2015 m. balandžio 29 d., trečiadienis

Šv. Paraskevės cerkvės choras

Mistagogija - 3 - Pirmoji nuodėmė - Ad Fontes [audio]



Trečiasis bendras ortodoksų ir katalikų patristinės mistagogijos seminaras, įvesdinantis į nuodėmės ir atpirkimo, gėrio ir blogio kovos slėpinį. Seminaras remiasi Šventuoju Raštu, Šventąja Tradicija, ypač - šv. Kirilo Jeruzaliečio (IV a.) katechetiniais-mistagoginiais pamokslais. Seminaras vyko šv. Paraskevės cerkvės parapijos namuose. Pradžioje dalyviai buvo nuvesti į cerkvę.

2015 m. balandžio 24 d., penktadienis

Nietzschės pamišėlis ir Anzelmo neišmintingasis

„Linksmajame moksle“ Friedrichas Nietzsche pasakoja apie pamišėlį, der tolle Mensch, lakstantį turgavietėje su degančiu žibintu rankoje ir šaukiantį sutiktiesiems, kad ieško Dievo. Kai aplinkiniai ėmė iš jo juoktis ir su juo juokauti, pamišėlis pareiškė: „Dievas mirė, ir mes jį nužudėme!“ Šis pamišėlis primena Diogeną Sinopietį, turgavietėje su žibintu ieškojusį žmogaus, tačiau ar nebūtų galima jo susieti su Anzelmo Kenterberiečio neišmintinguoju?

Savo veikale „Proslogionas“, skirtame Dievo buvimui įrodyti, Anzelmas cituoja eilutę, kuria Vulgatoje prasideda 13-oji ir 52-oji psalmės: dixit insipiens in corde suo: non est Deus („Neišmintingasis taria savo širdyje: Dievo nėra“). „Proslogiono“ nagrinėjimo seminare prof. Tomas Sodeika pasiūlė palyginti šiuodu personažus – Nietzschės pamišėlį ir Anzelmo neišmintingąjį. Mano nuomone, paradoksaliai Anzelmas neišmintingojo atžvilgiu laikosi pozicijos, kokios pamišėlis – minios atžvilgiu.

TRAKTATAS AR MALDA?

Anzelmo „Proslogionas“ prasideda malda, kuria prašoma sužadinti protą kontempliuoti Dievą. Po šios maldos eina du žymiausi šio veikalo skyreliai: viename Dievo buvimas neišmintingajam įrodomas nagrinėjant teiginį, kad Dievas yra „kai kas, už ką nieko didesnio negali būti pamąstyta“ (aliquid quo maius nihil cogitari potest), kitame įrodoma, kad iš to, jog galima pamąstyti, kad yra kai kas, kas negali būti pamąstyta nesant, plaukia, kad Dievas negali būti pamąstytas nesantis. IV skyrelyje grįžtama prie neišmintingojo žmogaus ir užduodamas klausimas, kaip jis apskritai gali sakyti, kad Dievo nėra, jeigu to negalima pamąstyti. Kituose skyreliuose apmąstomas Dievo simplicitas, paprastumas, galop užbaigiama Švč. Trejybės apmąstymu (parodoma, kad simplicitas idėja neprieštarauja Trejybei).

2015 m. balandžio 23 d., ketvirtadienis

Kaip išgyventi praradimą (mirtį; išsiskyrimą ar kt.)


Gyvenime mes dažnai išgyvename praradimus. Prarandame darbus, prarandame brangius žmones - jie miršta, galbūt persikrausto į tolimą valstybę, o gali būti ir įvairių kitų praradimo rūšių. Jauno žmogaus dažniausioji praradimo išgyvenimo rūšis - sudaužyta širdis. Po išsiskyrimo jauni žmonės dažniausiai sako: „jis/ji buvo vienintelis/vienintelė, daugiau tokio(s) nebebus“ ir taip toliau. Šiuo atveju, iš šono tai gali pasirodyti kvailystė, bet yra atvejų, kai šitokie žodžiai pritinka - kai miršta mūsų tėvai, mylima žmona ar kitas žmogus, kuris tikrai mums buvo vienintelis.

Išgyventi praradimą, kad ir kokio mąsto jis būtų, gali padėti keli baziniai patarimai. 

I. ŽMONĖS TAU NEPRIKLAUSO

Buvojimas meilėje - tai tikslas savaime. Tas, kurį myli, tau nepriklauso. Tu negali prievartauti sąlygų, kuriose įvyksta meilės susitikimas. 

Ką tai reiškia? Tas laikas, tas tuomet, kai tu buvoji meilėje, ir yra meilės tikslas. Meilėje buvojama ne dėl kažko, o dėl jos pačios - ji nėra priemonė, o tik tikslas. Tuo metu kai buvoji meilėje - tai ir yra tai, kuo reikia džiaugtis. Meilės džiaugsmas neturi ateiti iš minties, kad „būsite kartu amžinai“, ne todėl, kad įsivaizduoji, kaip susituoksite ir būsite laimingi, čia nėra jokios ateities. Ateitis ar praeitis - spekuliatyvūs, vaizduotės (fantazijos) kūdikiai, neturintys nieko bendro su realybe.

Susitikimas gali įvykti tik grynojoje dabartyje ir amžinybė gali išaugti tik iš dabarties pojūčio. Tas, kas užuot būdamas su Kitu žmogumi esamuoju laiku, t.y. grynajame dabartiškume svarsto apie tai, kokia yra šių santykių perspektyva, nebuvoja santykyje. Ypač jei žmogus ima planuoti ir už kitą („mes susituoksime, gyvensime kartu ilgai ir laimingai“ = „aš už kitą žmogų nusprendžiau, kaip bus“). Tas pats liečia ir atvirkštinį planavimą (čia ir dabar prieš mane yra žmogus, o imu gąsdinti save tuo, kas laukia ateityje; t.y. imu gąsdinti save tuo, ko dar neegzistuoja, ko tiesiog nėra).

Jei esi krikščionis, dėkok Dievui už tai, kas yra, jei netiki Dievu, bent būk dėkingas ir vertink tai, kas yra, nes niekas netveria amžinai (tik Dievas). Perfrazuojant aba Dorotėją, tu pats sugaišęs laiką, kiek sugaišai skaitydamas šį straipsnį, jau lygiai tiek priartėjai prie mirties. Vienas mano draugas, ne vienerius metus gyvenęs vienuolyne, savo Šventųjų Tėvų skaitymo patirtį apibūdino taip: „šventieji yra žmonės, kurie gyvena grynojoje dabartyje“. Paskaitykime, ką rašo šv. Augustinas:
„Tie, kurie tai kalba, dar nesupranta tavęs, o dieviškoji išmintie, protų šviesa, jie dar nesupranta, kokiu būdu atsiranda tai, kas atsiranda per tave ir tavyje. Jie bando suprasti tai, kas amžina, bet jų širdis ligi šiol skraido tai praeityje, tai ateityje, ir ligi šiol ji yra tuščia. Kas sulaikys ją ir įtvirtins vietoje, kad sustotų ir pagautų atspindį niekada nejudančios amžinybės, kad palygintų ją su nuolat judančiu laiku ir pamatytų, jog tai yra nepalyginami dalykai; tegu pamato, kad ilgas laikas tampa ilgas tik tada, kai susideda iš daugybės praeinančių akimirkų, kurios vienu metu trukti negali. Amžinybėje niekas nepraeina, bet visada viskas yra dabartyje; o joks laikas negali būti visas dabartyje. Tegu pamato, jog visa praeitis yra išstumta ateities, o visa ateitis išplaukia iš praeities, o visa praeitis ir ateitis yra sukurta ir atsiranda iš to, kuris visada yra dabartyje. Kas sulaikys žmogaus širdį, kad ji sustotų ir pamatytų, kaip nejudanti amžinybė, neturinti nei ateities, nei praeities, liepia atsirasti ateities ir praeities laikui? Ar pajėgs mano ranka tai aprašyti, ar pajėgs mano liežuvis apsakyti tokį reikšmingą dalyką?
[...]
kaip gali būti šie du laikai - praeities ir ateities, - kai praeities jau nėra, o ateities dar nėra? O jeigu dabarties laikas visada būtų dabartyje ir niekada nenueitų į praeitį, tai jau būtų ne laikas, o amžinybė.“
Visa, kas mus supa, netveria. Vaikai palieka tėvus, draugai palieka draugus (išsikrausto į kitus miestus, miršta ir kt.), mūsų tėvai palieka mus, viskas keičiasi. Jei visada blaškysimės po ateitį arba praeitį, visada būsime nelaimingi, nes dar mūsų vaikams mūsų nepalikus liūdėsime, kad jų nebebus, mūsų tėvams dar nemirus raudosime, kad vieną dieną jie numirs. Ateitis gali įvaryti ir baimės - juk kiek daug mes nepadarome bijodami, kad ateityje tai nutrūks (kaip sakė filosofas G. Hegelis: „baimė suklysti jau yra klaida“).

Nestokime gailėtis praeities ir bijoti ateities - žvelkime į dabartį. Padėkokime Dievui už praradimą, prisiminkime tai, kas buvo gerai. Jei žmogus mirė, nueikime pasimelsti prie kapo ir prisiminkime, kas buvo gražu (bei padėkokime Dievui). Jei žmogus gyvas, padėkokime jam asmeniškai. Būkime dėkingi!

Nepakanka pastoviai prašyti Dievo - net jei gausime, galime likti nelaimingi. Būtina prašyti ir dėkoti, dėkoti galima net ir negavus už tai, ką mes jau turime - ir per tai įtikėti, kad gausime. Be padėkos visada rasime, ko gailėti.

Bet koks autentiškas susitikimas visada yra dviejų laisvų valių susitikimas. Jei iš tiesų esame pasiruošę susitikimui, mes neprievartaujame duotybės, todėl praradimas yra priimamas nuolankiai. Jei prievartaujame esatį, praradimas išgyvenamas sunkiai, nes mes jaučiamės praradę dalį savo nuosavybės, praradę tai, į ką teisė mums priklauso. Susitikimas yra dovana.

II. PAGEDĖK

Pasak Küblerio-Rosso modelio, visi praradimai išgyvenami penkiais etapais:

1. Neigimas; 
2. Pyktis; 
3. Derybos; 
4. Depresija; 
5. Susitaikymas.

Paprastai tie etapai, arba stadijos, išgyvenami mišriai. Asmuo blaškosi iš vienos stadijos į kitą, kartais jos būna sumišę. Sėkmingas gedėjimas, nesvarbu, ar praradimas būtų reikšmingas, ar smulkesnis, įtraukia į save visus etapus.

Neigimo stadijoje žmogus netiki tuo, kas įvyko. Jis gali sakyti žodžiais: „viskas baigta“, bet širdyje jis neįsisamoninęs įvykio. Todėl nors protu ir gali sakyti: „viskas baigta“, jis elgiasi taip, lyg nieko nebūtų įvykę. Tai - itin pavojinga būklė, nes užsibuvus ilgame neigiame įsisąmoninimas gali užplūsti žmogų tarsi cunamis ir gerokai palaužti asmenybės pusiausvyrą.

Pykčio stadijoje imame pykti ant prarasto žmogaus, ant Dievo („kodėl tu man toks negailestingas?“) ar visatos, ant žmonių, susijusių su situacija ar panašiai. Šioje stadijoje gali atsirasti stiprus noras visiems pasakoti, koks vienas ar kitas žmogus yra blogas ar pan. 

Derybų stadija, žinoma, pasireiškia tik tada, jei praradimas nėra žmogaus mirtis. Derybų stadijoje žmogus bando „viską pataisyti“. Jis gali siūlyti įvairius kompromisinius variantus, kreiptis į žmogaus artimuosius, kad jie „paprotintų“ žmogų ar panašiai.

Depresijos stadijoje seka nemiga arba per didelis miegas, nuovargis, nenorėjimas bendrauti su kitais žmonėmis, apetito praradimas ar persivalgymas, akoholio vartojimas, neviltis neapykanta sau ir t.t.. Sėkmingai išgyvenus visas stadijas ateina susitaikymas - galutinis situacijos priėmimas.


Šią schemą, kaip ir viską, kas rašoma šiame įraše, galima pritaikyti labai įvairioms gyvenimo situacijoms.

III. PAŽINK SAVE

Evangelijoje rašoma: „mylėk savo artimą, kaip save patį“. Dažnai žodžiai „kaip save patį“ mūsų kultūroje pabėga. Bet ką reiškia krikščioniškai „mylėti save“?

Jokiu būdu Kristus čia nešneka apie savimeilę. Kristus moko pamilti savyje Dievą. Juk kiekvienas žmogus yra sutvertas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą. Ortodoksų Bažnyčia moko, kad nuodėmė suteršia Dievo atvaizdą ir nutraukia buvojimo panašumą, tačiau atvaizdas niekada nėra sunaikinamas. Dieviškumo kibirkštis visuomet yra žmoguje ir daugybė šventųjų, pvz. šv. Grigalius Nisietis rašo apie Dievo patirtį kaip apie tos kibirkšties atradimą savyje.

Žinoma, per vieną dieną tobulu krikščioniu netapsi ir Dievo nekontempliuosi - derėtų kelti kuklesnius tikslus. O kukliausias tikslas - elgtis su savimi oriai. Dažnai depresyvus žmogus mintyse kalbasi su savimi taip bjauriai ir piktai, kaip niekada nekalba su savo geriausiais draugais. Žmogus turėtų būti sau geriausiu draugu ir gerbti save kaip asmenį, kaip Dievo atvaizdą, kuris turi tam tikrą neatimamą orumą. Dera išmokti bendrauti su savimi taip, kaip bendraujama su geriausiu draugu.

Yra įvairūs būdai iš naujo atrasti save. Savo kūniškumą pajusti gali padėti sportas. Šventieji sako - elgtis su savo kūnu taip, lyg gyventum ilgus metus, bet mąstyti taip, lyg mirtum netrukus. Sportas - savo kūno, savo prakaitavimo, savo kvėpavimo, širdies plakimo pajautimas gali padėti pajusti, kad esi ne tik protas, bet ir kūnas. Itin parankus liūdinčiam žmogui bėgiojimas.

Galima ir kitaip pasirūpinti savimi - susitvarkyti kambarį, susitvarkyti rūbus, galbūt įsigyti naujų rūbų. Svarbiausia, kad visa tai būtų saikinga ir neperaugtų į bandymą pabėgti nuo gedulo.

Gedulas turi būti išgyventas. Dar vienas būdas pažinti save - atverti sau savo slapčiausias mintis. Tam galima pasiimti lapą ir rašyti. Arba tris lapus. Rašyti viską, kas tik šauna į galvą - kas linksmina, ką skauda, kas rūpina. Ir net neskaityti to, kas parašyta. Praradimas yra liūdnas ir tą liūdesį reikia išgyventi - svarbiausia jį tinkamai nukreipti. 

2015 m. balandžio 22 d., trečiadienis

A. Plantingos ontologinis argumentas


* Būtybė yra maksimaliai pranašiausia (excellent) galimame loginiame pasaulyje W, jei ir tik jei ji yra visagalė, visažinė ir tobulai gera W pasaulyje.

* Būtybė yra maksimaliai didinga (great), jei ji yra maksimaliai pranašiausia visuose galimuose loginiuose pasauliuose.

* Yra įmanoma, kad egzistuoja maksimaliai didingiausia būtybė.

* Iš to seka, kad, galimai, yra būtinai teisinga, kad visagalė, visažinė ir tobulai gera būtybė egzistuoja.

* Vadinasi, pagal modalinės logikos aksiomą S5, yra būtinai teisinga, kad visažinė, visagalė ir tobulai gera būtybė egzistuoja.

* Iš to seka, kad visažinė, visagalė ir tobulai gera būtybė egzistuoja.

Argumentas prieš natūralizmą [video]



Filosofo Alvino Plantingos argumentas prieš natūralizmą. Natūralistai negali būti teisūs, ne jei jie yra teisūs, neįmanoma pasakyti, ar natūralizmas yra teisingas, ar klaidingas. Tai reiškia, kad sakydami, jog yra teisūs, jie prieštarauja sau.


1. Natūralizmas yra ateizmo forma – tikėjimas, jog neegzistuoja jokios antgamtinės, supernatūralios būtybės. Dievo nėra, nei ko nors panašaus į Dievą. 

2. Sekant šiuolaikiniu mokslu, viskas atsirado per evoliuciją, natūralios atrankos keliu. Mūsų kūno bruožai keitėsi priklausomai nuo aplinkos, išliko tie bruožai, kurie leido geriausiai prisitaikyti prie aplinkos. 

3. Būdami natūralistai, turime laikytis nuomonės, jog siela neegzistuoja. Tai reiškia, kad visos mūsų mintys yra mūsų kūno veiklos išraiška. Mūsų psichika funkcionuoja priklausomai nuo to, kaip mūsų galvoje sąveikauja neuronų jungtys.

4. Iš 2 ir 3 prielaidų seka, jog mūsų mintys, o mūsų įsitikinimai taip pat yra mintys, yra suformuoti evoliucijos – tie įsitikinimai, kurie suteikė žmogui evoliucinį pranašumą, įsitvirtino jo sąmonėje, o tie, kurie nepadėjo arba trukdė, buvo atmesti. 

5. Iš to seka, kad visi mūsų įsitikinimai yra suformuoti ne tiesos ar melo kategorijų, o evoliucinio pranašumo ar trukdžio („evoliucijai nerūpi tiesa“ (Plantinga 1993: 218)). Varlei, kuri liežuviu ryja uodą, visiškai nesvarbu įvairūs metafiziniai klausimai apie žmogaus gyvenimo prasmę – jos mąstymas yra tobulai pritaikytas ryti uodus ir gintis nuo gandrų. Žmogaus įsitikinimai lygiai taip pat yra pritaikyti žmogui išgyventi, išlikti, jie neturi tiesos statuso. 

6. Iš viso to seka, kad, sekant pačiu natūralizmu, klaidinga teigti, jog natūralizmas, šis ateizmo variantas, yra teisinga pažiūra. Sekant natūralizmu, neįmanoma nustatyti, ar natūralizmas yra tiesa, ar nieko neturinti bendro su tikrove klaida.

P.S. Apie rudimentinius organus užsiminiau todėl, kad Dievas kai kurių ateistų interpretuojamas kaip rudimentinis įsitikinimas. Bėda ta, kad jei pripažįstame įsitikinimų priklausomybę nuo neurofiziologinių koreliatų (jei pripažįstame, kad mintys - tai kūno funkcija ir jo funkcionavimo atspindys), tai tada nebegalime pagrįsti ir paties šio pripažinimo teisingumo. 

2015 m. balandžio 21 d., antradienis

Po popiežiaus pasisakymo turkai prabilo apie Hagia Sophia


Neseniai popiežius per Mišias Romoje prabilo apie 1915 m. turkų surengtą armėnų krikščionių genocidą. Atsakydami į tai, turkai prabilo apie Šv. Sofijos katedros pavertimą mečete. Nuo 1935 m. moderniosios Turkijos tėvas Mustafa Kemalas Atatürkas šį pastatą pavertė muziejumi, idant nekiltų ginčų tarp musulmonų ir krikščionių (iki 1453 m. turkų okupacijos Hagia Sophia buvo kone pagrindinė pasaulio ortodoksų šventovė).

Šaltinis: http://myocn.net/turkey-presses-conversion-of-hagia-sofia-after-pope-references-genocide/

2015 m. balandžio 19 d., sekmadienis

Kaip vadinasi ortodoksų rožinis?

Rožinis, maldos karoliai, maldos virvelė, - pavadinimų galima išgirsti įvairių. Ortodoksų maldos įrankis rusiškai vadinasi „čiotki“ (nuo sen. rus. „skaičiuoti“, „suskaityti“ - čitat'), graikiškai - „komboskini“, lietuviškai pavadinimo jis ir neturi. „Rožiniu“ jį vadinti netinka, nes rožinis yra skirtas Marijai, turi konkrečias su juo susietas maldas, o ortodoksų „čiotki“ yra skirtas Jėzui ir jis naudojamas kartojant vieną maldą - „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio“.





Tradicinis komboskini yra medžiaginis, surištas iš kelių siūlų. Kaip tai daroma, galite pamatyti čia. Jis dažnai turi 100 mazgelių. Yra ir visai maži komboskini, turintys tik po 10 mazgelių - jie paprastai skirti nenutrūkstamai maldai ir tiesiog sukami be perstojo ratu.

Komboskini yra skirtas tam, kad būtų lengviau koncentruotis ir susitelkti į maldą.

Esu pasidalinęs linksma istorija apie tai, kaip sužinojau, kuo komboskini skiriasi nuo kombologia: http://www.ortodoksas.lt/2014/06/komboskini-vs-komboloi-kombologia.html

Katalikiškas rožinis (rus. rozarij):


Maldos virvės egzistuoja ir kitose kultūrose. Pvz. budistų maldos virvelė (juzu):


Musulmoniškos maldos virvelės (Tasbih):



Gnosticizmas ir ortodoksija [audio]

Išpažintis skirtingose krikščionių konfesijose [foto]

Tipinė išpažintis Ortodoksų Bažnyčioje:



Kunigas ir tikintysis bendrauja asmeniniame pokalbyje. Išpažintis vyksta priešais padėtus kryžių ir Evangeliją, kurie po išpažinties bučiuojami kaip pasižadėjimas nešti savo kryžių ir gyventi pagal Evangeliją.

Kunigas nuodėmių gali klausytis ir apgaubęs atgailaujantįjį savo kunigišku rūbu - epitrachiliją, simbolizuojančiu Dievo globą.



Išrišimo metu kunigas visada apgaubia nusidėjėlį epitrachilija ir kalba išrišimo maldas:



Tipinė išpažintis Romos Katalikų Bažnyčioje:



Kunigą ir tikintįjį skiria klausyklos grotelės, nėra tiesioginio akių kontakto. 

Tipinė išpažintis Graikų Apeigų Katalikų Bažnyčioje:


Vietoje klausyklos pastatytas specialus klauptas.


Paskaita: Ortodoksų vienuolystė [audio]




http://video.ortodoksas.lt

2015 m. balandžio 13 d., pirmadienis

Artos

Visą Velykų savaitę, vadinamą "Šviesiąja Savaite", visų cerkvių altoriaus vartai yra atviri, o tarpdury yra pastatoma pašventinta duona (gr. artos). Ši tradicija yra siejama su Apaštalų papročiu, po Kristaus įžengimo į dangų, valgant prie bendro stalo visada padėti duonos Kristui. Tuo pačiu pati duona simbolizuodavo Kristų.

Duona padėdama ties altoriaus vartų (šventųjų durų) tarpuvarte, nes jie simbolizuoja eschatologinius vartus, pro kuriuos įžengia Mesijas. Ant duonos vaizduojamas prisikėlęs Kristus arba erškėčių vainikas (kančios įrankis) be Kristaus (tau simbolizuoja pergalę prieš mirtį). Rauginta Artoso duona taip pat gali būti palyginta su žydų nerauginta duona kaip priminimu. Artosas - Kristaus amžinojo buvimo mokinių tarpe simbolis.




Ukrainietis paprastus akmenis paverčia stačiatikių ikonomis

http://tv.lrytas.lt/?id=14288575181427993353

2015 m. balandžio 12 d., sekmadienis

Dieviškosios Išminties (Sofijos) kultas stačiatikybėje

Palaimintas žmogus, kuris rado Išmintį (Sophian), Ir mirtingasis, regintis supratimą (phronesin)! Išmintimi VIEŠPATS padėjo žemės pamatus, supratimu padarė dangų.  
(Pat 3, 13. 19)
Kažkada Tertulijonas svarstė, kas yra bendro tarp Atėnų ir Jeruzalės: „Tai kas gi iš Atėnų ir kas iš Jeruzalės? Kas iš Akademijos, o kas iš Bažnyčios? Mūsų mokymas iš Saliamono portiko, ir pats Saliamonas kalbėjo, jog Viešpaties reikia ieškoti atvira ir tyra širdimi.“ Filosofo Michailo Gromovo teigimu, po šimtmečio į šį klausimą jam atsakė imperatorius šv. Konstantinas Didysis, pradėdamas statyti didžiausią krikščionių šventovę pasaulyje imperijos globai – Hagia Sophia.

ATĖNĖ IR SOFIJA
Dabartinė mus pasiekusi Hagia Sophia katedra buvo pastatyta šv. Justiniano I Didžiojo laikais (VI a.). Apie pirmąją bažnyčią, pašventintą valdant imperatoriui Konstancijui II (360 m.), žinome mažai. Kaip pažymi Pavelas Florenskis, nėra pagrindo teigti, kad bažnyčios titulas kada nors keitėsi – greičiausiai ji visuomet buvo dedikuota Sofijai – Dieviškajai Išminčiai. Nuo seniausių laikų ji buvo žinoma tiesiog kaip Megalē Ekklēsia – „Didžioji Bažnyčia“, o vėliau oficialiai vadinama Naos tēs Hagias tou Theou Sophias („Šventosios Dievo Išminties Šventovė“). Kitaip tariant, ši bažnyčia, kaip ir Atėnų miestas, buvo dedikuota išminčiai.
Ši dedikacija išreiškė naujosios krikščioniškosios imperijos savimonę. Šv. Konstantinas prie Bosforo sąsiaurio pastatė naują miestą, sostinę, jungiančią du žemynus, ir pavadino ją Naująja Roma (Nea Rhōma; tik vėliau šį miestą imta vadinti Konstantinopoliu arba Karaliaus miestu). Tuo jis pabrėžė, kad šis miestas yra senojo politinio centro, Romos, pakaitalas. Tačiau to Konstantinui nepakako.
Krikščionių Dievas, kaip atrodė to meto romėnams, vis dar neturėjo jam priderančios šventovės. Kadangi Jeruzalės šventykla buvo seniai sugriauta, krikščioniškieji Romos imperatoriai ėmė brandinti idėją būtent Konstantinopolyje pastatyti didingiausią pasaulyje Dievo šventyklą. Šią idėją vėliau išreiškė ir šv. Justinianas I Didysis, po Hagia Sophia pašventinimo 537 m. jis sušuko: Nenikēka se Solomōn! („Įveikiau tave, Saliamonai!“ – t. y. Jeruzalės šventyklos statytojau.) Taip Konstantinopolis tapo ne tik politiniu imperijos centru, Naująja Roma, bet ir mistinės Dievo karalystės, Naujosios Jeruzalės sklaidos žemėje centru. Tačiau ir to imperatoriams nepakako.

Konstantinas norėjo, kad jo miestas taptų ir Naujaisiais Atėnais. Atėnė, senosios kultūros sostinės globėja, buvo išminties deivė, turinti dievo protą (a-theonoa), žinoma kaip statytoja, kūrėja, nekalta mergelė(Parthenos). Analogiškas Išminties įvaizdis aptinkamas ir Šventojo Rašto išminties knygose – Patarlių, Siracido ir kt. Todėl Sofija-Išmintis tapo Naujosios Romos globėja, kuriai skirta didžiausia katedra, o greta jos 425 m. buvo įkurta pirmoji universiteto tipo įstaiga Vakarų istorijoje – Pandidakterionas.

Nederėtų įtarti, kad pagoniškosios sąmonės neatsisakę imperatoriai pakvaišo ir nutarė statyti katedras personifikuotoms abstrakčioms idėjoms (tokį vaizdą galėtų sudaryti ir Hagia Eirene, Šventosios Ramybės katedra, buvusi pagrindinė iki Hagia Sophia). Biblinė Sofija jau šv. Justino Kankinio, šv. Ireniejaus ir Tertulijono raštuose yra siejama su Kristumi, įsikūnijusiu Dievo Žodžiu (Logos). Pagrindinė krikščionių katedra buvo skirta Kristui, kurio „sofijinis“ aspektas pasirinktas todėl, kad reiškė Dievo malonės išsiliejimą į pasaulį – nusileidžiančią Dangaus karalystę.

[SKAITYTI TOLIAU]

***
Taip pat skaitykite:

Metr. Hilarionas Alfeyevas. „Dievo Dvasia, Dievo Žodis, Dieviškoji Išmintis“
Hagia Sophia - Šventosios Išminties katedra [+ video su architektūrine rekonstrukcija]

Su šv. Velykom!

Velykų valandos:



Visuotinis patriarchas skaito Velykų skaitinį ir gieda Velykų troparą:


Velykų laikotarpiu (40 d.) ortodoksai vienas kitą sveikina šūksniu: "Kristus prisikėlė!" į ką atsako: "Tikrai prisikėlė!" (slav. Christos voskrese! Voistinu voskrese! gr. Chirstos anesti! Alithos anesti!)

2015 m. balandžio 11 d., šeštadienis

Sąmonės kontrolės metodai


Religijotyrininkas A. Dvorkinas
Tarp ryškiausių Rusijos Ortodoksų Bažnyčios asmenybių yra ir religijotyrininkas Aleksandras Dvorkinas. JAV mokslus baigęs ir po TSRS žlugimo į Rusiją grįžęs akademikas yra įkūręs šv. Iriniejaus Lioniečio informacinį-konsultacinį centrą, skirtą žmonėms, nukentėjusiems nuo sektų. Lietuvių kalba yra išversta jo knyga „Totalitarinės sektos“

Šio mokslininko metodai yra susilaikę aštrios kritikos. Jo visuomeninės veiklos centras - remiantis visuotinai pripažįstamomis žmogaus teisėmis ir šiuolaikinių mokslų (ypač psichologijos) metodais įrodyti, kad vienos ar kitos religinės organizacijos pažeidžia žmogaus teises ir siekti, idant šios organizacijos patirtų sankcijas. Nors dėl savo veiklos prieš Susivienijimo Bažnyčią (munitus) ir Krišnos Sąmonės Bendriją A. Dvorkinas Rusijoje krišnaitų ir kt. yra dažnai vadinamas „naujuoju inkvizitoriumi“, įdomu tai, kad savo metodus A. Dvorkinas taiko ir Ortodoksų Bažnyčios kritikai.

A. Dvorkinas skiria „klasikines sektas“ (įprastus mažumų religinius judėjimus, besiskiriančius nuo dominuojančios religijos) nuo destruktyvių judėjimų, dar vadinamų „totalitarinėmis sektomis“. Totalitarinių sektų samprata remiasi ne tik mokslininkų tyrinėjimais, bet ir Prancūzijos teisine praktika. Prancūzijos teisėje totalitarinės sektos apibrėžiamos kaip organizacijos (gali nesiskelbti religijomis), naudojančios melą narių verbavime, sąmonės kontrolės metodus, išnaudojančios savo narius ir pan. 

Dvorkinas prideda nuo savęs, kad totalitarinės sektos dažniausiai (bet ne visada) turi charizmatinį lyderį ir piramidės struktūrą, netoleruoja kritikos (organizacijos viduje nėra diskusijos ir pliuralizmo), organizacija turi griežtą, totalitarinio tipo struktūrą, organizacijos nariai tam tikru būdu išskiriami iš kitų žmonių kaip ypatingi, vykdomas ezoterinis trūkis (pagrindiniai organizacijos tikslai slepiami nuo naujokų; taip pat šiuo terminu vadinamas radikalus galimybės aptarinėti organizacijos vidaus gyvenimą su nenariais apribojimas). Svarbu tai, kad sektą totalitarine daro įvairių technikų bei metodų naudojimas kartu, o ne pavieniai elementai. Būtent kompleksiškai naudojamos poveikio priemonės gali palaužti žmogaus laisvą valią. Ir net jei organizacija nėra totalitarinė sekta, bet naudojasi sąmonės poveikio priemonėmis, ji gali padaryti žmogui žalos.

POVEIKIS SĄMONEI
„Asmuo sistemiškai klaidinamas apie asmens (ar grupės) praktikas, juo manipuliuojama pritraukimo [į grupę] procese - apribojama galimybė atlikti informuotus sprendimus ir nepriklausomai spręsti. Asmens tapatybė stipriai paveikiama pasitelkus eilę socialinių technikų ir sukuriama „nauja tapatybė“ - asmens tapatybė priklauso nuo grupės ar lyderio ideologijos. Asmuo negali savarankiškai galvoti, bet yra įsitikinęs, kad gali.“ (Stevenas Hassanas apie sektų veikimo principus)
Kaip rašo A. Dvorkinas, pagrindinis bet kokios sektos veikimo principas - įtraukti žmogų į organizaciją anksčiau, nei jis suvokia, kas vyksta. Tai leidžia vykdyti vis didesnę asmens valios kontrolę, kuri apima keturis komponentus (S. Hassan):

1. Elgesio kontrolė;
2. Minčių kontrolė;
3. Emocijų kontrolė;
4. Informacijos kontrolė.

Tam, kad suprastume, kaip įmanoma sąmonės kontrolė, turime geriau suprasti, kaip veikia žmogaus smegenys, kaip veikia jo sąmonė ir kokia patikli būtybė yra žmogus. Žmogaus sąmonė yra pritaikyta mąstyti kuo optimaliau, naudoti įvairius „triukus“, idant apeitų ilgas mąstymo grandines ir greičiau priimtų sprendimus. Jos greitai taikosi prie to, kaip žmogus mato pasaulį. Vienas iš pavyzdžių - guminės rankos eksperimentas.


Guminės rankos eksperimente tikroji žmogaus ranka yra patalpinama už širmos, o prieš jį padedama dirbtinė, guminė ranka. Guminė ranka ir tikroji ranka yra padedamos taip, kad yra tokioje pačioje pozicijoje, pirštai - vienodai sulenkti. Eksperimentatorius atlieka vienodą veiksmą su abiem rankom, pavyzdžiui, abi perbraukia vienodai teptukais, tuo pačiu metu. Žmogui prieš save matant „naują“ ranką, smegenys persiorientuoja ir pradeda suvokti guminę ranką kaip žmogaus ranką.

Šis efektas naudojamas padedant žmonėms iš naujo išmokti valdyti galūnes po insulto ar kitų rimtų traumų. Tačiau tai - tik kuriozas, palyginus su tuo, kaip mūsų sąmonė elgiasi visuomenėje. Dažnai mūsų mąstymas ekonomijos vardan pasaulį suvokia pagal tai, kaip jį suvokia aplinkiniai.




Pavyzdžiui, jei penki vaikai valgo sūrią košę ir su keturiais iš jų iš anksto sutarta, kad jie meluotų, jog košė - saldi, penktasis vaikas gali objektyviai imti jausti, kad košė yra saldesnė. Tai - tam tikri socialinės psichologijos, žmogaus mąstymo dėsningumai. Sąmonė, lemdama tai, kaip žmogus apskritai mato, patiria, jaučia pasaulį remiasi eile išankstinių prielaidų, kurioms didelę įtaką kitų žmonių perduodama informacija apie tai, kaip jie suvokia pasaulį.

Toks ikisąmoningas „konformizmas“ yra išnaudojamas žmogaus sąmonei paveikti, t.y. jo galimybei suvokti, patirti, jausti pasaulį. Pavyzdžiui, religinė bendruomenė gali rengti kelių dienų susirinkimą toli nuo miesto, iš kur sunkoka grįžti. Susirinkime ji gali tyčia talpinti naujokus tarp aktyvių religinės bendruomenės narių (vadinamasis „suvožtinio principas“) ir organizuoti mokymus, kurių metu neleis uždavinėti klausimų (sakys, kad klausimus galima užduoti tik paskaitos pabaigoje arba, išvis, stovyklos pabaigoje, o kartais klausimų dingimui pakanka didžiulės minios, prieš kurią užduoti klausimą baisu). Tokių būdu įvykdoma visapusiška informacijos kontrolė: asmuo negali laisva valia palikti mokymų (sudėtinga grįžti), asmuo negali pasidalinti abejonėmis ar apsvarstyti kritiką su bendraminčiais (jį supa religinės bendruomenės nariai, kurie jo nesupras), asmuo negali kritikuoti vykstančių mokymų (apribota galimybė užduoti klausimus). Kadangi jis matys, kad visi tyliai priima tai, kas vyksta, ir niekas neabejoja, nereaguoja kritiškai (o galbūt net aktyviai palaiko tai, kas vyksta), asmeniui susidarys vaizdas, kad daugelis pritaria tam, kas mokama ir tai supranta. Objektyviai jo sąmonė ims traktuoti pateikiamą informaciją kaip prasmingą ir protingą, net jei tai būtų visiški niekai, jo įtaigumas išaugs. Kraštutiniu atveju, jis gali imti manyti, kad tai, jog netiki pateikiama informacija, yra jo nesupratimo problema, todėl informaciją tiesiog priims.

Be informacijos kontrolės, kuri labai stipriai veikia sąmonę (pabrėžiu: pačią galimybę suvokti pasaulį, t.y. tarsi keičia žmogui akinius, o ne tai, kas rodoma), ne mažiau svarbi emocijų kontrolė. Į jaunus žmones orientuotose bendruomenėse dažniausia poveikio priemonė - vadinamasis „bombardavimas meile“. Adekvatus žmogus skiria artimesnius žmones nuo tolimesnių - jis nesielgs su pirmu sutiktuoju kaip su geriausiu draugu, o bendraus su juo kaip su ką tik sutiktu. Tačiau galima paveikti žmogų apsimetant, tarsi jį be galo myli, nors ir matytum pirmą kartą. O kai meile „spinduliuoja“ ne pavienis žmogus, o visa religinė bendruomenė, tai įvyksta emocijų kontrolė.

Emocijų kontrolė gali įgyti ir subtilesnius pavidalus, kaip kryptingas vienų ar kitų emocijų žadinimas. Stevenas Hassanas rašo: „aš įtariu, kad daugelis kultų naudoja neformalias hipnozės technikas tam, kad sukeltų transo būsenas. Jos linkusios naudotis „prigimtinėmis“ hipnotinėmis technikomis. Praktikuoti meditaciją nuraminant mintis, rečituoti tą pačią frazę valandų valandas ar kartoti teiginius yra labai galingi keliai, kuriais galima pasiekti dvasinį augimą, tačiau jie gali būti panaudoti ir neetiškai, kaip indoktrinacija per sąmonės kontrolę“. Transu vadinama tarpinė tarp būdravimo ir miego būsena, sukeliama kito asmens įtaiga (arba saviįtaiga), o hipnozė - tam tikras psichoterapinis metodas, kurio metu žmogus atsiduoda kito asmens įtaigai.

Patirti, kas yra hipnozė, galima ir savarankiškai (tačiau geriau patikėti tai specialistams). Viena iš hipnozės formų, su kuria pažįstami nemažai mūsų visuomenės narių, yra autogeninė treniruotė. Autogeninė treniruotė - tai savihipnozė, paremta saviįtaiga. Asmuo naudoja savo vizualinę ir kt. vaizduotę, tikina save tam tikrais dalykais, kol galų gale įsiteigia, kad yra ramus. Taip pasiekiamas šio metodo tikslas - nusiraminimas.



Atlikdamas autogeninę treniruotę žmogus atlieka savo paties emocijų ir minčių kontrolę - žinodamas tikslą ir metodą, jis tyčia įteigia sau norimą rezultatą. Tačiau analogišką įtaigos techniką gali panaudoti religinės bendruomenės vadovas, taip atlikdamas savo bendruomenės narių minčių kontrolę - įteigdamas jiems savo norimą rezultatą. Pavyzdžiui, ugningas pastorius gali tyčia emociškai išjudinti minią ir, jai praradus budrumą, įteigti norimas idėjas. Čia pridera vieno mistikos tyrinėtojo pastebėjimas:


„Medituojantysis: staiga atrodė, kad aš apgaubtas galingos Esaties. Aš pajutau, kad Tiesa buvo „atverta“ man, Tiesa, kuri buvo svarbesnė už viską, kas yra bei kuri nereikalavo jokio tolesnio įrodymo. Bet kai aš bandžiau apibūdinti tai draugams, aš supratau, kad aš neturiu ko pasakyti, išskyrus tai, kokia nuostabi buvo ši patirtis. Šis keistas sąmonės būvis kartais vadinamas „mistine patirtimi“, „pagava“, „ekstaze“, „palaima“. Kai kas patyręs ją vadina „stulbinančia“, bet, man atrodo, taikliau ją būtų vadinti „nestulbinančia“, nes įtariu, kad toks sąmonės būvis pasiekiamas išjungiant tiek daug kritinių proto galių, kad nebeįmanoma jame rasti jokių spragų. [...] Tokios patirtys gali būti pavojingos - kai kurios aukos jomis taip susižavi, kad paskiria visą likusį savo gyvenimą bandydami sugrąžinti save į jas“ („The Emotion Machine“, Marvin Minsky)
Marvinas Minskis šioje citatoje aprašo analogišką autogeninei treniruotei įvykį - tariamas mistikas atlieka savo minčių ir emocijų kontrolę ir išgyvena įsiteigtą jausmą, kurio metu jis negali kritiškai mąstyti, nes yra padidėjusios įtaigos būklėje. Lygiai taip pat patyręs jausminę pagavą žmogus gali klausytis lyderio ir tikėti viskuo, ką jis sako, lyg būtų atverta didžiausia išmintis bei tiesa. Jokiu būdu tai nereiškia, kad bet kokios meditacijos ar maldos tėra autogeninės treniruotės - tai reiškia, kad bet koks elgesys dar nėra meditacija ar malda. 

Emocijų kontrolė yra labai artima minčių kontrolei. Tobula minčių kontrolė įgyvendinama tada, kai žmogui įteigiama, kad jis neturėtų mąstyti vienaip ar kitaip, arba iš jo reikalaujama dalytis visomis savo mintimis ir jas kontroliuoti. Tai labai palengvina asmens įvedimą į padidėjusios įtaigos būkles.

Visų šių kontrolių pamatas - elgesio kontrolė. Mąstymą veikia maisto kontrolė (nurodoma, koks maistas valgytinas, o koks - ne, taip pakeičiant maisto medžiagų apytaką organizme; nurodoma, kada pridera valgyti ir kt.), miego kontrolė (ypač kai sudaromos sąlygos miegoti mažiau nei 8 val.), lytinio gyvenimo kontrolė ir kt. Visi šie apribojimai gerokai keičia žmogaus mąstymą ir gebėjimą suvokti supantį pasaulį.
SĄMONĖS KONTROLĖ BAŽNYČIOJE

Išgirdę, kaip negailestingai A. Dvorkinas kritikuoja sektas, jei dažnai klausia, ar jam netrūksta savikritikos, ar visa ši kritika negalėtų būti pritaikyta Ortodoksų Bažnyčiai. Dvorkinas pabrėžia, kad jis - savikritiškas, nes: 1) Aiškiai mato Ortodoksų Bažnyčios problemas, jas įvardija, apie jas diskutuoja; 2) Galima įrodyti, kad normaliomis sąlygomis Bažnyčioje sąmonės kontrolės nėra. 


Pavyzdžiui, Ortodoksų Bažnyčios nariu gali tapti tik asmuo, pilnai suvokiantis religinės bendruomenės tikslus ir jau susipažinęs su jos mokymu, ortodoksai neturi jokių meditacinių (vizualinių ir emocinių) technikų ir draudžia jų naudojimą, išpažinties metu paprastai nėra atskleidžiamos konkrečios nuodėmių detalės. Paprastai leidžiama Bažnyčios kritika (kartais viskas išsivysto į politines kovas, tačiau tai kas kita, nei kritikos draudimas religinės bendruomenės viduje, pirminėje pakopoje), net dvasininkų celibatas yra laisvai pasirenkamas ir kt. Tačiau A. Dvorkinas vis tiek kritikuoja atskiras Ortodoksų Bažnyčios institucijas, pavyzdžiui, kun. Georgijaus Kočetkovo bendruomenę, kurioje įžvelgia sąmonės kontrolės metodų naudojimą.


Pastaruoju metu sąmonės kontrolės metodų naudojimas, deja, plinta jaunimo stovyklose, organizuojamose pagal protestantiškųjų sektų pavyzdį. Metodai plinta ir atskirose parapijose, bendruomenės ar net vienuolynuose. Tiesa, tų bendruomenių, išskyrus atskirus, labai sunkius atvejus, jokiu būdu negalima vadinti destruktyviomis ar totalitarinėms, tačiau šios bendruomenės gali padaryti didelę žalą krikščionių Bažnyčiai, nes pritraukia tikinčiuosius ne tiesa, o psichologiniu poveikiu (kartais žmonės, pajutę psichologinio poveikio bandymą, palieka Bažnyčią pasitaikius pirmai galimybei). Taip pat derėtų suvokti, kad poveikį sudaro priemonių kompleksas, o ne pavieniai elementai. Priemonės (maisto, lytinio gyvenimo kontrolė), ypač pavieniui, gali sėkmingai būti naudojamos kritiškai, t.y. asmeniui suvokiant jų poveikį ir sau prisiimamo poveikio galutinį tikslą.

Žinoma, elgesio, minčių, emocijų ir informacijos kontrolės priemonių sąrašas galėtų būti gerokai pratęstas pasinaudojant bet kuriuo socialinės psichologijos vadovėliu. Tam tikri poveikio metodai yra dalis mūsų natūralaus bendravimo, o dažnai net ir totalitarines bendruomenes kuriantys asmenys neturi piktos valios ir pilnai nesuvokia, ką daro. Todėl sveiko proto požiūriu pridera A. Dvorkino įsivesta praktinė taisyklė - bendruomenės, naudojančios poveikio priemones, toleruotinos tol, iki nepažeidžia visuotinai priimamų žmogaus teisių.  

2015 m. balandžio 1 d., trečiadienis

Šv. Morkus Efezietis apie Filioque


Šv. Morkus Efezietis (Markos o Evgenikos; pasaulietinis vardas - Manuelis Eugenikas) - vienuolis-hesichastas, teologas, vyskupas, šv. Grigaliaus Palamo sekėjas. Romos Katalikų organizuotame Florencijos susirinkime (1439 m.) jis buvo vienintelis Rytų vyskupas, drįsęs atmesti susirinkimo dekretus, už ką patyrė Bizantijos valdžios represijas. Taip pat už šį poelgį jis pramintas „Ortodoksijos Stulpu“ ir „Bažnyčios Sąžine“. Florencijos susirinkimas buvo paskutinė viltis žlungančiai Bizantijos imperijai suvienyti jėgas su Vakarų krikščionių valstybėmis ir duoti atkirtį musulmonų užkariavimams.

***

Iš „Žodžio popiežiui Eulogijui IV“:
„Palaiminčiausiasis Senosios Romos popiežiau! Į tave kreipiasi Morkus, ištikimųjų Bažnyčios Efeze vyskupas.
[...]
Aš girdėjau vieną jūsų mokslininką, kalbantį taikos naudai ir vardan pataisymo tų asmenų, kurie, turėdami neteisingą tikėjimo supratimą, galvojo, kad šitas papildymas [t.y. Filioque] buvo nuo pat pradžių [Tikėjimo Simbolyje]. Todėl, vardan ekonomijos, tegu jis vėl būna išimtas, idant jūs priimtumėte brolius, dėl pasidalijimo su kuriais, manau, jei tik nemąstote nežmoniškai, turėtumėte kentėti. Įsivaizduokite kraują krikščionių, kuris liejamas kasdien [Bizantijoje], ir karčią vergovę barbarams [musulmonams], ir Kristaus Kryžiaus niekinimą, taip pat Altorių naikinimą, maldos namų griovimą, dieviškojo psalmių giedojimo nutraukimą, šventųjų vietų užėmimą, liturginių drabužių bei reikmenų išniekinimą. Visa tai galėtų būti išspręsta jei dieviškai bendradarbiautume, jei būtume taikoje ir sutarime. Taip būtų jei panorėtumėte, atidėję užkietėjimą ir nenuolaidžiavimą, nusileisti mums, silpniesiems, ir išimtumėte tai, kas mus glumina. „Jei tad valgis piktina mano brolį, - sako Apaštalas. - Аš nevalgysiu mėsos per amžius, kad tik nepapiktinčiau brolio“ - (1 Kor 8,13). Taip ir dabar, o Šventasis Tėve! Gerai - rauginta duona, gerai - ir nerauginta. Bet jei nerauginta duona glumina ir yra laikoma prastesne Aukai, netobula ir negyva, Šv. Rašte vadinama „neteisybės duona“ (Pat 4,17; 1 Kor 5,8), tai kodėl gi nepriimti raugintos, ir atmesti neraugintą?
[...]
Anksčiau mes kalbėjome visiškai tuos pačius dalykus ir tarp mūsų nebuvo schizmos ir, abi pusės, buvo sutarime su [Bažnyčios] Tėvais. Dabar, kai nebekalbame vieno, kaip galime būti kartu? Mes [ortodoksai] vis dar kalbame tą patį, kaip ir tada [senovėje] ir esame sutarime tiek tarpusavyje, tiek su jūsų ir mūsų [Bažnyčios] Tėvais. “
Iš „Lotyno, arba apie papildymą Simbolyje“:
Lotynas: Stebiuosi, kodėl jūs kaltinate mus už papildymą Simbolyje, jei, štai, ir Antrasis Visuotinis Susirinkimas perdavė Tikėjimo Simbolį, visiškai pakeitęs Pirmojo Susirinkimo Simbolį, vienur papildymais padidinęs, o kitką - paaiškinęs. Taigi, jei dogmos išlaikomos nepažeistos, nieko nepažeidžiama keičiant žodžius.
Graikas: Mes su tuo sutinkame ir puikiai žinome, kad Antrojo Visuotinio Susirinkimo žodžiai, lyginant su Pirmuoju, yra pakeisti. Tačiau tai, kad šitai buvo leista pakeisti tiems Tėvams, nereiškia, kad tai leidžiama ir tau.
Lotynas: Kodėl gi?
Graikas: Todėl, kad, visų pirma, tie Tėvai - tai Visuotinis Susirinkimas, o tu tokio statuso neturi, kad ir kaip besigirtum popiežiumi ir jo primatu. Antra, buvo leidžiama, nes tuo metu dar nebuvo uždrausta. Apie tave gi, drįsusį įterpti papildymą jau po draudimų, tai niekaip negali būti pasakyta. [...]
Lotynas: Bet kada gi buvo uždrausta ir dėl kokios priežasties?
Graikas: [...] Trečiajame Visuotiniame Susirinkime buvo pateiktas Tikėjimo Simbolis, sudarytas [eretiko] Nestorijaus šalininkų [...]. Tėvai netrukus priėmė sprendimą, kad nuo šiol niekas nebedrįstų keisti Tikėjimo, kurį išdėstė Tėvai, t.y. Tikėjimo Simbolio. [...] Tai tikrai pasireiškė [ir pačiame Susirinkime]: juk jie [Susirinkimo Tėvai] nedrįso Simbolyje pridėti žodžio „Dievo Gimdytoja“ (gr. Theotokos - pagrindinis susirinkimo nutarimas buvo tas, kad Marija yra Dievo Gimdytoja - G.S.), dėl kurio ir vyko visa kova, bet jie, kaip ir iki tol, toliau išpažino: „[Kristus įsikūnijo] iš Šventosios Dvasios ir Mergelės Marijos“. [...] Trečiasis Visuotinis Susirinkimas buvo pirmasis Susirinkimas, uždraudęs keisti Simbolį [...]. Po to ir kitas Susirinkimas, Ketvirtasis, iš pradžių išdėstęs savo paties nuostatus ir abu Simbolius [Nikėjos ir Konstantinopolio], priėmė juos kaip vieną. Po jų perskaitymo netrukus patvirtino: „Šis šventas ir kupinas dieviškosios malonės simbolis pridera pilnam pamaldumo ir tikėjimo pažinimui“. Ar girdi: „šventas Simbolis“? [...] Bet paklausyk, kas seka po to: „Nes tobulai moko apie Tėvą, ir Sūnų, ir Šventąją Dvasią“. Ar girdi: „tobulai moko“? [...] Pabaigoje sako: „niekam neleidžiama įnešti kitą Tikėjimą, t.y. rašyti, sudarinėti, mokyti ar įterpti. Išdrįsusius rašyti arba sudarinėti kitą Tikėjimą, tokius, jei vyskupai ar kunigai - atimti iš vyskupų vyskupystę, iš kunigų - kunigystę, o jei pasauliečiai - prakeikti [priduoti anatemai, ekskomunikuoti]“ . Tai, kas čia vadinama „Tikėjimu“, yra Tikėjimo Simbolis. [...] Tikėjimą daro „kitu“ ne tik daugybė žodžių, bet ir vienas tik papildymas, arba atmetimas, arba pakeitimas. [...]
Lotynas: Ne, sakoma „kitas“ tikėjimas turint omeny „priešingas“. [...]
Graikas: [...] Akivaizdu, kad žodis „kitas“ - platesnis, nei „priešingas“ [...]. Būtų tiesiog juokinga, jei sudarinėjantis priešingą, taigi ir eretinį tikėjimą (t.y. Tikėjimo Simbolį), būdamas vyskupu ar kunigu, tik prarastų pareigas [...], nes anatemai priduodami visi eretikai be išimties, ar tai būtų vyskupas, ar pasaulietis. [...] Beveik tais pačiais žodžiais apibrėžia ir likusieji Susirinkimai, ir Penktas, ir Šeštas, o po jų - Septintas, kurio metu ir sušuko [Tėvai] visu balsu: „Mes laikomės Bažnyčios įstatymų! Mes sekame Tėvų apibrėžimais! Mes pridedančius arba atimančius kažką prie Bažnyčios [Tikėjimo] prakeikiame [priduodame anatemai]!“ 
Iš „Laiško Jurgiui Scholarijui, kai paaiškėjo, kad jis mano, jog įmanomas susitarimas su lotynais“ (Jurgis Scholarijus vėliau tapo šv. Genadijumi II Scholarijumi):

„...sieki kompromisų ir konsensuso. Argi tai gera ir verta filosofo sielos? [...] Niekada, o žmogau, bažnytiniai reikalai nėra tvarkomi kompromisais: nėra vidurio tarp Tiesos ir melo [...]. Paklausyk, kaip didysis Grigalius Teologas „giria“ [pseudo]susirinkimą, ieškojusį vidurio [tarp arijonizmo ir ortodoksijos]: „[...] Tai Kajafo sambūris, kuriame buvo pasmerktas Kristus. [...] Susirinkimas, ieškojęs kompromiso, sugriovė senovinį ir pamaldų Trejybės išpažinimą [...], atvėrė duris piktžodžiavimui“

***

Daugiau skaitykite: 

Filioque
7 Visuotiniai Bažnyčios Susirinkimai ir svarbiausi Sinodai
Schizmos priežastys