„Kasdienė duona“ | Mk 10,32–45

Ortodoksų Bažnyčios skaitinys

32 Jiems bekeliaujant į Jeruzalę, Jėzus vis ėjo priekyje taip, kad mokiniai stebėjosi, o einantys iš paskos nerimavo. Vėl susišaukęs Dvylika, ėmė jiems sakyti, kas jo laukia: 33 „Štai keliaujame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems kunigams ir Rašto aiškintojams; jie pasmerks jį mirti ir atiduos pagonims, 34 o tie išjuoks jį, apspjaudys, nuplaks ir nužudys, bet po trijų dienų jis prisikels“.
35 Čia prie Jėzaus prieina Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas ir kreipiasi: „Mokytojau, mes norime, kad padarytum, ko prašysime“. 36 Jis atsakė: „O ko norite, kad jums padaryčiau?“ 37 Jie tarė: „Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje!“ 38 Jėzus atsakė: „Patys nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo aš būsiu krikštijamas?“39 Jie sako: „Galime“. Bet Jėzus jiems pasakė: „Beje, taurę, kurią aš gersiu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo aš būsiu pakrikštytas, jūs irgi būsite pakrikštyti. 40 Tačiau ne mano reikalas duoti vietą savo dešinėje ar kairėje, – tai bus tiems, kuriems paskirta“. 41 Tai išgirdę, dešimtis supyko ant Jokūbo ir Jono.
42 Pasišaukęs mokinius, Jėzus prabilo: „Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, engia jas ir jų didžiūnai rodo joms savo galią. 43 Tarp jūsų yra ne taip! Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, 44 ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas. 45 Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“.

 Mk 14,1–72; 15,1–47 (Katalikų Bažnyčios skaitinys)

            Štai Jėzus eina į Jeruzalę, šį kartą ne šiaip atlikti savo religinės pareigos, ne tik švęsti Velykų. Šį kartą Jis eina užbaigti savo tikrosios misijos. Jis eina mirti ir tai žino. Tačiau apaštalams taip sunku tuo patikėti, jie vis dar tikisi, kad tai kažkoks žodžių žaismas, kad mirti sau tai kažkokia metafora, kad tai tik filosofinė sąvoka. O realiame gyvenime taip niekada neatsitiks, ne, jiems gi taip gerai sekasi, Jėzus turi tiek gerbėjų ir pasekėjų, kad laisvai galėtų vadovauti sukilimui prieš romėnus.
           
Kaip sunku ir mums suprasti, net skaitant smulkiai aprašytą Jėzaus kančią, net girdint pasakojamus įvykius žingsnis po žingsnio. Kiekvieną Jo kančios minutę, visas patyčiais, išdavystes, neteisingumą, melą, fizinį susidorojimą ir barbarišką mirtį ant kryžiaus. Mes jautriai reaguojame, mums tikrai gaila Jėzaus, bet kažkur giliai, kaip ir tie apaštalai, tikimės, kad tai tik metafora, kad tai mūsų neliečia, juk mes jau tuoj tuoj dažysime kiaušinius, kepsime antis ir sveikinsime vieni kitus su gražiausiomis pavasario šventėmis. Ar Jėzaus mirtis buvo tikra? Ar Jis tikrai mirė už mane? Ar Jo prisikėlimas tikras? Ar šiandien Sirijoje ir Irake žūstantys krikščionys tikri? Ar jų mirtis tikra, ar tai metafora? Ar sovietmečiu už tikėjimą žudyti žmonės buvo tikri, ar jie nevaikščiojo žeme, kuria vaikštau aš? Ir kokia viso to prasmė?
           
Kad atrasčiau prasmę, man reikia atsakyti į vieną klausimą ir patikėti atsakymu: Ar Jėzus mirė už mane? Tada visi žiaurumai ir mirtys bent jau nebus beprasmės. Tačiau, to negana. Man to neužtenka. Neužteko ir Dievui. Tačiau, kol kas reikia patikėti Jėzaus kančia. Kitaip negalėsime patikėti prisikėlimu.
           
              Šiandien prašysiu Dievo malonės patikėti, kad Jėzus tikrai mirė už mane.
              Šiandien prisiminsiu kentėjusius ir kenčiančius brolius krikščionis.
              Šiandien dėkosiu Dievui už tai, kad galiu laisvai Jį išpažinti.

Vilniaus Verbos. foto.delfi.lt

Populiarūs įrašai