Kodėl cerkvėse kunigai stovi nusisukę nuo žmonių ir dar už durų?

Ortodoksų pamaldų metu kunigas beveik visada yra pasisukęs į Rytus, nes Rytai krikščioniškoje Tradicijoje simbolizuoja Dievą (iš Rytų kyla šviesa). Jau šv. Bazilijus Didysis IV a. rašo, kad krikščionys remiasi Šv. Raštu ir Šv. Tradicija, ir kaip pavyzdį tiesų, perimtų iš Šv. Tradicijos pateikia maldą į Rytus: „Ar melstis žvelgiant į Rytus mus išmokė Raštas? [...] Viena yra tikėjimo tiesos, kita - skelbimas; tikėjimo tiesos nutylimos, skelbimas - garsinamas. [...] Visi žvelgiame maldos metu į Rytus, bet nedaug kas žino, kad tai simbolizuoja Rojaus Tėvynės paiešką, juk Dievas įkūrė Edemą Rytuose“. Ortodoksų liturgikoje yra tik keli momentai, kuomet kunigas gali atsisukti į žmones, pvz. kai žmonėms skaito Evangeliją. Kitais atvejais, kartu su žmonėmis, jis meldžiasi pasisukęs į Rytus.

Ortodoksų pamaldų ratas prasideda vakare (ne ryte), vakarinių pamaldų metu (plačiau žr. Laikas Ortodoksų Bažnyčios Šventojoje Tradicijoje ir Bizantiškas laikrodis). Nes diena ortodoksų tradicijoje prasideda vakaru (kaip parašyta Šv. Rašte: ir buvo vakaras, ir buvo rytas, diena viena). Pamaldų rate prisimenami visi įvykiai nuo pasaulio sukūrimo ir pirmosios nuodėmės, iki Mesijo atėjimo ir Dievo karalystės įsigalėjimo (Dieviškosios Liturgijos, t.y. Šv. Mišių metu). Vakarinių pamaldų pradžioje (t.y. pamaldų rato pačioje pradžioje) ikonostaso vartai visada atidaromi, smilkomas altorius, o diakonas išėjęs su žvake kreipiasi į žmones: „pakilkite“. Po to kunigas, laikydamas rankoje smilkytuvą, peržegnoja altorių, tardamas: „garbė šventai, vienesmei ir nedalomai Trejybei“ ir visi esantieji altoriuje gieda: „Ateikite, nusilenkime Karaliui mūsų Dievui...“.

Taigi, pačioje pamaldų rato pradžioje ratai kaip tik visada būna atidaryti ir visi mato tiek altorių, tiek kunigą. Su Dieviškąja Liturgija (Šv. Mišiomis, kurios vyksta pirmoje dienos pusėje, ryte) yra kiek sudėtingiau. Rusijos Ortodoksų Bažnyčioje nusistovėjo paprotys vartų atidarymo teisę teikti kunigams kaip apdovanojimą (tokio papročio nėra kitose Bažnyčiose). Vyskupui tarnaujant ikonostaso vartai atidaromi Mišių pradžioje, uždaromi prieš kunigams priimant Komuniją, atidaromi kai Komunija išnešama tikintiesiems, uždaromi Mišių pabaigoje. Taip atidarinėt/uždarinėti vartus turi teisę ir kai kurie kunigai. Kiti atidaryti vartus gali rečiau. Išimtis - Kalėdos ir Velykų savaitė, kuomet visoje Bažnyčioje vartai atidaromi Mišių pradžioje ir uždaromi tik Mišių pabaigoje.

Vartų uždarymas simbolizuoja šventumo paslaptį ir nesuvokiamybę. Pvz. pirmasis pamaldų rate vartų uždarymas per vakarines pamaldas simbolizuoja pirmąją nuodėmę. Prieš tai kunigas smilko visa, kas yra cerkvėje, skambant 104 psalmei, apgiedančiai pasaulio sukūrimą:
„Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela!VIEŠPATIE, mano Dieve, esi be galo didis!Apsisiautęs garbe ir didybe,apsigaubęs šviesa lyg drabužiu.
Tu ištempei dangų tarsi palapinės dangą,padėjai savo buveinės sijas viršum vandenų.Iš debesų darai sau vežimą,keliauji ant audros sparnų.Vėjus imi savo pasiuntiniais,žaibų liepsnas – savo tarnais.
Tu įkūrei žemę tvirtai ant jos pamatų,ir ji ten stovės amžinai.Vandenynu tarsi drabužiu ją apklojai;vandenys tįsojo viršum kalnų...“

Pasaulio sukūrimas
Šis smilkymas ir simbolizuoja pasaulio sukūrimą - kunigas tarsi Kristus laimina kiekvieną kūrinį. Tačiau iškart po šio laiminimo vartai uždaromi ir skamba pirmoji psalmė: „Palaimintas
žmogus, kuris nesielgia, kaip pataria bedieviai, nestoja į nusidėjėlių kelią, nesėdi su apjuokėjais...
“. Taigi, uždaryti vartai simbolizuoja pirmąją nuodėmę ir tai, kad žmogus neteko po jos prieigos prie Šventų Švenčiausiojo.

Dieviškosios Liturgijos (Mišių) metu vienas pagrindinių vartų uždarymų yra arba prieš, arba iškarto po to, kai kunigas iškelia Kristaus Kūną ir skelbia: „Dėmėkimės! Švenčiausia - šventiesiems!“. Tikintieji atsako: „Vienintelis šventas! Vienintelis Viešpats Jėzus Kristus!“. Kaip akivaizdu, šis vartų uždarymas simbolizuoja visų, esančių bažnyčioje, nevertumą priimti Komuniją - tai, kas yra švenčiausia.

Taigi, kunigas visada žvelgia į Rytus, nes tai yra kryptis, iš kurios kyla šviesa, kuri simbolizuoja dieviškumą, Mesiją, Rojų ir kt., o vartų uždarymas tam tikru pamaldų metu simbolizuoja nuodėmingųjų atskirtį nuo šventybės.

Beje, Vakaruose tokios tradicijos taip pat senovėje egzistavo (
skaitykite: Iš kur cerkvėse atsirado „užuolaidos“?). Ten prieš prasidedant Paskutinės vakarienės prisiminimui kunigas uždarydavo altoriaus užuolaidą, kad tikintieji nematytų Kristaus Kūno perkeitimo metu. Be to, dažnai perkeitimo žodžiai („tai yra mano Kūnas...“; „tai yra mano Kraujas...“) buvo tariami pašnibždomis. Šių veiksmų simbolika - tokia pati, kaip ir rytiečių vartų uždarymas.

Altoriaus uždengimas Vakaruose panaikintas Tridento susirinkime (XVI a.), o kunigo tarnavimas žvelgiant į Rytus - II Vatikano susirinkime (XX a.)

Komentarai

Populiarūs įrašai