„Kasdienė duona“ | Mt 26,14-25

14 Tuomet vienas iš Dvylikos, vardu Judas Iskarijotas, nuėjo pas aukštuosius kunigus 15 ir tarė: „Ką man duosite, jeigu jį išduosiu jums?“ Tie pasiūlė trisdešimt sidabrinių. 16 Ir nuo to meto jis ieškojo progos išduoti Jėzų.
17 Pirmąją Neraugintos duonos dieną mokiniai atėjo pas Jėzų ir paklausė: „Sakyk, kur paruošti tau Velykų vakarienę?“ 18 Jis atsakė: „Eikite į miestą pas tokį žmogų ir sakykite jam: 'Mokytojas sako: Mano metas jau atėjo. Pas tave valgysiu Velykų vakarienę su savo mokiniais'“. 19 Mokiniai padarė, kaip buvo Jėzaus įsakyta, ir paruošė Velykų stalą.
20 Atėjus vakarui, Jėzus su dvylika mokinių susirinko prie stalo. 21 Pradėjus valgyti, jis tarė: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos“. 22 Jie labai nuliūdo ir ėmė už kits kito klausinėti: „Nejaugi aš, Viešpatie?“ 23 Jis atsakė: „Mane išduos dažantis kartu su manim duoną dubenyje. 24 Žmogaus Sūnus, tiesa, eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau jam būtų buvę negimti“. 25 Jo išdavėjas Judas paklausė: „Nejaugi aš, rabi?!“ Jis atsakė: „Tu tai sakai...“

           
Išganymo kulminacija prasideda nuo žmogaus niekingo poelgio, nuo išdavystės. Bet tai nėra naũja santykiuose su Dievu, jau Adomas su Ieva išdavė Dievą susidėję su gundytoju ir nuo to laiko žmogus nuolat tai daro.
           
Į šią Judo Iskarijoto istoriją galime žvelgti kaip pašaliniai stebėtojai, net smerkiantys jį. Va – išdavikas. Aš tai ne toks, taip niekada nepasielgčiau – už pinigus Mesiją išduoti... Ir dabar šis vardas skamba kaip teismo nuosprendis, tai žodžio „išdavikas“ literatūrinis sinonimas. Bet ar tai nekalba apie mus? Ar Judo istorija tokia mums svetima? Kiekvieną kartą kai nedrįstame viešoje vietoje persižegnoti išduodame Jėzų. Kas kartą kai politkorektiškai nutylime apie krikščioniškus principus, išduodame Jį.
           
Vargas tam žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Ar tai pasmerkimo Judui žodžiai? Ne. Tai graudi realybė. O Judas pats save pasmerkė. Jis nusprendė save nubausti pats. Vargas tam žmogui ne todėl, kad Dievas jį nubaus už jo niekšišką poelgį. Tokios būtų ne Dievo, o žmogaus mintys. Vargas todėl, kad toks žmogus pats save atskiria nuo išgelbėjimo. Išduodamas Jėzų, jis nuo Jo nusisuka ir lieka vienas prieš neįveikiamą tamsą. Niekas negali išgelbėti žmogaus nuo tos tamsos, tik Jėzus. Štai kame glūdi išdavystės tragedija. Išduodamas Jėzų, pats save pasmerki mirčiai.

Ar yra kokia kita išeitis? Taip. Jėzaus Kančios istorijoje telpa ir kita istorija, galinti tapti mums pavyzdžiu. Tai apaštalas Petras. Jis irgi išduodaJėzų, jis jo net tris kartus išsigina. Tačiau jo apgailestavimas, jo atgailos ašaros atveda jį vėl prie Jėzaus. Jis ieško Jėzaus ir Viešpats jį randa savo gailestingu žvilgsniu. Štai kur įvyksta realus išgelbėjimas, per atgailą ir atleidimą. Štai kokia visos kančios prasmė, štai kur paslėptas naujas gyvenimas. Jėzaus kančios ir gailestingumo dėka nebereikia likti toje pasmerkimo būsenoje, dabar yra dar vienas šansas rinktis ir sugrįžti pas Jėzų, kaip tai padarė apaštalas Petras. Du apaštalai, dvi išdavystės, dvi pasirinkimo galimybės, dvi skirtingos pabaigos. Kiekvienas renkamės pats.
           
Šiandien dėkosiu Jėzui už išgelbėjimą.
Šiandien prašysiu Dievo malonės būti Jam ištikimu.
Šiandien džiaugsiuos suteikta galimybe vėl ir vėl sugrįžti, kai nepavyksta.

Populiarūs įrašai