„Kasdienė duona“ | Jn 12,1-11

1 Šešioms dienoms belikus iki Velykų, Jėzus atėjo į Betaniją, kur gyveno jo prikeltasis iš numirusių Lozorius. 2 Ten buvo jam iškeltos vaišės. Morta tarnavo, o Lozorius kartu su svečiais vaišinosi prie stalo. 3 Paėmusi svarą brangių tepalų iš gryno nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namai pakvipo tepalais. 4 Vienas iš jo mokinių, Judas Iskarijotas, kuris turėjo jį išduoti, pasakė: 5 „Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir pinigų neatiduoda vargšams?!“ 6 Jis taip sakė ne kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis ir, turėdamas rankose kasą, grobstė įplaukas. 7 O Jėzus tarė: „Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai. 8 Vargšų jūs visada turite su savimi, o mane ne visuomet turėsite“.
9 Daug žydų sužinojo jį tenai esant ir atėjo ne tik dėl Jėzaus, bet taip pat pamatyti Lozoriaus, kurį jis prikėlė iš numirusių. 10 Aukštieji kunigai dabar nusprendė nužudyti ir Lozorių, 11 nes daugybė žydų per jį atsitraukė nuo jų ir įtikėjo Jėzų.

            Atrodytų visiškai eilinė diena, Jėzus lankosi savo draugų namuose, vakarieniauja. Tačiau Marija, ta, kuri mėgdavo klausytis Jėzaus sėdėdama prie Jo kojų, pranašiškai išpila brangų aliejų Jėzui ant kojų. Kiek drąsos ir tikėjimo šiame jos veiksme! Juk aliejumi paprastai tepa galvą. O tokį aliejų paprastai saugo labai brangaus žmogaus laidotuvėms. Marija žino, kad Jėzus ypatingas svečias, Jis vertas, kad tuo, kuo kitiems tepa tik galvą, Jam pateptų kojas. Juk Marija prisimena Lozoriaus prikėlimą, ji neabejoja Jį esant Mesiją. Judo reakcija, galima sakyti, labai žmogiška. Iš vienos pusės - taip, jis būsimas išdavikas ir tikrai ne pats sąžiningiausias iš mokinių. Tačiau, kiekvieno mūsų gyvenime pasitaiko momentų, kai sunku nustatyti teisingumo mąstelį, kai turime rinktis tarp to, kas atrodo teisinga, ir to, kokia iš to būtų nauda konkrečiu atveju. Štai Jėzus atkreipia dėmesį: Ji tai laikė mano laidotuvių dienai. Vargšų jūs visada turite su savimi, o mane ne visuomet turėsite.“ Nes Jėzus yra Tas, kurio buvimas šalia yra neįkainojamas. Nes pats Jėzus įprasmina visą pagalbą vargšams: „kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25,40). Vargšams reikalinga mūsų pagalba dėl Dievo meilės, o ne dėl jų pačių.

Judas, deja, buvo vedamas savanaudiško požiūrio ir pagiežos. Jis nuoširdžiai mylinčios Mokytoją Marijos artume jautėsi niekšu, jo širdis ir sąžinė buvo nerami, todėl ir mėgino paniekinti jos meilės darbą. Tačiau Jėzus to neleido. Jėzus vis dėl to nenuteisė ir Judo anksčiau laiko. Jis leidosi vedamas Judo žaidimo taisyklių, palikdamas jam galimybę dar kartą pasirinkti. Ir jis pasirinko... 30 sidabrinių...   

Šiandien prašysiu Dievo malonės išgryninti mano širdies vingius, kad mano intencijos būtų kuo mažiau savanaudiškos.
Šiandien dėkosiu Viešpačiui už tai, kad leidžia pasitarnauti žmonėms Dievo meile.

Populiarūs įrašai