Ar Dievas yra skraidantis arbatinukas? (palamistinis požiūris)

„Jei aš iškelčiau idėją, kad tarp Žemės ir Marso yra porceliano arbatinukas, skriejantis aplink Saulę elipsine orbita, tai jos niekas negalėtų paneigti, jei aš dar apdairiai prie viso to pridėčiau, kad minėtas arbatinukas yra per mažas, kad galėtų būti pastebėtas net stipriausių turimų teleskopų pagalba. Ir jei dar pareikščiau, kad, kadangi mano tvirtinimas negali būti paneigtas, žmogaus supratimui būtų netoleruotina abejonės šiuo klausimu prielaida, tada aš teisingai būčiau palaikytas kalbančiu nesąmones. Bet jei vis dėlto tokio arbatinuko egzistavimas būtų patvirtintas kokioje nors senovinėje knygoje, mokomas kaip šventa tiesa kiekvieną sekmadienį ir pamažu įteigiamas vaikams mokykloje, svyravimas, ar tikėti tuo, ar ne, taptų ekscentriškumo žyme ir nukreiptų dvejojantįjį psichologo jurisdikcijon apsišvietusiųjų amžiuje arba inkvizitoriaus akiratin ankstesniuose laikuose“ - Bertrand Russell
Kas yra bendro tarp Dievo ir arbatinuko? Iš filosofo Bertrando Russello pasakymo panašu, kad abudu jam yra „daiktai“. Kas būdinga daiktui? Daiktui būdingas prieš-išstatytumas, objektiškumas. Russello Dievas yra daiktinis Dievas, kurį turėtų būti galima pamatyti-priešais, užfiksuoti. Kaži, ar išvis su šiuo daiktu galima bendrauti. Šv. Grigaliaus Palamos, kurio atminimą ortodoksai minėjo kovo 8-osios sekmadienį, mokymas atskleidžia, kad Russello Dievas - ne krikščionių Dievas.


Šv. Grigalius Palamas
Pasak šv. Grigaliaus Palamo, Dieve reikia skirti Jo esmę ir Jo veikimus (gr. ousia ir energeia, lot. substantia ir acti). Šv. Grigalius Palamas atkartoja šv. Grigaliaus Nazianziečio idėją, kad Dievas nėra tik „substancija tarp substancijų“, daiktas tarp daiktų, Dievo substancija/esmė - yra tai, kad Jis nėra niekas, kas yra prieš mus kaip daiktas. Pseudo-Dionisijas Areopagietis teigia, kad Dievo esmė yra būti viršesmišku, t.y. Jo būtis yra suvokiama kaip skirtinga nei visa tai, kas yra. Šiuo požiūriu apie Dievą galima pasakyti tik tai, kad Jis yra niekas, arba kad Jo nėra, tąja prasme, kokia yra viskas, ką mes vadiname esant. Viskas, kas gali būti pamąstyta, yra mažiau, nei Dievas, nes Jis, tai , už ką daugiau nieko negali būti pamąstytą, viršija visus mąstinius ir visus esinius. 

Šis Dievo pažinimo kelias per neigimą yra vadinamas apofatine, arba negatyvia teologija. Šv. Grigalius Palamas rašo: „Dievas yra ne tik virš pažinimo, bet ir virš nepažinimo“. Tačiau Dievo patirtis yra mums pasiekiama. Nes visa, kas yra, turi pradžią (arche) Dieve, kuris yra visko pradas.

Kadangi, griežtai kalbant, nėra nieko išskyrus Dievą (nes visą, ką Jis sukūrė, egzistuoja tik todėl, kad turi tam tikrą dalį Jame - juk Dievas negalėtų sukurti antros nepriklausomos būties, t.y. antrojo Dievo, nes tai prieštarautų Dievo sąvokai). Kaip suprasti tai, kad Dievas nėra kūrinija, bet kūrinija nėra be Dievo? Tuo, kad Dievo valia palaiko viso, kas yra egzistavimą. Pradžios knygoje kūrimas yra aprašomas kaip iššaukimas iš nebūties („...ir tarė Dievas...“) Dievo Žodžiu - Dievas savo veikimais (energeia) yra visame kame dabar ir visados, ir todėl yra viskas, kas yra.

Vienoje senųjų agrafijų, Kristaus žodžių, kurie priklausė Jam, bet nėra užrašyti kanoninėse Evangelijose (apie šiuos žodžius žinome iš Apaštališkųjų Tėvų raštų), Kristus sako: „Aš esu šviesa, kuri yra virš visų. Aš esu viskas; viskas kilo iš manęs, ir viskas grįžo į mane. Perskelkite pliauską: AŠ ESU; pakelkite akmenį, ir ten jūs rasite - AŠ ESU“. „Aš esu“ (gr. ego eimai) - Dievo vardas, atskleistas Mozei vizijos metu, kai Dievas jam kalbėjo iš degančio ir nesudegančio krūmo. Kristus šiuose žodžiuose teigia, kad Jis, Dievas, yra visame kame, nes jis yra visa laikanti Šviesa.

Šios idėjos plėtotė ir yra Grigaliaus Palamo šviesos teologija. Šv. Grigalius Palamas teigė, kad aktyvus Dievo buvojimas visoje kūrinijoje yra regimas šventiesiems kaip Dieviškoji Šviesa, kuri švietė Mozei ant Horebo kalno, kai jis regėjo nesudegantį krūmą (arba Apaštalams atsimainymo ant Taboro kalno metu). Jis - tai geroji Dievo valia, Jo malonė. Kaip saulės šviesa maitina ir daro gyva visa, kas yra žemėje, taip Dievo Šviesa palaiko būtį. Todėl Dievas - tai ne arbatinukas; apie Dievą kaip „daiktą“ galime pasakyti, kad jo nėra, o apie visus „daiktus“ galime pasakyti, kad Jie yra Dievas (bet Dievas nėra daiktai, kaip buvo nurodyta pirmojoje sakinio dalyje).

Tarybiniais laikais buvo paplitusi istorija apie tai, kaip Gagarinas skrido į kosmosą ir ten nerado Dievo. Nereikia skirsti į kosmosą, kad rasti Dievą - reikia pakelti akmenį arba perkirsti malkos pliauską. Dievas yra ant rašomojo stalo.

Šv. Jonas rašo: „kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė“ (1 Jn 4,8). Meilė - tai ne daiktas, tarp daiktų meilės nėra. Tačiau meilė gaubia daiktus, nes ji yra veiksmas. Įsijungimas į Dieviškąją Meilę - tai įsijungimas į dieviškąjį veikimą, todėl pasakyta: „Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame“ (1 Jn 4,16). Būti meilėje - tai atsiliepti į Dievo veikimą savuoju veikimu (energija - į energiją, t.y. synergeia). Aukščiausias šiojo įsijungimo aktas - šauktis Dievo „dieną ir naktį“ Jo vardu - Jėzaus vardu. 

Tas, kas šaukiasi Jėzaus Jo vardu, „kilniausiuoju iš visų vardų“ (Fil 2,9), buvoja santykyje su Dievu. Jis nemato Dievo kaip priešais-išstatyto, Dievas jam nėra daiktas, Dievo patirtis jam - tai meilės patirtis. Todėl šv. Grigalius Palamas gynė Jėzaus maldą kaip aukščiausiąją Dievožinos ir Dievoieškos įrankį.
„4. […] Žmogus išeina iš maldos lyg degantis, jeigu nukreipia į Dievą nesuterštą protingąją sielos dalį, ir, kaip moko šventasis Jonas Pakopininkas, malda be šviesos regėjimo ir be taikos sieloje yra kūniška arba fariziejiška. 
5. Kada šventieji vyrai mato savyje šitą dievišką šviesą - o jie ją mato, kada neapsakomo nušvitimo momentu patiria dievišką bendravimą su Dvasia, - jie mato savo sudievinimo rūbus, nes Žodžio malonė pripildo jų protingąją sielos dalį aukščiausio grožio šlove ir švytėjimu, kaip ant Taboro kalno Žodžio Dievybė šlovino dieviškąją šviesą vieninga su jo [Kristaus] kūnu. Juk "šlovę, kurią Tėvas davė Jam", Jis davė paklusniems, pagal Evangelijos žodį.
„Ir tą šlovę, kurią esi man suteikęs,
aš perdaviau jiems,
kad jie būtų viena, kaip mes esame viena:
aš juose ir tu manyje, 
kad jie pasiektų tobulą vienybę“ (Jn. 17, 22-24) 
Bet ar tai gali įvykti kūniškai, jeigu po Jo pakilimo į dangų Jis jau nėra kūne? Aišku, jog dabar tegalimas tik protingosios sielos dalies nušvitimas. Jis įvyksta tada, kai protingoji siela pasidaro dangiška ir, paėmusi palydovu Tą, Kuris pakilo dėl mūsų į dangų, aiškiai ir paslaptingai susijungia ten su Dievu ir patiria antgamtinius ir neapsakomus vaizdus, nematerialaus žinojimo pilnatį, prisipildo aukščiausios šviesos.[...] Tie, kurie šitai regėjo, būna pašventinti dieviška Kristaus šviesa. Iš tikrųjų, jie prisiartina prie Jo ir betarpiškai susijungia su Jo sudievinančia šviesa, todėl šv. Makarijus ir vadina malonės šviesą dangaus gyventojų duona.“
- Šv. Grigalius Palama, Triados ginant šventai tylinčius, Triada I, 3 dalis. Šaltinis
Taip pat žr.: Apie šv. Grigalių Palamą. Katechetinis pokalbis [audio]

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kuo skiriasi ortodoksų ir katalikų dvasingumas? (Ortodoksų perspektyva)

Elgesio cerkvėje taisyklės

Šv. Serafimas Sarovietis apie teisingą dvasinį gyvenimą