Ką daryti, jei piktžodžiavau prieš Šventąją Dvasią?
Taip pat skaitykite: Kas yra piktžodžiavimas prieš Šventąją Dvasią?
Dažnai žmonės griaužiasi kamuojami klausimo, ar nepiktžodžiavo prieš Šventąją Dvasią, nes tai - vienintelė neatleistina nuodėmė. Man ir pačiam yra tekę dėl to kankinti. Galiu jus apraminti - jeigu kankinatės šiuo klausimu, tai reiškia, kad jūs nepiktžodžiavote prieš Šventąją Dvasią.
Tai nebuvo piktžodžiavimas prieš Šventąją Dvasią, nes piktžodžiavimas prieš Šventąją Dvasią yra sąmoningas ir kyląs iš tokio širdies užkietėjimo, kad neįmanoma atgaila. Kadangi turite Dievo baimę, tai reiškia, kad jūsų širdis neužkietėjusi. Piktžodžiavimo prieš Šventąją Dvasią pavyzdžiai:
1. Kai buvęs krikščionis, žinantis apie Kristaus egzistavimą ir kt., sąmoningai dalyvauja satanistinėse „Juodosiose Mišiose“;
2. Kai krikščionis persekioja šventuosius (pvz. kai šventasis nužudomas už savo nuolankumą ir atsidavimą Kristui). Šventųjų persekiojimo pavyzdžių buvo daug, pvz. Bažnyčios hierarchai persekiojo šv. Joną Auksaburnį, šv. Atanazą Didįjį, tačiau, aišku, labai retai širdies užkietėjimas pasiekdavo tokią siaubingą ribą, kad, būdami krikščionys, jie prisidėdavo prie šventųjų žudymo, kas ir yra tikrų tikriausias satanizmas kita forma. Šventasis veikia (daro stebuklus, demonstruoja Dievo dovanas) Šventosios Dvasios galia ir tas, kuris persekioja šventąjį, piktžodžiauja prieš Šventąją Dvasią (taip piktžodžiavo Senajame Testamente žudydami pranašus, nes per pranašus kalbėjo Šventoji Dvasia ir jie apie ją žinojo).
Daugeliu atveju, kaip buvo ir manuoju, galima įtarti „klasikinį“ šėtono gundymą - kartais jis tikina mus padaryti nuodėmę, aiškindamas mums, kad Dievas yra be galo gailestingas. Po to, kai tai padarome, jis bando nuvaryti mus į neviltį įrodinėdamas, kad Dievas - rūstus ir baudžiantis nusidėjėlius. Dažnai iš amžinybės perspektyvos tai, ką padarėme, net neatrodo reikšminga.
Kartą, kai vieni parapijiečiai nevalgė laukdami kunigo palaiminimo, mano draugas pasakė: „tegu valgo be palaiminimo, jei nepalaiminto maisto valgymas yra didžiausia nuodėmė, kurią jie daro, tai padėk jiems Dieve“. Tą patį šiuo atveju galima būtų pasakyti ir apie daugelį atvejų, kai imamės griaužtis, kad Dievas mūsų neatleis. Susimąstykime, ar tai tikrai yra blogiausia, ką apdarėme gyvenime? Dievas tikrai atleis viską, dėl ko nuoširdžiai gailėsimės. O piktžodžiavimas prieš Šventąją Dvasią yra toks dalykas, dėl kurio ir nėra gailimasi.
Baisiausią nuodėmę - sunkiausia padaryti.
Dažnai žmonės griaužiasi kamuojami klausimo, ar nepiktžodžiavo prieš Šventąją Dvasią, nes tai - vienintelė neatleistina nuodėmė. Man ir pačiam yra tekę dėl to kankinti. Galiu jus apraminti - jeigu kankinatės šiuo klausimu, tai reiškia, kad jūs nepiktžodžiavote prieš Šventąją Dvasią.
Tai nebuvo piktžodžiavimas prieš Šventąją Dvasią, nes piktžodžiavimas prieš Šventąją Dvasią yra sąmoningas ir kyląs iš tokio širdies užkietėjimo, kad neįmanoma atgaila. Kadangi turite Dievo baimę, tai reiškia, kad jūsų širdis neužkietėjusi. Piktžodžiavimo prieš Šventąją Dvasią pavyzdžiai:
1. Kai buvęs krikščionis, žinantis apie Kristaus egzistavimą ir kt., sąmoningai dalyvauja satanistinėse „Juodosiose Mišiose“;
2. Kai krikščionis persekioja šventuosius (pvz. kai šventasis nužudomas už savo nuolankumą ir atsidavimą Kristui). Šventųjų persekiojimo pavyzdžių buvo daug, pvz. Bažnyčios hierarchai persekiojo šv. Joną Auksaburnį, šv. Atanazą Didįjį, tačiau, aišku, labai retai širdies užkietėjimas pasiekdavo tokią siaubingą ribą, kad, būdami krikščionys, jie prisidėdavo prie šventųjų žudymo, kas ir yra tikrų tikriausias satanizmas kita forma. Šventasis veikia (daro stebuklus, demonstruoja Dievo dovanas) Šventosios Dvasios galia ir tas, kuris persekioja šventąjį, piktžodžiauja prieš Šventąją Dvasią (taip piktžodžiavo Senajame Testamente žudydami pranašus, nes per pranašus kalbėjo Šventoji Dvasia ir jie apie ją žinojo).
Daugeliu atveju, kaip buvo ir manuoju, galima įtarti „klasikinį“ šėtono gundymą - kartais jis tikina mus padaryti nuodėmę, aiškindamas mums, kad Dievas yra be galo gailestingas. Po to, kai tai padarome, jis bando nuvaryti mus į neviltį įrodinėdamas, kad Dievas - rūstus ir baudžiantis nusidėjėlius. Dažnai iš amžinybės perspektyvos tai, ką padarėme, net neatrodo reikšminga.
Kartą, kai vieni parapijiečiai nevalgė laukdami kunigo palaiminimo, mano draugas pasakė: „tegu valgo be palaiminimo, jei nepalaiminto maisto valgymas yra didžiausia nuodėmė, kurią jie daro, tai padėk jiems Dieve“. Tą patį šiuo atveju galima būtų pasakyti ir apie daugelį atvejų, kai imamės griaužtis, kad Dievas mūsų neatleis. Susimąstykime, ar tai tikrai yra blogiausia, ką apdarėme gyvenime? Dievas tikrai atleis viską, dėl ko nuoširdžiai gailėsimės. O piktžodžiavimas prieš Šventąją Dvasią yra toks dalykas, dėl kurio ir nėra gailimasi.
Baisiausią nuodėmę - sunkiausia padaryti.
