„Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie“ – „Nebijok“ | Pamokslas apie Lk 5, 1–11
Evangelijos skaitinys: Lk 5, 1-11
Rugsėjo viduryje švenčiame Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo šventę. Iki jos didžiąją vasaros dalį sekmadieniais girdime skaitinius iš Evangelijos pagal Matą, o po šios šventės pradedame klausytis skaitinių iš Evangelijos pagal Luką.
Šiandien girdėjome pasakojimą apie stebuklingą žvejybą. Petras ir jo draugai buvo profesionalūs žvejai. Jie visą naktį žvejojo Genezareto ežere, tačiau nieko nesugavo. Pas juos atėjo Jėzus, kurį tuo metu jie pirmiausia pažinojo kaip Mokytoją. Jis paprašė Petro šiek tiek atsistumti nuo kranto ir iš valties mokė žmones.
Baigęs mokyti Jėzus tarė Petrui plaukti į gilumą ir užmesti tinklus.
Patyrę žvejai tikrai žinojo, kur, kada ir kaip reikia žvejoti. O Jėzus pagal savo žmogiškąjį gyvenimą nebuvo žvejys – Jis buvo augęs amatininko šeimoje. Apaštalai Jį pažinojo kaip Mokytoją, kalbantį apie Dievo žodį. Ir štai šis Mokytojas jiems sako: užmeskite tinklus.
Petras galėjo paprieštarauti, kad tai beprasmiška. Juk jie visą naktį žvejojo ir nieko nepagavo. Tačiau Evangelijoje jis atsako:
„Mokytojau, mes kiaurą naktį vargome ir nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus.“
Petras pasitiki tuo, kurį vadina Mokytoju, ir užmeta tinklus. Jie pagauna tiek daug žuvų, kad vos pajėgia ištraukti tinklus – šie net pradeda trūkinėti.
Atrodytų, žvejai turėtų džiaugtis: koks didelis laimikis, koks geras uždarbis! Tačiau apaštalo Petro reakcija visai kitokia. Jis puola Jėzui po kojų ir sako:
„Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis.“
Jau nebe „Mokytojau“, bet „Viešpatie“.
Petras pajuto, kad susidūrė su Dievo galybe. Šventajame Rašte ne kartą matome panašią žmogaus reakciją: susidūręs su Dievo šventumu žmogus išsigąsta savo paties netyrumo.
Galime prisiminti pranašą Izaiją. Jam apsireiškus Dievo šlovei, jis sušunka: „Vargas man!“ Jis suvokia savo dvasinį netyrumą. Dievo šventumas žmogui gali pasirodyti tarytum akinanti saulė ar galinga liepsna, kurios akivaizdoje ypač aiškiai pamatai save.
Tačiau įstabu, kaip Jėzus atsako Petrui.
Jis nesako: „Gerai, pasitrauk.“ Nesako: „Ateik tada, kai būsi vertas.“
Priešingai, Jėzus sako:
„Nebijok.“
Ir būtent tada, kai Petras išpažįsta savo nevertumą, Kristus jį pašaukia: „Nuo šiol žmones žvejosi.“
Čia atsiskleidžia dar vienas paradoksas. Tas milžiniškas laimikis, kurį Petras ką tik gavo, nėra galutinė stebuklo esmė. Tai nėra net svarbiausia dovana Petrui. Priešingai – tai yra tai, ką jis turi palikti.
Evangelija sako, kad jie išvilko valtis į krantą, viską paliko ir nuėjo paskui Kristų.
Kaip krikščionys, turime stengtis trauktis nuo nuodėmės, išgyvendinti ją iš savo gyvenimo ir siekti šventumo. Tačiau kai susiduriame ir su savo nuodėme, ir su Dievo šventumu, kartais patiriame tą patį, ką Petras: norisi Dievui pasakyti: „Pasitrauk nuo manęs, nes aš nusidėjęs.“
Ypač tada, kai stengiamės gyventi pagal Dievo valią, bet vėl suklumpame.
Kartais žmogui atrodo: kaip aš po šito dar galiu sugrįžti pas Dievą? Kaip galiu šią nuodėmę išpažinti? Kaip galiu po šito vėl ateiti į bažnyčią ir priimti Komuniją?
Keliaudamas po įvairius kraštus ne kartą mačiau tokį reiškinį: sekmadienį bažnyčia pilna žmonių, tačiau Komunijos eina tik vaikai ir vos keli suaugusieji. Kiti sako: „Aš nevertas. Aš nepasiruošęs. Negaliu eiti.“
Žinoma, Komunijai turime ruoštis atsakingai. Turime siekti dvasinio tyrumo.
Tačiau pasiruošimas Komunijai nėra bandymas įrodyti Dievui, kad pagaliau tapome verti. Tai nėra pareiškimas: „Štai, Dieve, dabar jau matai, koks aš gerai pasiruošęs.“
Priešingai. Savo širdies ištyrimas padeda mums suvokti savo nevertumą, kad kartu su apaštalu Petru galėtume tai pripažinti – ir kartu išgirsti šiandien Kristaus kiekvienam iš mūsų tariamą žodį:
„Nebijok.“
Ruošdamiesi Komunijai mes tarytum purename kietą savo širdies žemę, kad ji galėtų priimti Dievo malonę. Ir jeigu iš tiesų nuolankiai ją priimame, vis labiau suvokiame, kad tai yra dovana, o ne mūsų nuopelnas. Savo nevertumo suvokimas tampa ženklu, kad širdis atsiveria Dievui ir joje bent šiek tiek mažėja puikybės.
Todėl įsiklausykime į šiandien Kristaus tariamą žodį:
„Nebijok.“
Ir kai mums gyvenime nepasiseks eiti Dievo keliais, kai suklupsime, nenusivilkime. Nesakykime Dievui: „Pasitrauk nuo manęs.“
Verčiau, kaip apaštalas Petras, išgirdę Kristaus „Nebijok“, kelkimės ir eikime paskui Jį.
