„Kasdienė duona“ | Lk 24,35-48

35 O jie (mokiniai grįžę iš Emauso) papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną.
36 Jiems apie tai besikalbant, pats Jėzus atsirado tarp jų ir prabilo: „Ramybė jums!“ 37 Virpėdami iš išgąsčio, jie tarėsi matą dvasią. 38 O jis paklausė: „Ko taip išsigandote, kodėl jūsų širdyse gimsta dvejonės? 39 Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia gi neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint“. 40 Tai taręs, jis parodė jiems rankas ir kojas. 41 Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, Jėzus paklausė: „Ar neturite čia ko nors valgyti?“ 42 Jie padavė jam gabalą keptos žuvies. 43 Jis paėmė ir valgė jų akyse.
44 Paskui Jėzus tarė jiems: „Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse“. 45 Tuomet jis atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus, 46 ir pasakė: „Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių 47 ir, pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą. 48 Jūs esate šių dalykų liudytojai.

           
Štai ir vėl susiduriame su žmogaus ribotumu, su proto statomomis kliūtimis patikėti. Juk neįmanoma, niekas „iš ten“ negrįžo, taip kalba mūsų patirtis ir protas. Ir apaštalai klausydamiesi iš Emauso parbėgusių mokinių liudijimo, jau girdėję moterų pasakojimą apie pasirodžiusius angelus ir patį Jėzų, atėjus Jėzui ima drebėti iš baimės, jiems lengviau patikėti, kad mato dvasią, vaiduoklį negu prisikėlusį Jėzų. O Viešpaties tai nestebina, Jis žino, kad Dievo darbai žmogui sunkiai suvokiami, kad patikėtų žmogui reikia nuolat ieškoti patvirtinimų ir įrodymų. Ir Jėzus leidžiasi apžiūrimas, rodo savo žaizdas ir net paprašo valgyti. Tai iš tiesų Jis. Tas pats ir tuo pat metu kitoks kūnas. Tas, su kuriuo mokiniai praleido trejus metus kartu vaikščiodami ir skelbdami Dievo karalystę. Jis vėl su jais, tik dabar jis ateina durims esant užrakintoms ir staiga pranyksta iš akių, Jis kitoks, Jame jau tapo matoma Jo Dievystė, tačiau Jis vis vien tas pats Žmogaus Sūnus.
           
Po Jėzaus žodžių „Ramybė jums!“ mokinių išgąstis pavirsta džiaugsmu, dabar jau jie iš džiaugsmo negali patikėti ir stebisi, tai jau kitas etapas, pagaliau jų širdis įveikia proto argumentus ir jie patiki, ir tai virsta jų džiaugsmu. Jų baimę Viešpats keičia į savo ramybę ir džiaugsmą. Tačiau, nepalieka ir proto be argumentų, Jėzus vėl primena raštus ir pranašystes, tai, ką mokiniai protu jau yra priėmę ir supratę, ir tai pasitarnauja jų tikėjimo patvirtinimui. Ir štai jie tampa nuostabiausių pasaulio istorijoje įvykių liudytojais. Šio jų liudijimo dėka ir mes šiandien apie šiuos įvykius žinome ir turime galimybę prie jų prisiliesti savo dvasia, savo širdimi patikėti, o protu ieškoti patvirtinimo.
           
Šiandien dėkosiu Dievui už galimybę tikėti ir protu gilintis į savo tikėjimą.
Šiandien prašysiu Dievo malonės tapti tinkamu šių dalykų liudytoju.

Populiarūs įrašai