Liturginės spalvos

 

Ortodoksų Bažnyčioje liturginės spalvos atsirado pakankamai vėlai, antrojo tūkstantmečio antrojoje pusėje. Senovės Bažnyčia žinojo tik dvi liturgines spalvas – baltą (simbolizavusią dvasinį tyrumą ir Prisikėlimo šviesą) bei, kiek vėliau, purpurinę ar ją primenančią (Gavėnos spalva, simbolizuojanti Kristaus karališką kančią). Kiek vėliau pradėta naudoti ir auksinė spalva, praktiškesnė už baltą, simbolizuojanti Dievo šviesą. 

Šiandien Bažnyčioje naudojamos geltona, balta, mėlyna, raudona, žalia, violetinė, kai kur – ir juoda spalvos. Kadangi spalvų reiškinys vėlyvas, nėra ir vieningos jų naudojimo praktikos – skirtingose šalyse, kartais net skirtingose parapijose, spalvų naudojimo tradicijos skiriasi. 

Ką simbolizuoja spalvos?

Geltona (auksinė) – dieviškos šviesos spalva, naudojama eiliniu laiku, taip pat per šv. vyskupų minėjimus, nes jie buvo „pasaulio šviesuliai“.

Balta –  dvasinis tyrumas, prisikėlimo šviesa, perkeičianti žmogaus prigimtį. Naudojama per Kalėdas, Apipjaustymą, Teofaniją, šv. Velykas, Atsimainymą. 

Mėlyna – Dievo Motinos spalva. Senovėje tai buvo karališka spalva, gaminta iš lazurito. Tai pat – dangaus spalva. Naudojama per Švč. Mergelės Marijos šventes.

Raudona –  kraujo spalva, simbolizuojanti Kristaus kraują ir kankinystę. Naudojama per pasninkus ir kankinių minėjimus. Rusų tradicijoje – ir šv. Velykų spalva.

Žalia – gyvybės ir gamtos spalva. Naudojama Verbų sekmadienį, taip pat per šv. Sekmines, graikų tradicijoje – ir šv. Kryžiaus švenčių spalva, nes jis „teikia gyvybę“. 

Violetinė – karališko purpuro spalva, senovėje gaminta iš kriauklių. Simbolizuoja Kristaus karališką kančią. Naudojama Gavėnios šeštadieniais ir sekmadieniais (kai kur sekmadieniais vis tiek naudojama aukso spalva, o violetinė vilkima visomis kitomis dienomis).

Juoda – gedulo spalva. Atsirado pati paskutinė, naudojama tik kai kuriose Bažnyčiose Gavėnios šiokiadieniais.