„Kasdienė duona“ | Mk 15,33-37

33 Šeštai valandai atėjus, visą kraštą apgaubė tamsa iki devintos valandos.34 Devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: Eloji, Eloji, lema sabachtani? Tai reiškia: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?! 35 Kai kurie ten stovintys išgirdę sakė: „Matai, jis šaukiasi Elijo“. 36 Tada vienas nubėgęs primirkė kempinę perrūgusio vyno, užmovė ją ant nendrės ir padavė jam gerti, tardamas: „Palaukite, pažiūrėsime, ar ateis Elijas jo nuimti“. 37 Bet Jėzus, garsiai sušukęs, atidavė dvasią.

Jėzaus mirtis. Kai susiduriame su mirtimi, visada būna keista. Mums sunku patikėti tuo, kas vyksta, norime to ar nenorime neišvengiamai suvokiame, kad ateis ir mūsų pačių mirties valanda. Jėzaus agonijos metu ir gamta įsijungia į procesą: Šeštai valandai atėjus, visą kraštą apgaubė tamsa iki devintos valandos. Mūsų laiko skaičiavimu, nuo vidurdienio iki 15 val. staiga sutemo. Jėzus šaukiasi Dievo, šaukiasi savo Tėvo: kodėl mane apleidai?!  Šis apleidimas neapsiriboja vien tuo, kad Jėzus kenčia fizinį skausmą, tai esminis apleidimas, tai didžiausias žmonijos istorijoje žmogaus ir Dievo nuotolis. Jėzus pasidaro toks tolimas Dievui, kaip nėra buvęs joks nusidėjėlis. Nuodėmė mus atitolina nuo Dievo ir tas atstumas su kiekviena nuodėme vis didėja. Jėzus turėjo šį atstumą peržengti, kad parvestų labiausiai nuo Dievo nutolusius, kad Jo mirtis būtų už VISAS nuodėmes. Ir ši kančia yra didžiulė, žymiai skaudesnė už fizinę agoniją, kuri buvo taip pat nepakeliama. Galiausiai Jėzus mirė, garsiai sušukęs, atidavė dvasią. Žmonės nunarinę galvas tyliai skirstosi, kažkas dar pasako: Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus! (Mk 15,39). Atrodo viskas baigėsi. Ar tikrai?
            
         Šiandien apmąstysiu Jėzaus kančią ir mirtį, šiandien prisiminsiu, kad ir aš turėsiu mirti.
             Šiandien dėkosiu Jėzui už tai, kad Jis mirė už mane ir aš galėsiu prisikelti. 

Populiarūs įrašai