Kodėl neužtenka būti pakviestam? Vestuvinis drabužis ir meilės darbai | Mt 22, 1–14 | Kun. G. Sungailos pamokslas
Pamokslas pagal Mt 22, 1–14, sakytas 2026 m. rugsėjo 6 d., 14-ąjį sekmadienį po Sekminių.
Šiandien girdėjome Evangelijos skaitinį apie puotą, kurią surengė karalius. Jis kvietė daugybę garbingų svečių, tačiau pirmieji pakviestieji nepasirodė – neatėjo. Dar daugiau: kai kurie skriaudė ir net žudė karaliaus tarnus.
Daugelis neatėjo ne dėl kokių nors ypatingų vargų. Vieni sakė turį darbuotis savo žemėje, kiti turėjo kitų reikalų.
Šis palyginimas pirmiausia kalba apie visus žmones, pašauktus į Avinėlio puotą: susivienyti su Dievu, dalyvauti Dievo sakramente prie šventojo altoriaus stalo, o paskui – amžinybėje, vienybėje su Dievu.
Iš pradžių Jėzus šį palyginimą sako izraelitams. Jo prasmė aiški: pirmiausia šaukiama išrinktoji tauta, Dievo tauta. Jai neatsiliepus į šaukimą, išrinktosios tautos ribos tarsi išplečiamos – į ją pašaukiami visi. Kaip palyginime sako Kristus, ir geri, ir blogi. Visiems atveriamas kelias prisijungti prie Dievo tautos ir eiti prie Dievo karalystės stalo. Po Kristaus atėjimo kiekvienas žmogus turi galimybę Jį priimti.
Šis palyginimas itin aktualiai skamba šiandien. Labai dažnai žmonės neateina pas Kristų ne dėl netikėjimo ar pykčio, bet tiesiog dėl nerūpestingumo: „Turiu reikalų, paliksiu tai vėlesniam laikui. Šiandien reikia padirbėti, šiandien reikia kažkur išvykti.“ Taip tarp kasdienybės darbų ir įvairių rūpesčių nelieka laiko Dievui.
Tačiau mes niekada nežinome, kada prasidės puota. Visai žmonijai galutinė puota prasidės, kai Kristus sugrįš antrą kartą. Vis dėlto kiekvienam iš mūsų gali ir anksčiau tekti stoti prieš Kristaus sostą, iškeliavus iš šios žemės.
Kai ateisime ten, ar nepaklaus mūsų pokylio šeimininkas: „Bičiuli, kodėl neturi tinkamo drabužio?“ Kiekvienas yra pakviestas, tačiau iš kiekvieno pakviestojo prašoma tinkamai ir deramai pasiruošti, kaip pridera einant į vestuves.
Šventasis Jonas Auksaburnis sako, kad tinkamas vestuvių pokylio drabužis yra geras gyvenimas ir geri darbai. Šventasis Augustinas pasako dar konkrečiau: tai – meilė.
Tinkamu drabužiu pasipuošiame tada, kai tikėdami darome meilės darbus savo artimiesiems. Ar parodome jiems rūpestį? Ar padedame mūsų pačių vargšams? Ar padedame savo tėvams, vaikams, broliams, seserims, pusbroliams, pusseserėms – tiems, kam prireikia mūsų pagalbos? Ar ištiesiame ranką?
Kai ištiesiame ranką ir padedame vienam iš mažųjų, vienam iš labiausiai vargstančiųjų, tuomet pasipuošiame pačiu gražiausiu rūbu vestuvių pokyliui.
Per kiekvieną Eucharistiją mes jau dalyvaujame tame vestuvių pokylyje, kuris pilnatvėje atsiskleis amžinybėje. O mūsų žemiškoji kelionė skirta tam, kad galėtume deramai apsirengti prieš galutinę puotą, kai paliksime šią žemę ir ateisime pas Kristų.
Plaukime savo rūbą atgailos ašaromis ir puoškime jį meile, kad mūsų nepaklaustų: „Bičiuli, kodėl tu nepasiruošei, neapsirengei deramai eidamas į vestuves? Visi pasipuošę, o tu nepasipuošei.“
Tegu Dievas padeda mums tinkamai pasipuošti. Amen.
