie juos tik trumpai užsimenama Origeno, Tertulijono, Klemenso Aleksandriečio darbuose. 

Bažnyčia šia tema labai mažai pasisakydavo, tačiau visada labai radikaliai ir vienareikšmiškai. Matyt, nuo pat krikščionybės egzistavimo pradžios homoseksualių santykių nenatūralumas, jų nuodėmingumas nekėlė jokių abejonių, net jeigu Viduržemio jūros pagoniškoje aplinkoje egzistavo socialiai pripažintos homoerotinių santykių formos. Kalbėdamas apie pagonių filosofų požiūrį į santuoką, Klemensas Aleksandrietis taip rašo: „...visi tie filosofai <...> buvo kūniškų malonumų vergais. Daugelis iš jų gyveno su įkaitėmis... dauguma iš jų suteršė save meile berniukams“.17 Bažnyčia vyrų-sanguliautojų atžvilgiu taikydavo pačią griežčiausią atgailos bausmę – atskyrimą nuo Eucharistijos sakramento. „... Bažnyčia 62 Bazilijaus Didžiojo taisykle, trečiame kanoniniame laiške (Amfilohijui) apie vyrus-sanguliautojus nustato: „Kas parodė begėdystę su vyrais, tam tebūnie skirtas bausmės laikas, kaip ir įpuolusiems į svetimavimo nuodėmę, tai yra turi būti atskirtas nuo Komunijos sakramento 15 metų“.18 Atgailos bausmė vyrams-sanguliautojams griežtesnė nei paprastiems paleistuviams, kuriuos atskirdavo nuo sakramentų septyneriems su puse metų, nes sodomija yra lyg dviguba nuodėmė – prieš kitą žmogų ir prieš prigimtį. Vienuolynų regulose yra nurodymai neleisti vienoje celėje kartu gyventi jauniems vienuoliams. „Senajame Paterikone“ (Senovinis Bažnyčios Tėvų posakių rinkinys– vert. past.) yra toks nurodymas vienuoliams ir pamaldiems pasauliečiams: „Nemiegoti vienoje lovoje su vaikais, kai pats jaunas, taip pat su vienmečiu žmogumi“.19 

Išsamesnių komentarų šia tema autoriui pavyko surasti pas Šv. Joną Auksaburnį ir Šv. vienuolį Maksimą Graiką. Nepretenduojant į išsamią šio klausimo analizę, norisi bent jau trumpai iliustruoti tą santykį su homoseksualizmu, kuris yra ortodoksijoje, ir kuris per visą Bažnyčios egzistavimo laiką nekėlė jokių abejonių nė vienam ortodoksų teologui. Tokio požiūrio pagrindus nubrėžia Šventasis Raštas.    

Biblija ir sodomijos nuodėmė
Pirmą kartą netiesiogiai Biblijoje homoseksualizmas minimas Pradžios knygos 18 skyriuje, 20 eilutėje: „Tuomet VIEŠPATS tarė: „Šauksmas prieš Sodomą ir Gomorą taip padidėjo ir jų nuodėmė yra tokia sunki“. Apie kokią būtent nuodėmę kalba suprantame 19 skyriuje, 5 eilutėje: „ir šaukė Lotui: „Kur tie vyrai, atėjusieji pas tave šį vakarą? Atvesk juos mums, kad galėtume juos pažinti“. (Analogiška situacija aprašyta taip pat ir Teisėjų knygoje 19, 22-25.) Ir toliau Biblija pasakoja apie žodžius buvusių su Lotu vyrų, tai yra angelų: „... mes šią vietą tuojau sunaikinsime! Šauksmas prieš Sodomos žmones, pasiekęs VIEŠPATĮ, pasidarė toks garsus, kad VIEŠPATS atsiuntė mus jos sunaikinti“ (13 eilutė). Ypatybė čia tokia, kad Viešpačiui šaukia pati žemė, tai yra lyg paniekinta būtis, besišaukianti atsiteisimo. Vėliau Senajame Testamente požiūris į vyrų sanguliavimą įgauna konkretaus įsakymo formą, neduodančią prielaidos daugiaprasmiškumui (Kun 18, 22): „Nesugulsi su vyriškiu tarsi su moterimi: tai yra pasibjaurėjimas.“ Senojo Testamento radikalumas vyrų-sanguliautojų atžvilgiu patvirtinamas bausmėje, kurios reikalauja Mozės Įstatymas už nusižengimą: „Jei vyras sugultų su vyriškiu tarsi su moterimi, jiedu abu nusikalto bjauriu iškrypimu; tebūna atiduoti mirčiai, jie užsitraukė kraujo kaltę.“ (Kun 20,13).

Naujasis Testamentas
Naujojo Testamento tekstuose sutinkame tokį pat kategorišką šios nuodėmės įvertinimą, vėl gi nesuteikiantį jokios galimybės dviprasmybėms jo aiškinime. Laiške Romiečiams apaštalas Paulius (Rom 1, 25-28) rašo: „Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir lenkėsi bei tarnavo kūriniams, o ne Kūrėjui, kuriam šlovė per amžius. Amen! Štai kodėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsidegė geiduliais vienas kitam, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir už iškrypimą jiems patiems būdavo vertai atlyginama. Jie nesirūpino pažinti Dievą, tai ir Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nedera“.
Dar vieną užuominą sutinkame šv. apaštalo Pauliaus pirmajame laiške Korintiečiams (6, 9-10): „Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai nei sanguliautojai su vyrais, nei vagys, nei gobšuoliai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės“. Išskyrus paminėtas vietas, mes daugiau nerasime Rašte vietų, kur tiesiogiai, atviru tekstu būtų minima ši yda. Šventųjų Tėvų pasisakymai tik patvirtina Biblijos požiūrį į lyčių prigimtį apskritai ir iš dalies į žmogaus seksualumą, koncentruodami mūsų dėmesį į vienus ar kitus klausimus, susijusius su šia problema. Biblijoje esamiems teiginiams apie sanguliautojus su vyrais nereikėjo ir dabar nereikia kokio nors aiškinimo, sušvelninančio jų rigoristinį toną, Šventraščio nesitaikstymą su sodomija. Todėl toliau pateikdami tekstus mes siekiame tik vieno tikslo: iliustruoti, kaip Šventųjų Tėvų palikimas vertino žmogaus seksualumo pažeidimą, kokie papildomi argumentai buvo naudojami jo pasmerkimui. Šie tekstai šiuolaikiniam skaitytojui gali pasirodyti pernelyg nesitaikstantys, radikalūs, neatitinkantys tos pliuralistinės dvasios, kuri šiuo metu viešpatauja visuomenėje. Bet jeigu Biblijoje pasakyta, kas yra žmogus, kas yra jo lytiškumas ir kokie santykiai turi būti tarp vyro ir moters seksualinėje plotmėje, tai bet koks reliatyvizmo bandymas, kad ir kokiu šiuolaikišku jis atrodytų, bus ne „šiuolaikišku Evangelijos perskaitymu“, perfrazuojant pagal įvairiausių reformatorių norus, bet Evangelijos išdavyste, Bažnyčios išdavyste.

Jono Auksaburnio komentaras
Šv. Jono Auksaburnio komentaras nepalieka nė menkiausios dvejonės, kad jis smerkia sodomijos nuodėmę.

„Taigi, visos aistros gėdingos. Bet ypatingai gėdinga beprotiška meilė vyrams, nes siela kenčia ir žeminasi šiose nuodėmėse labiau, nei kūnas ligoje <...>“. Čia išreiškiamas Auksaburnio akcentas vienareikšmiškai kategoriškas – nekalbama apie kokias nors alternatyvias žmogaus seksualumo išreiškimo galimybes, homoseksualizmas vienareikšmiškai kvalifikuojamas kaip sunkus nusikaltimas prieš Dievą, kaip nuodėmė. „Ir iš moterų, ir iš vyrų vienodai jis (apaštalas – aut. past.) atima išlygos galimybę, kaltindamas juos ne tik tuo, kad jie turėjo pasitenkinimą ir, palikę tai ką turėjo, nusisuko į kitką, bet ir tuo, kad, paniekinę natūralų būdą, puolė prie nenatūralaus. Bet tai, kas nenatūralu, yra daug nepatogiau ir daug nemaloniau, taip, kad ir negali būti pavadinta malonumu. Juk tikrasis malonumas dera su prigimtimi, o kada Dievas palieka, tai viskas pavirsta netvarka. Dėl to pagonių ne tik mokymas šėtoniškas, bet ir gyvenimas velniškas“.
 
Šis šv. Jono Auksaburnio pastebėjimas tinka bendrame jo polemikos su lytine pagonių morale kontekste (šiuo atveju nėra kalbama išskirtiniai apie romėnus), jis naudoja kriterijus, apibrėžiančius, kas yra normalu ir nenormalu. Jis kalba apie tai kas natūralu ir nenatūralu. Pats savaime natūralus, šiuo atveju tai yra seksualinis gyvenimas kaip toks, iš esmės nėra kažkas nuodėmingo, jeigu jis vystosi santuokoje, pašventintoje Bažnyčios.  Bet net „Bažnyčios tema“ mums čia neskamba su įprasta pilnatve ir kategoriškumu. Seksas lyg nepakliūna į šį regėjimo lauką, į jį paprastai žiūrima kaip į kažką, susijusį su prigimtimi ir turi būti svarstomas atitinkamai prigimtiniams įstatymams, prigimtis būdama dalimi kūrinijos pasaulio, neša savyje įspaudą, Dieviškos išminties projekciją, atsispindinčią ir biologiniuose lytinio gyvenimo ypatumuose, visų pirma, lytiniame dimorfizme.  Tai reiškia, argumentas, kuriuo naudojasi Konstantinopolio arkivyskupas (t.y. Jonas Auksaburnis – vert. past.), greičiau gamtamoksliškas, negu teologinis. Jis nerašo, kad apaštalas Paulius smerkia pagonis dėl to, kad jie sulaužo vieną iš Mozės įstatymų, bet kalba apie prigimties ir natūralumo sąvokas kaip apie kriterijus, atitinkančius Dievą. Po to Jonas Auksaburnis iš karto pereina prie sodomijos temos. Įdomu tai, kad vienu iš faktorių, įtakojančių jos atsiradimą ir vystymąsi, kaip mano Jonas Auksaburnis, yra pats atsitraukimas nuo Dievo duotų lytinio žmonių bendravimo formų, lytinis pasileidimas jo „įprastiniu“, t.y. heteroseksualiu būdu.

Sodomija kaip persisotinimo pasekmė
„Kraštutinio sugedimo įrodymu yra tai, kada iškreiptos ir viena ir kita lytys, kada vyras, paskirtas būti žmonos vadovu, o moteris, kuriai pavesta būti vyro pagalbininke, ima elgtis vieni su kitais kaip priešai. <...> Ar pastebi, kad viskas prasidėjo dėl geismo pertekliaus, kuris nebesugebėjo išlikti savo rėmuose? Visi, kas peržengia Dievo nustatytą tvarką, patiria to, kas neįprasta ir neteisėta, geismą. Panašu, kaip daugelis tų, kurie praradę potraukį įprastam maistui, dažnai valgo žemę ir smulkius akmenis, o kiti besikankinantys nuo stipraus troškulio, dažnai geria ir purviną vandenį – taip ir pagonys užsidegė šia neteisėta meile. Ir jeigu tu paklausi – iš kur toks aistros intensyvumas? – atsakau: nuo to, kad buvo palikti Dievo. O dėl ko taip atsitiko, kad Dievas paliko? Dėl to, kad palikusieji Dievą paniekinimo įstatymą“. Čia, kaip ir daugelyje kitų vietų, skamba tas pats Bažnyčios Tėvų Palikimui būdingas leitmotyvas. Nuodėmė – tai ne šiaip įstatymo pažeidimas ir po to sekanti kaltė, daugiau ar mažiau aiškiai suvokiama. Nuodėmė – tai ligota puolusios prigimties būsena, kai žmogus praranda Dievo pilnatvės džiaugsmą. Neteisėta meilė, tai reiškia netekusi Dievo, transformuojasi į aistrą, kuriai būdinga ligota, karštligiška įtampa. Bet žmogus tampa šios įtampos vergu, šios aistros vergu, kai jis pats leidžia jai jį valdyti. Kas ir vyksta dabar, kai vis daugiau ir daugiau jaunų žmonių girdi apie tai, kad homoerotizmas yra normalu, ir kad reikia tik laiku pagauti savo „teisingą“ orientaciją, o vėliau tik identifikuoti save su atitinkama socio-kultūrine niša. Geismas pats savaime ne toks ir pavojingas. Pavojingas neteisingas požiūris į jį.
„Tu, išgirdęs (sako apaštalas) apie tai, kad jie (pagonys) užsidegdavo, nepagalvok, kad pas juos buvo tik viena geismo liga: viskas priklauso daugiausia nuo nerūpestingumo, kuris ir kaitindavo aistras <...>. Jie laikė nuodėmę ne paprastu užsiėmimu, bet tokiu, kuriuo užsiimdavo karštai“. Ir toliau: „Kadangi velnias matė, kad pats geismas daugiausia sujungia lytis, tai ir pasistengė sutraukyti šitą sąjungą, kad sunaikintų žmonių giminę ne tik neteisėtu sėklos švaistymu, bet ir tarpusavio kova ir sukilimais“.  Lytinė žmogaus prigimtis, kaip dalis jo visos prigimties, taip pat nupuolė ir nesantaika tarp lyčių – vienas iš šio nuopuolio pasireiškimų, kuriuos reikia gydyti. Jeigu prisiminsime vis labiau populiarėjantį vieną teorinį teiginį, pasak kurio patys homoseksualai lyg ir priversti gyventi šioje naujoje savo seksualinėje prigimtyje, tai reiškia, kad nėra sąmoningi nusidėjėliai ir nei šiame, nei kitame gyvenime neturės patirti bausmės už savo veiksmus, Jonas Auksaburnis apie tai rašo šitaip: „...nesistebėk tuo, kad jie nejaučia šito (tai yra to nenatūralumo – aut. past.), bet patiria pasitenkinimą: juk ir silpnapročiai, ir apsėsti beprotybės ligos, daug kankindami patys save ir esantys apgailėtinoje padėtyje, vis dėl to juokiasi ir džiaugiasi savo darbais, dėl kurių kiti verkia. Bet mes nesakome, kad dėl to jie atleisti nuo bausmės, atvirkščiai, dėl viso to jie ir yra baisiausiose kančiose, kad patys nesupranta savo padėties. Ne ligoniams reikia spręsti apie dalykų padėtį, bet sveikiesiems“.

Pagonybės etika ir krikščionybės etika
Kalbėdamas apie sodomiją,, Jonas Auksaburnis brėžia aiškią ribą tarp liberalios pagoniškos pozicijos ir seksualinės krikščioniškosios etikos. „Žinoma, kad senovėje toks reikalas buvo laikomas netgi teisėtu, o vienas pagonių valdininkas uždraudė vergams įsitrinti aliejais ir sanguliauti su vyrais, palikdamas tokią teisę tik laisviesiems, o teisingiau būtų pasakyti – tokią gėdą. Ir apskritai pagonys nelaiko šio reikalo gėdingu, bet kažkuo vertingesniu ir garbingesniu, negu buvimą vergu, ir leisdavo tai tik laisviesiems. Taip mąstė išmintingiausia Atėnų liaudis ir didis tarp atėniečių – Solonas. Galima rasti ir daugybę kitų filosofijos kūrinių, užkrėstų šia liga. Tačiau dėl to mes nepavadinsime šio dalyko teisėtu, bet atvirkščiai – pripažinsime apgailėtinais ir vertais daugelio ašarų tuos žmones, kurie priėmė šį įstatymą“. Sodomija – baisiau negu šiaip ištvirkimas: „Sueitis su ištvirkėlėmis, nors ir neteisėta, bet natūrali, o sanguliavimas su vyrais ir neteisėtas, ir nenatūralus. Jeigu nebūtų pragaro ir negrėstų bausmė, tai būtų baisiau už bet kokią bausmę“. Pasak Jono Auksaburnio tai net sunkesnė nuodėmė negu žmogžudystė. „Aš tvirtinu, kad šie sanguliautojai su vyrais – blogiau už žudikus, nes geriau numirti, negu gyventi po tokio išniekinimo. Žudikas atima sielą iš kūno, o šitas pražudo ir sielą kartu su kūnu. Kokią beįvardintum nuodėmę, ji nebus didesnė už šį nusižengimą. Ir įpuolantys į jį, jeigu suvoktų ką darą, priimtų begalę mirčių, kad tik nebenusidėtų šiuo būdu“.     
Taigi, Jonas Auksaburnis, vienas iš žinomiausių ir reikšmingų patristikos atstovų, vienareikšmiškai smerkia sodomiją, matydamas joje vieną baisiausių, nenatūralių ydų ir nuodėmių. Apskritai šią temą ortodoksiška teologija nagrinėjo itin retai. Bet šių pasisakymų tonas ir turinys likdavo nepakitę.  

Atgaila, kaip vienintelis išgelbėjimo kelias 
Vienintelis kelias šios ydos įveikimui – grįžimas pas Dievą per nuoširdžią atgailą: „... pasistenkite kuo greičiau atsitraukti nuo šio bjauriausio ir dvokiančio jūsų pasitenkinimo, pradėkite jo neapkęsti, o kas teigia, kad jis nekaltas, tą atiduokite amžinai anatemai, kaip Kristaus Išgelbėtojo Evangelijos priešininką ir tą mokymą iškraipantį. Apvalykite save nuoširdžia atgaila, šiltomis ašaromis ir duodama išmalda ir tyra neišblaškyta malda... ...Iš visos širdies pradėkite nekęsti šios begėdystės, kad nebūtumėte prakeikimo ir amžinos pražūties sūnumis. ...Gyvenkite verti Kristaus visokiu šventumu ir išmintimi, tenkinkitės gerojo Kūrėjo jums natūraliai duotu moteriškos lyties asmeniu“ (Maksimas Graikas – vert.past.).

Vargu ar galima ką nors pridėti prie to, kas čia pasakyta. Krikščionybė žino tik dvi lyties gyvenimo šioje žemėje galimybes: laisvanoriška santuoka, pašventinta Bažnyčios, arba savanoriška mergystė (viengungystė). Bet koks šios, paties Viešpaties ir Jo Bažnyčios nustatytos tvarkos pažeidimas yra nuodėmė, nesvarbu kokiais gražiais ir šiuolaikiškais žodžiais bemėgintų ją pridengti naujieji reformatoriai.   

Išnašos
1.      Šv. Grigalius Nisietis. Apie žmogaus sandarą. Raštai. M., 1861. 1 d., 4 sk., 88 eil.
2.      Šv. Grigalius Nisietis. Krikščioniški skaitiniai. 1840, 321-322 psl.
3.      Diakonas Andriejus Kurajevas. Vyras ir moteris Pradžios knygoje. Žurnalas „Alfa ir Omega“ 9/10, 1996
4.      Apie krikščioniško gyvenimo tikslą. Šv. Serafimo Saroviečio pokalbis su N. A. Motovilovu. Sergijaus Posadas, 1914, 11-12 ps.
5.      V. N. Loskis. Dogminė teologija. M., 1991, 253 psl.
6.      Šv. Ignotas (Briančianinovas). Žodis apie žmogų. 1995, 12 psl.
7.      Šv. Makarijaus Didžiojo pokalbiai. Šv. Ignotas (Briančianinovas). 15-16 psl.
8.      Vysk. Aleksandras (Semionovas-Tian-Šanietis). „Ortodoksų katekizmas“, Paryžius, 1981, 67-68 psl.
9.      Vysk. Gurijus „Dievo sukurtas žmogus“ BT Nr.12
10.  S. Zarinas. Asketika pagal ortodoksiškai-krikščionišką mokymą, 1 t., 2 kn. SPb, 1907, vysk. Barnabas (Beliajevas)
11.  S. Zarinas. Asketika pagal ortodoksiškai-krikščionišką mokymą, 1 t., 2 kn. SPb, 1907
12.  S. Zarinas, nurod. Kūriniai.
13.  Kun. Tomas Hopko, Ortodoksijos pagrindai.
14.  Kun. Tomas Hopko, Ortodoksijos pagrindai.
15.  Vysk. Barnabas (Beliajevas). Šventumo meno pagrindai. Ortodoksų asketikos aiškinimo patirtis, Nižnij Novgorodas 1996, III, 2 sk., 6 §
16.  Klemensas Aleksandrietis. Stromatai. 3 kn., 23 sk.
17.  Šv. Bazilijus Didysis. Raštai. 7 d. Sergijaus Posadas, 1892, 101-102 psl.
18.  Senasis Paterikonas, 5 sk. 45 eil.
19.  Jonas Auksaburnis, Pokalbiai apie laišką Romiečiams, 4 pokalbis, Maskvos Patriarchato leidybos skyrius, 1994, 516-523 psl.

Komentarai

Populiarūs įrašai