Ortodoksų požiūris į Eucharistiją [video]

Daugiau: Ortodoksų, katalikų, liuteronų Eucharistijos sampratos

Koptų Didžiojo Penktadienio giesmė

Įdomu: Didžiojo Penktadienio Kristaus laidojimo giesmėse koptai naudoja senųjų Egipto giesmių melodijas, giedotas per faraono laidotuves. 

Angelų rūšys

9 angelų rūšys

Šv. Dionisijui Areopagitui priskiriamame traktate „Apie dangiškąją hierarchiją“ (V a.) angelai suskirstyti į 3 grupes (hierarchijas) po 3 eiles (chorus). 

9 ANGELŲ RŪŠYYS

Pirmoji grupė – serafimai, cherubinai, sostai – supa Dievo sostą ir šlovina Dievą, antroji – viešpatystės, galybės, valdžios – valdo žvaigždes ir stichijas, trečioji – kunigaikštystės, arkangelai, angelai – Dievo ir žmonių tarpininkai, jo pasiuntiniai žemėje.

Pagalbinė schema,
9 angelų rūšys

9 angelų rūšis. Vakarietiško stiliaus
ortodoksų ikonografija

ARKANGELŲ VARDAI

Aštuoni arkangelai

Ortodoksų tradicijoje taip pat išsaugoti aštuonių Arkangelų vardai, minimi trečiojoje Ezdro knygoje:

• Mykolas  („toks kaip Dievas“)
• Gabrielius („Dievas yra mano galybė“)
• Rapolas („Dievas gydo“)
• Urielis ( „Dievas yra mano šviesa“)
• Salafielis („Dievo malda“)
• Jehudielis („Dievo šlovė“)
• Varachielis („Dievo palaima, malonė“)
• Jeremielis („pakėlimas Dievo link“)

Pamaldose šie arkangelų vardai minimi lapkričio 8 (21) dieną, kuomet švenčiama Bekūnių dangiškųjų galybių diena. Angelų diena taip pat laikomas kiekvienas pirmadienis (pirmadieniais vienuoliai pasninkauja, nes siekia angeliškojo gyvenimo).

Lapkričio 8 diena Bažnyčioje buvo išrinkta kaip angelų minėjimo šventė todėl, kad senajame romėnų kalendoriuje tai buvo devintasis mėnuo (lotyniškas mėnesio pavadinimas November yra kilęs nuo žodžio novem - devintas). Aštuntoji diena išrinkta todėl, kad Šventajame Rašte aštuntoji diena yra pasaulio pabaigos metafora (beje, pirmadienis taip pat yra laikomas pirmąja ir aštuntąja savaitės diena). Pasaulio pabaigos pradžią, pasak Apreiškimo, skelbs angelų trimitai. 

Oktoichas ir 8 tonų simbolizmas

Žodis „Oktoichas“ ortodoksų tradicijoje reiškia du dalykus:

1) Pamaldų knygą
2) 8 tonų giedojimo sistemą

Oktoichas kaip pamaldų knyga tai tokia knyga, kurioje sudėtos 8 savaičių ciklo pamaldų kintamosios dalys. Ortodoksų tradicijoje kiekviena savaitė turi savo toną, jis keičiasi paeiliui kas savaitę (1, po to - 2, po to - 3... pasibaigus 8-ajam, vėl 1). Kai nėra kokių nors minėjimų, kintamosios pamaldų dalys imamos iš Oktoicho.

Kita šio žodžio reikšmė - 8 tonų sistema. Graikų tradicijoje kiekvienas iš tonų daugmaž atitinka dermę, nors ir turi tam tikras fiksuotas melodijas ir melodines frazes. Šioje tradicijoje visi pamaldų tekstai giedami pagal savaitės toną (netgi Evangelija rečituojama pagal toną).

Rusų tradicijoje 8 tonų sistema laikui bėgant supaprastėjo ir pavirto melodijų ir melodinių frazių rinkiniu. Ne melodingumu paremtas graikų giedojimas pasirodė esąs per sudėtingas rytų slavų kraštams ir palaipsniui darėsi vis melodingesnis.

Graikiškas sekmadienio troparas, 3 t.


Slaviškas sekmadienio troparas, 3 t.
 



Tiek graikų, tiek rusų tradicijoje yra 8 tonai. Rusų tradicijoje svarbiosios 8 tonų sistemoje yra šios melodijos:

• Troparų tonai
• Stichirų tonai
• Prokimenų tonai
• Kanono giesmių tonai

Viso - 6x4 = 24 melodijos. Troparo, sticheros ar kt. tonas svarbus, nes, pavyzdžiui, jei yra 1 tono savaitė, tai dauguma troparų, stichirų, prokimenų ir kanono giesmių bus 1 tono. To paties tono troparų, stichirų ir kt. melodijos sudaro harmoningą visumą.

Dėl to, kad graikų tradicijoje tonai ne tiek susieti su melodijomis, jų giedojimas yra lankstesnis. Toje tradicijoje itin svarbus muzikos formos simboliškumas - kiekvienas tonas turi savo prasmę, kiekvienas melodijos vingis iliustruoja tekstą. Jei graikai gieda apie pragarą, gieda žemas natas; jei apie dangų - aukštas.

Rusų tradicijoje perėjus prie fiksuotų melodijų toks melodijos lankstumas buvo paprastas. Visgi, tam tikras melodijos ir teksto turinio sąryšis išliko. Kadangi kai kurie tonai turi pasikartojančių muzikinių elementų, jų simbolizmui apibūdinti taip pat svarbus tekstų turinys. Lengva atpažinti, kad skirtingai tonai naudojami skirtingomis progomis, iliustruoja skirtingo turinio tekstus ir tam tikrais atvejais ryšys tarp teksto turinio ir muzikinės išraiškos yra akivaizdus (pvz. ypač 6 tone).

Prieš pristatant 8 tonų simboliką, derėtų paminėti, kad dėl istorinių priežasčių rusų tradicijoje pakito tonų muzikiniai ryšiai. 

Graikų tradicijoje yra keturi pagrindiniai tonai (1-4), kurie turi antrinius (plagioi) tonus - pl. 1, pl. 2, pl. 3, pl. 4 (atitiktų rusų 5, 6, 7 ir 8 tonus). Išimtis tik „7“ tonas, kuris iš tikrųjų graikų tradicijoje nėra antrinis 3 tono variantas, o atskiras, „sunkusis“ tonas (barys).

Rusų tradicijoje tonai „antriniais“ nebevadinami, nes ilgainiui ketvirto tono antrininku (muzikine prasme) tapo ne 8, o 7 tonas, o 8 sudaro grupę su 3 tonu. Taigi, muzikiniai ryšiai yra tokie: 1-5; 2-6; 3-8; 4-7. Nepaisant muzikinių pokyčių, tekstų prasmės požiūriu ryšys išliko 3-7; 4-8 ir t.t..

1 tonas. Teofanija: Dievo ir žmogaus susitaikymas.

Šis tonas simbolizuoja Dievo ir žmogaus susitaikymą, Dievo apsireiškimą žmogui, blogio įveiką. Jis - itin iškilmingas. Beveik visos Velykų pamaldos yra sudarytos iš 1 ir 5 tono giesmių.

Žinomiausi tekstai: Troparas Kryžiui, Teofanijos troparas, Dievo Motinos Užmigimo troparas.

2 tonas. Nuolankumas kaip kelias pas Dievą.

Šio tono tekstuose lyginamos pereinamosios būklės, iš seno į naują, nuo prigimties - prie antgamtiškumo. Tai - prieššventinių pamaldų tonas, jam taip pat priklauso itin jautrios stichiros Dievo Motinai (tai - Nesudegančio Krūmo tonas). Šis tonas primena žmogui, kad reikia pereiti iš nuodėmės į gyvenimą.


Žinomiausi tekstai: Šeštadienio troparai visiems šventiesiems ir užmigusiesiems („Apaštalai, kankiniai ir pranašai“). Stichira Dievo Motinai „Palaiminčiausioji esi, Dievo Gimdytoja Mergele“. Kanono irmas „Eikite žmonės“.

3 tonas. Dangiškasis džiaugsmas

Vienas iš rečiau naudojamų tonų. Šio tono tekstuose - gausu teologijos (galbūt tai susiję su tuo, kad 3 atitinka Trejybę), juose pabrėžiamas Evangelijos džiaugsmas. 

Žinomiausi tekstai: Prokimenas „Dievo Gimdytojos giesmė“



4 tonas. Visuotinė šventė ir gyvenimas nešant Kryžių

Dažniausiai naudojamas tonas. Biblijos numerologijoje skaičius 4 simbolizuoja pasaulį (4 pasaulio šalys) ir Kryžių. Todėl šis iškilmingas tonas pabrėžia išganymo universalumą ir pasakoja Kryžiaus istoriją.  Daugelis troparų vyskupams ir vienuoliams, taip pat kai kurių didžiųjų švenčių troparai yra 4 tono.

Žinomiausi tekstai: Šv. Kalėdų troparas, „Sveika, Marija“, troparas šv. Mikalojui Stebukladariui


5 tonas. Pagarbinimo tonas

Šis tonas savo tematika atkartoja pirmąjį, jį išbaigia. Žmogus ir Dievas yra vienybėje, todėl jis kviečiamas pagarbinti Dievą.

Žinomiausi tekstai: Sekmadienio rytmetinės troparai («Ангельский собор»).


6 tonas. Atgaila

Šiam tonui priklauso daug Didžiosios Savaitės (ypač Didžiojo Šeštadienio) ir laidotuvių tekstų, šv. Andriejaus Kretiečio Didysis atgailos kanonas. Jis išreiškia liūdesį dėl nuodėmių, gilią atgailą. Dėl savo švelnumo, paprastumo ir nuoširdumo, šis tonas labai populiarus.

Žinomiausi tekstai: Malda Šventajai Dvasiai, „Kristaus Prisikėlimą regėję“, „Tavo Prisikėlimą, Išganytojau Kristau“

7 tonas (pl. 3). Atsimainymas

Rečiausiai naudojamas tonas. Teksto turinio ir simbolikos atžvilgiu šis tonas išbaigia 3 toną, tačiau melodiškai rusų tradicijoje jis artimesnis 4-ajam. Skaičius 7 Šventajame Rašte simbolizuoja kūrybos pabaigą, poilsį, tematiškai šio tono tekstuose dominuoja atsimainymo (pasikeitimo) tema.

Žinomiausi tekstai: Troparas atsimainymui.

8 tonas. Pilnatvė, amžinybė

Skaičius 8 Šventajame Rašte simbolizuoja amžinybę, tobulą pilnatvę. Šio tono tekstai taip pat pasižymi ekspresyvumu, nes daug jų prasideda ištiktukais „ak“, „o“ ir kt. 

Teksto turinio ir simbolikos atžvilgiu šis tonas išbaigia 4 toną, tačiau melodiškai rusų tradicijoje jis artimesnis 3-ajam. 

Žinomiausi tekstai: „Tave, Karvede“, 9 valandos troparas, Velykų laiko įpusėjimo troparas, „Išties verta“ (giesmė, giedama kam nors baigiantis), nemažai gerai žinomų maldų už mirusius.


________

Tonų reikšmės pgl. Всенощное бдение. Богослужебные песнопения Православной Церкви. Ред. и коммент. Д. Болгарский. Киев: Издание Свято-Троицкого Ионинского монастыря, 2000.

Trišventas ir Antitrisagionai

Graikiškai



Slavų k., rusiškas stilius (nuo 1:10)



Trišventas (gr. Trisagion, slav. Trisvjatoje) - ortodoksų liturginė giesmė, kurią sudaro angelų giesmė Šventas šventas šventas (Iz 6,3; Apr 4,8) prie kiekvieno Šventas pridedant Dievo titulą (Dievas, Galingasis, Nemirtingasis). Tradiciją šią giesmę kildina iš įvykio V a. Konstantinopolyje buvo žemės drebėjimas, kurio metu patriarchas Proklas meldė Dievo pagalbos, o vienas vaikas buvo pakeltas į orą. Minia sušuko Kyrie eleison!, vaikas nusileido ant žemės ir ėmė giedoti šią giesmę.

Giesmė tapo tokia populiari, kad ji buvo vienas iš Chalkedono susirinkimo Tėvų džiaugsmo šūksnių. Jau senovėje ją liturgijoje naudojo ne tik ortodoksai, bet ir nechalkedoninės Bažnyčios bei gališkasis ritas. Romos Bažnyčioje ji naudojama Didįjį Penktadienį

ANTITRISAGIONAI

Nors giesmė šv. Jono Auksaburnio Dieviškoje Liturgijoje giedama beveik visada ir dažnai netgi pavadinama „nekintama pamaldų dalimi“, iš tiesų egzistuoja antitrisagionai - giesmės, kurios giedamos Liturgijoje vietoje Trišvento (gr. anti - vietoje; trisagion - Trišventas). Egzistuoja tik du Antitrisagionai: „Visi, kurie esate pakrikštyti...“ ir „Prieš Tavo Kryžių...“.

- „Visi, kurie esate pakrikštyti...“





Šis Antitrisagionas siejamas su krikštu. Kadangi senovėje Konstantinopolyje žmonės buvo krikštijami Lozoriaus šeštadienį ir Didįjį Šeštadienį, šis Antitrisagionas skambėdavo Lozoriaus šeštadienio, Didžiojo šeštadienio ir Šviesos savaitės (įsk. Velykas) pamaldose kaip priminimas apie krikšto patirtį.

Egzistuoja taip pat tradicija giedoti šį Antitrisagioną per Kalėdas, Teofaniją ir Sekmines. Šis giedojimas taip pat siejamas su tradicija tomis dienomis krikštyti žmones, nors klausimas, ar Teofanijos metu senovėje buvo krikštijama, istorikams kelia rimtų abejonių (regis, bent iš pradžių, ši giesmė turėjo žvelgiant į Kristaus krikštą priminti žmonėms jų krikšto patirtį; tik vėliau atsirado paprotys krikštyti ir šią dieną). 

Taigi, šis Antitrisagionas skamba:

1. Kalėdos
2. Teofanija
3. Lozoriaus šeštadienis
4. Didysis šeštadienis
5. Šviesos savaitė (įsk. Velykas)
6. Sekminės

- „Prieš Tavo Kryžių...“



Ši giesmė giedama per Kryžiaus šventes:

1. Kryžiaus išaukštinimas (rugsėjo 14/27)
2. Kryžius pagerbimas (3 Gavėnios sekmadienis)

Penki mitai apie ekumeninį sąjūdį

XX a., po šimtmečių religinių karų tarp krikščionių, prasidėjo priešingas procesas – sudėjusios ginklus krikščionių Bažnyčios ėmė siekti vienos kitas pažinti, bendradarbiauti. Reakcijų į šį naują sąjūdį buvo įvairių – vienos grupės (baptistai, sentikiai) jį smerkė, kitos jame dalyvavo (ortodoksai, liuteronai, anglikonai…), trečios, iš pradžių sąjūdį smerkusios, vėliau prie jo prisidėjo (Romos katalikai). Iki šiol krikščionių nuomonės apie šį sąjūdį skiriasi, todėl verta aptarti kai kuriuos mitus apie jį.

1. Ekumeninis sąjūdis siekia sukurti pasaulinę religiją


Nuo pat pradžių ekumeninis sąjūdis buvo kuriamas tam, kad suartėtų skirtingų bendruomenių krikščionys. Vienas kertinių šį sąjūdį pradėjusių dokumentų – 1920 m. Konstantinopolio patriarcho Germano enciklika „Visoms Kristaus Bažnyčioms, kur Jos bebūtų“ – tesiekė politinės Tautų Sąjungos pavyzdžiu įsteigti Pasaulio Bažnyčių organizaciją, kuri stabdytų religinius krikščionių tarpusavio karus ir smurto protrūkius, kuruotų galimą bendradarbiavimą tose srityse, kur krikščionių nuomonės neišsiskiria (skurdo, nelygybės ir kt. bendražmogiškos problemos). Bendradarbiavimas buvo skatinamas tose srityse, kuriose nereikalinga tikėjimo bendrystė, tačiau kurių problemas spręsti krikščionis įpareigoja Evangelija. Suartėjimas sakramentų ir tikėjimo srityje tebuvo tolima galimybė, o ne deklaruojama tikrovė. Apie kitų religijų atstovus ekumeninis sąjūdis nekalbėjo.

Tiesa, kartais žodis „ekumenizmas“ vartojamas tarpreliginiam dialogui apibūdinti. Tiesa ir tai, kad kai kurios liberalios krikščionių grupės į nekrikščioniškas religijas žiūri priimtiniau. Tačiau „ekumeninis sąjūdis“ tėra abstraktus skirtingų religinių bendruomenių bendradarbiavimo pavadinimas, o 1948 m. įkurta Pasaulio Bažnyčių Taryba (PBT) nėra kokia Superbažnyčia, o skirtingas religines bendruomenes vienijanti organizacija. Tai yra platforma, kurioje kalbasi ir žmonės, turintys bendrą tikėjimą, ir žmonės, vienas kitą laikantys eretikais. Bendras sąjūdžio tikslas yra ne pasaulinės religijos sukūrimas, o skirtingų krikščionių konfesijų bendradarbiavimas klausimais, nereikalaujančiais tikėjimo bendrumo, ir suartėjimas per nuolatinį bendravimą.

Paprastumo dėlei šiame straipsnyje apsiribosime terminu „konfesijos“, nors, ypač JAV, egzistuoja toks fenomenas kaip „denominacijos“ – tokios krikščionių bendruomenės, kurias jungia tas pats tikėjimas, bet kurios neturi bendrystės. Nedenominacinės Bažnyčios net nėra prisijungusios prie didesnio bendruomenių „tinklo“, organizacijos. Šis fenomenas liudija ekumeninio sąjūdžio reikalingumą – krikščionių vienybę sekuliaraus pasaulio ir pagonių akyse.


[SKAITYTI TOLIAU]



Taip pat žr.:

Antifonai

„Šlovink, mano siela, Viešpatį“ (Ps 102, slavų k.)
 

3-ioji sekmadienio antifona (Mt 5 palaiminimai, slavų k.)



Antifonai - giesmes, skirtos giedoti keliems chorams pakaitomis (šiuolaikinėje parapijinėje praktikoje paprastai gieda tik vienas choras). Antifonai naudojami Dieviškojoje Liturgijoje, rytmetinėje ir vakarinėje.

Antifonų rūšys:

Vakarinės: * Psalmyno antifonai - Psalmyno katizmų dalys, skirtos giedoti dviem chorams pakaitomis. Šiuolaikinėje praktikoje katizmos skaitomos, giedamos tik 1 katizmos ištraukos sekmadienio vigilijoje (t.y. šeštadienio vakare).

Rytmetinės:
* Pakopų antifonai - giedami tik rytmetinėje. Taip vadinasi, nes jie sudaryti iš „pakopų giesmių“ psalmių (119-133). 

Dieviškosios Liturgijos:

* Atvaizduojamieji antifonai - Ps 102; Ps 145; trečiasis antifonas - „Palaiminimai“ (Mt 5). Giedami kiekvieną sekmadienį.
* Kasdieniai antifonai (Ps 91; Ps 92; Ps 94) - giedami kuomet Tipikonas nenumato kitų antifonų. Šiuolaikinėje parapijinėje praktikoje nenaudojami - visada giedami arba sekmadienio, arba švenčių antifonai.
* Šventiniai antifonai - 12 Didžiųjų metų švenčių, skirtų Viešpačiui metu giedami antifonai. Juos sudaro su švente susijusių psalmių eilutės ir priegiesmis (pirmi du antifonai) arba šventės troparas (trečias antifonas).

Šventinis (Velykų) antifonas, Ps 65, slavų k.

Kiekvieną šeštadienio vakarą giedama I katizma (Ps 1; Ps 2; Ps 3 ištraukos)