„Mano kryžius“ nėra tiesiog kančia: ką reiškia išsižadėti savęs? | Pamokslas
„Kiekvienas turi savo kryžių“, – dažnai sakome apie ligą, nelaimę ar sunkią gyvenimo situaciją. Tačiau Evangelijoje Kristus kalba apie kai ką daugiau. Kryžius tampa krikščionišku kryžiumi tada, kai per jį sekame paskui Kristų.
Pamokslas, sakytas 2026 m. rugsėjo 20 d., sekmadienį po Šv. Kryžiaus Išaukštinimo.
Skaitiniai: Gal 2,16–20; Mk 8,34–9,1.
Skaitinius rasite: https://www.ortodoksas.lt/2025/09/sekmadienio-po-sv-kryziaus-isaukstinimo.html
Šiandien Evangelijoje Viešpats sako žodžius, kuriuos visi labai gerai pažįstame: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi.“
Mes dažnai sakome: „Kiekvienas turi savo kryžių.“ Šnekamojoje kalboje kryžiumi vadiname ligą, šeimos sunkumus, nelaimes, nemalonų žmogų, sunkią gyvenimo situaciją. Tačiau Evangelijoje Kristus kalba apie kai ką daugiau.
Jis nesako vien: ištverk tai, kas tau nutiko. Jis sako: „sek paskui mane“.
Kryžius nėra tiesiog kančia. Juk kentėti gali kiekvienas žmogus. Kryžius tampa krikščionišku kryžiumi tada, kai per jį sekame paskui Kristų.
O ką reiškia pirmieji Kristaus žodžiai: „teišsižada pats savęs“?
Tai nereiškia nekęsti savęs, nuvertinti save ar manyti, kad esame nieko verti. Išsižadėti savęs reiškia atsisakyti būti savo gyvenimo centru. Atsisakyti minties: mano valia, mano norai, mano ambicijos, mano teisumas turi būti paskutinis žodis.
Štai kodėl šiandien apaštalas Paulius sako dar radikaliau:
„Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Ir daugiau nebe aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus.“
Tai turbūt vienas stipriausių sakinių visame Naujajame Testamente.
Apaštalo Pauliaus gyvenimo centras pasikeitė. Svarbiausias klausimas jam nebėra: „Ko noriu aš?“ Pirmasis klausimas tampa: „Ko iš manęs nori Dievas?“
Šv. Jonas Auksaburnis, aiškindamas šiuos Pauliaus žodžius, sako: „Žmogus negali gyventi Dievui kitaip, kaip tik numirdamas nuodėmei.“
Todėl krikščioniškas gyvenimas turi ir pozityvų, ir negatyvų matmenį. Pozityvus – gyventi meile. Kristus ant Kryžiaus apreiškė meilę iki galo – meilę, kuri Prisikėlimu pasirodė stipresnė už mirtį. Negatyvus matmuo – turime pasakyti „ne“ nuodėmingoms aistroms, geiduliams ir viskam, kas nesuderinama su šia meile.
Apaštalas Paulius sako, kad žmogus nuteisinamas ne Įstatymo darbais, bet tikėjimu į Kristų. Tačiau toks tikėjimas nėra vien įsitikinimas ar žodžiai. Tame pačiame laiške Galatams Paulius kalbės apie „tikėjimą, veikiantį meile“.
Kristus ne tik kažką padarė dėl mūsų – Jis įtraukia mus į savo gyvenimą. Todėl Paulius gali sakyti: „Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi.“ Gyvas tikėjimas yra toks, kuriame Kristaus Kryžius ima perkeisti mūsų gyvenimą.
Galime savęs paklausti:
Ar galiu nukryžiuoti savo pyktį, kai labai noriu atsakyti tuo pačiu?
Ar galiu nukryžiuoti savo išdidumą ir pirmas paprašyti atleidimo?
Ar galiu atsisakyti savo patogumo dėl kito žmogaus?
Ar galiu pasakyti: „Viešpatie, ne mano valia, bet Tavo“?
Tai yra kasdienis kryžius.
Ir čia slypi paradoksas, apie kurį šiandien kalba Kristus: kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas ją praranda dėl Kristaus ir Evangelijos, tas ją išgelbės.
Kai žmogus visomis jėgomis saugo savo „aš“, galiausiai lieka vienas su savo „aš“.
Bet kai žmogus atiduoda save Kristui, jis nepraranda savęs. Jis pirmą kartą atranda, kuo iš tikrųjų buvo sukurtas būti.
Todėl šiandien Kryžius mums nėra kvietimas ieškoti kančios.
Tai kvietimas sekti Kristumi taip, kad Jo meilė vis labiau taptų mūsų gyvenimu – kad nebe nuodėmė, nebe mūsų egoizmas, bet Kristus gyventų mumyse.
Kad ir mes kartu su apaštalu Pauliumi galėtume pasakyti:
„Daugiau nebe aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus.“
