„Kasdienė duona“ | Mt 20,1-16

Ortodoksų Bažnyčios skaitinys

1 „Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui.
2 Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną. 3 Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo. 4 Jis tarė jiems: 'Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!' 5 Jie nuėjo. Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat padarė. 6 Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus bestovinčius ir taria jiems: 'Ko čia stovite visą dieną be darbo?' 7 Tie atsako: 'Kad niekas mūsų nepasamdė'. Jis taria jiems: 'Eikite ir jūs į vynuogyną'. 8 Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepia ūkvedžiui: 'Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas nuo paskutinių ir baigdamas pirmaisiais!' 9 Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą gavo po denarą. 10 Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą. 11 Imdami jie murmėjo prieš šeimininką 12 ir sakė: 'Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą'. 13 Bet jis vienam atsakė: 'Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi? 14 Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau. 15 Nejaugi man nevalia tvarkyti savo reikalų, kaip noriu?! Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?!' 16 Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai“.

Jn 12,20-33 (Katalikų Bažnyčios skaitinys)

Paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai. Jėzaus sakinys tapęs sentencija. Net kartais gali būti naudojamas savo neveiklumui pateisinti, savo slapstymuisi už kitų nugarų. Tačiau šios dienos pasakojime tai visiškai ne taip. Niekas nežinojo iš anksto, ką padarys vynuogyno šeimininkas. Žinoma, teisingumas reikalauja tiems, kas daugiau dirbo, daugiau ir užmokėti. O pirmieji darbininkai tikrai dirbo daug ilgiau ir daug sunkiau už paskutiniuosius. Tačiau, tai žmogiškas teisingumas. Žmonės matuoja iš savo pusės, žmonių teisingumas vienpusis. Mūsų žvilgsnis palyginamasis, mes mokame palyginti ir matematiškai apskaičiuoti teisingumą. Ir tai yra teisinga, jeigu nesukčiaujame. Vynuogyno šeimininkas pasielgė nežmoniškai. Jis pažvelgė iš kitos pusės, jis nelygino tarpusavyje darbininkų darbo, jo matavimo vienetas nebuvo atliktas darbas, jis įvertino pačius darbininkus. O jo teisingumas buvo atlikti tai, ką pažadėjo: susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną.

            Kokia keista žmogaus savybė nesugebėti džiaugtis tuo, ką gavai, bet pavydėti kitam dėl to, ką jis gavo! Pavydas. Jis taip apkartina gyvenimą. Juk žmogus galėtų džiaugtis gavęs savo atlygį, o jo džiaugsmas galėtų būti didesnis, jeigu jis sugebėtų pasidžiaugti ir už kitą. Bet žmogus linkęs pavydėti, jis nepatenkintas tuo, ką turi, ką gavo, nes kitas irgi gavo. O dar ir neteisingai, aš daugiau dirbau, aš labiau nusipelniau, o šitas... Ir džiaugsmo nebelieka.

            Jėzus, kaip ir vynuogyno šeimininkas elgiasi ne žmoniškai. Nes pirmasis, kuris eina su Jėzumi į Rojų, yra nusikaltėlis (plg. Lk 23,43). Kuris atgailavo tik paskutinę savo gyvenimo akimirką, o visą gyvenimą plėšė, vogė ir žudė. Jėzus pasielgia taip pačioje savo žemiško gyvenimo kulminacijoje. Koks tai svarbus momentas! Ir koks neteisingas, nežmoniškas. Taip, nežmoniškas, nes tai Dieviškas elgesys, nes Dieviškas teisingumas pranoksta paprastą žmonių matematiką. Jis nesuvokiamas protu, o tik širdimi, ne bet kokia, o nesavanaudiškai mylinčia širdimi.

            Tokiu atveju galima nieko nedaryti, nesistengti gyvenime, nes galiausiai Dievas vis tiek atlygins visiems vienodai? Žmogiška logika vadovaujantis – taip. Istorijoje žinomi faktai, kai žmonės delsdavo pasikrikštyi, kad galėtų tai padaryti prieš mirtį ir jiems būtų atleistos nuodėmės, ir pakliūtų į Dangų. Ir vėl tas žmogiškas mąstymas! Dievas ne automatas, į kurį metame monetas ir kažką gauname už tai. Jėzus trokšta, kad visi būtų išgelbėti ir kviečia mus norėti to paties, ir ragina pasidžiaugti ne tik savimi, bet ir kitu, tada džiaugsmo bus žymiai daugiau. Jeigu sugebėtume nepavydėti ir ne savęs žiūrėti, pamatytume, kaip tai sugrįžtų šimteriopai. Gautume daug daugiau negu uždirbome ar nusipelnėme. Tuo ir skiriasi Dieviškas teisingumas nuo žmogiško – gauname žymiai daugiau negu nusipelnome.
          
            Šiandien stengsiuosi išgyvendinti pavydą iš savo širdies.
            Šiandien pasidžiaugsiu kitų sėkme ir pasiekimais.
            Šiandien prašysiu malonės teisingumą matuoti Dievišku, o ne žmogišku matu.  

Populiarūs įrašai