„Kasdienė duona“ | Jn 6,22-29

22 Minia, buvusi anoje pusėje, matė, kad ten tebuvo viena valtis ir kad Jėzus nebuvo įlipęs į valtį su mokiniais, o šie išplaukė vieni. 23 Rytojaus dieną iš Tiberiados atplaukė kitų valčių ir sustojo netoli tos vietos, kur žmonės buvo valgę Viešpaties palaimintos duonos. 24 Sužinoję, kad čia nėra nei Jėzaus, nei jo mokinių, žmonės lipo į valtis ir plaukė į Kafarnaumą, ieškodami Jėzaus. 25 Suradę jį kitapus ežero, jie klausinėjo: „Rabi, kada suspėjai čionai atvykti?“ 26 O Jėzus prabilo į juos:
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:
jūs ieškote manęs ne todėl,
kad esate matę ženklų,
bet kad prisivalgėte duonos lig soties.
27 Plušėkite ne dėl žūvančio maisto,
bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui!
Jo duos jums Žmogaus Sūnus,
kurį Tėvas – Dievas savo
antspaudu yra pažymėjęs“.
28 Jie paklausė: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ 29 Jėzus atsakė: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė“.

       Susidaro įspūdis, kad Jėzus su mokiniais šiek tiek atsitraukė nuo minios. Nes jiems būtinas poilsis. Tiek mokiniams, tiek ir Jėzui reikia atitrūkti nuo nuolatinio kažko besitikinčios minios šurmulio. Reikia atgauti tiek fizines, tiek ir dvasines jėgas. Mums taip pat būna laikas, kai turime atsitraukti nuo kasdienių darbų, rūpesčių, žmonių ir trumpam išeiti į „dykumą“ nurimti, pailsėti ir pabūti su savimi, o ypač – maldoje pabendrauti ir susivienyti su Tėvu.
      
Kai Jėzus susitinka su Jo ieškančiais žmonėmis, Jis jiems atvirai išsako jų motyvus. Jis mato žmonių tikruosius troškimus. Reikia pripažinti, kad mes dažnai linkę patys nepastebėti savo tikrųjų motyvų, kad jaučiamės ir atrodome geresni negu esame, tačiau tai mums trukdo nukreipti savo širdį veržtis gilyn, ieškoti aukščiausiojo Gėrio – Dievo. Jėzus tiesiai kalba su žmogumi: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties.“Jis „nevynioja į vatą“, nebijo, kad tiesa įskaudins. Jėzus sako: tiesa padarys jus laisvus (Jn 8,32). Dažnai mes meluojame patys sau, galvodami ir demonstruodami apie save tai, ko nėra. O mūsų artimieji, bijodami pasirodyti nemandagūs, bijodami konflikto ar tiesiog nenorėdami įskaudinti, net jei ir pastebi mumyse tokią apgaulę, nutyli. Tačiau Jėzus negali tylėti. Nes tai reikštų palikti žmones eiti pražūties keliu. Tol, kol mes ieškome Dievo vardan geresnio gyvenimo, vardan kokybiškesnio, saugesnio ir sotesnio gyvenimo, o ne dėl Jo paties, mes einame neteisingu keliu. Ir Jėzus turi tai mums pasakyti. Krikščionys taip pat pašaukti liudyti tiesą ir yra Viešpaties įpareigoti tą tiesą sakyti, jos siekti savo aplinkoje pagal savo galimybes. Savo aplinkoje daryti Dievo darbus. Ne darbus Dievui, o Dievo darbus. O pradėti reikia nuo šio: tikėkite tą, kurį Jis siuntė.  

       Šiandien dėkosiu Dievui už tai, kad parodo man tiesą apie mane ir taip suteikia galimybę artėti link Jo.
       Šiandien prašysiu Dievo malonės būti atviru, kai kitas brolis ar sesė norės man pasakyti tai, ko pats nepastebiu savyje.
        Šiandien prašysiu Viešpaties suteikti man drąsos, jautrumo ir meilės, kai turėsiu pasakyti žmogui nemalonią tiesą.  

Populiarūs įrašai