Vyskupas Panaretas: „Kryžius nėra pabaiga – paskutinis žodis priklauso Prisikėlimui“ | Pamokslas
Mieli broliai ir seserys,
šiandien, Didžiosios Garbingojo Kryžiaus Išaukštinimo šventės išvakarėse, Kristus mums taria vienus gražiausių visos Evangelijos žodžių:
„Dievas taip pamilo pasaulį…“
Taip stipriai Dievas pamilo pasaulį.
Ir šiandien, ypač čia, tarp jūsų, norėčiau trumpam sustoti prie šių žodžių. Daugelis jūsų kryžių pažįstate ne tik kaip šventovėje regimą simbolį. Jūs žinote, ką reiškia nešti kryžių savo gyvenime.
Jūs žinote, ką reiškia nerimauti dėl žmonių, esančių toli. Laukti telefono skambučio ar žinutės. Turėti Ukrainoje mylimų žmonių ir kasdien galvoti, ar jie saugūs.
Kai kurie iš jūsų žinote, ką reiškia palikti savo namus. Kai kurie – ką reiškia išsiskirti su mylimais žmonėmis. Galbūt kai kurie nešiojatės netektis, apie kurias nelengva kalbėti. Ir visi savo širdyse nešiojatės tėvynę.
Todėl šiandien nenoriu jums teoriškai kalbėti apie Kryžių. Noriu pasakyti vieną labai paprastą dalyką:
Kristus žino jūsų kryžių.
Ir dar daugiau:
Kristus yra ant kryžiaus kartu su jumis.
Mūsų Dievas nėra Dievas, kuris iš tolo stebi žmonių kančią. Jis ne tik sako mums: „Būkite kantrūs.“ Jis pats įžengia į žmogaus skausmą.
Jis pažįsta neteisybę. Pažįsta apleistumą. Pažįsta ašaras. Pažįsta, ką reiškia motinai matyti kenčiantį savo vaiką. Jis pažįsta net mirtį.
Todėl žmogui, stovinčiam prieš Nukryžiuotąjį ir verkiančiam, nereikia daug aiškinti. Kristus supranta.
Galbūt kartais, visa tai išgyvenant, širdyje kyla klausimas:
„Mano Dieve, kur Tu esi?“
Tai nėra keistas ar nederamas klausimas. Jį ant Kryžiaus sušuko ir pats Kristus:
„Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“
Todėl Kristus nebijo nei mūsų klausimų, nei mūsų ašarų. Jis prašo tik vieno – kad neprarastume vilties.
Nes mums, krikščionims, Kryžius nėra pabaiga.
Po Golgotos ateina Prisikėlimas.
Tokia šiandien yra ir mūsų viltis bei malda už Ukrainą: kad ateitų taika; kad liautųsi kančia; kad žmonės galėtų grįžti į savo namus; kad šeimos vėl susijungtų; kad vaikai galėtų augti be baimės; kad būtų gydomos žaizdos. Ir kad Dievas suteiktų stiprybės tiems, kurie šiandien jau pavargo tikėtis.
Tačiau kaip jūsų vyskupas noriu jums pasakyti dar kai ką.
Čia jūs nesate vieni.
Bažnyčia yra jūsų namai. Galbūt šiandien esate toli nuo savo tėvynės, tačiau Bažnyčioje nesate svetimi ar tik svečiai.
Mes esame viena šeima.
Ir kai netrukus visi artinsimės prie tos pačios Šventosios Taurės, ten nebebus „savų“ ir „svetimų“. Ten bus tik to paties Dievo vaikai – žmonės, kurie gali kalbėti skirtingomis kalbomis, turėti skirtingas gyvenimo istorijas, tačiau priima tą patį Kristų.
Todėl noriu, kad žinotumėte: jūsų džiaugsmas yra mūsų džiaugsmas, o jūsų skausmas – ir mūsų skausmas.
Ir malda už Ukrainą nėra tik jūsų malda.
Tai ir mūsų malda.
Rytoj, kai Bažnyčia iškels Garbingąjį Kryžių, visi žvelkime į Kristų ir prisiminkime: Kryžius nesako, kad kančia yra gera. Kryžius mums sako, kad net ir didžiausioje kančioje Dievas neapleidžia žmogaus.
Todėl šiandien, mano mylimieji, saugokite savo širdyse Evangelijos žodžius:
„Dievas taip pamilo pasaulį…“
Taip stipriai Jis pamilo pasaulį.
Taip stipriai Jis myli Ukrainą.
Taip stipriai Jis myli jūsų šeimas.
Taip stipriai Jis myli tuos, kurie yra toli.
Taip stipriai Jis myli kiekvieną iš jūsų.
Todėl, kad ir koks sunkus būtų kryžius, neleisime nevilčiai tarti paskutinio žodžio.
Nes krikščioniui paskutinis žodis nepriklauso Kryžiui.
Jis priklauso Prisikėlimui.
Tad šiandien tebūna viena mūsų malda:
Viešpatie, saugok Ukrainą.
Paguosk gedinčiuosius.
Apsaugok esančius pavojuje.
Vėl suvienyk šeimas.
Dovanok jos žmonėms taiką.
Ir niekada neleisk mums prarasti vilties.
Amen.
