Kun. G. Sungaila: Nepakanka iškelti Kryžių, reikia pagal jį gyventi | Pamokslas
Kryžiaus Išaukštinimo šventė yra susijusi su keliais istoriniais įvykiais. Žinoma, šventės himnografijoje istorija nėra svarbiausia – visas dėmesys galiausiai krypsta į patį Kristaus Kryžių ir jo reikšmę mūsų išganymui. Tačiau šie istoriniai įvykiai yra labai iškalbingi.
Pirmasis siejamas su IV amžiumi, kai šventoji imperatorienė Elena lankėsi Jeruzalėje ir Kristaus gyvenimo, kančios bei prisikėlimo vietose. Pasak Bažnyčios tradicijos, tuomet buvo atrastas ir Viešpaties Kryžius. Jau IV amžiaus viduryje šventasis Kirilas Jeruzalietis rašė, kad Kryžiaus medžio dalelės iš Jeruzalės pasklido po visą pasaulį.
Svarbu prisiminti, kokiu istoriniu momentu tai vyko. Imperatoriaus Konstantino laikais krikščionybė iš persekiojamos religijos tapo viešai išpažįstama ir imperatoriaus globojama religija. Krikščionims nebereikėjo slėptis, buvo statomos didžiulės šventovės, o krikščioniški ženklai ėmė rodytis net imperijos viešajame gyvenime.
Šiandien mums sunku pajusti, kaip keistai tai turėjo atrodyti.
Mes esame pripratę matyti kryžių visur: ant bažnyčių, savo namuose, nešiojame jį ant kaklo. Tačiau kas iš tikrųjų yra kryžius?
Kryžius – tai kankinimo ir mirties bausmės įrankis. Romėnai taip ypač žiauriai bausdavo nusikaltėlius, plėšikus ir sukilėlius. Tai buvo ne tik mirtis, bet ir viešas pažeminimas. Mūsų laikų žmogui galima būtų įsivaizduoti kartuves, giljotiną ar elektros kėdę.
Ir štai šis baisus mirties įrankis IV amžiuje pradedamas iškelti virš pastatų, jis tampa viešai matomu krikščionybės ženklu, o su Kryžiumi susijusi simbolika patenka net į imperijos reprezentaciją.
Viena vertus, tai buvo didžiulis džiaugsmas. Baigėsi persekiojimai. Krikščionims nebereikėjo rinktis tarp tikėjimo ir gyvybės.
Tačiau kartu prasidėjo kitokie išbandymai – galios, turto, prestižo ir artumo valdžiai išbandymai.
Neatsitiktinai kaip tik IV amžiuje nepaprastai išaugo vienuolių sąjūdis. Krikščionių asketinis gyvenimas, žinoma, egzistavo ir anksčiau, tačiau dabar tūkstančiai žmonių traukėsi į dykumas, ieškodami radikalaus evangelinio gyvenimo. Kai krikščioniu tapti jau nebebuvo pavojinga ir krikščionybė ėmė darytis visuomeniškai prestižinė, vienuoliai priminė, kad Evangelija vis tiek lieka radikalus kvietimas atsiduoti Dievui.
Todėl šventosios Elenos laikai ženklina labai įdomų virsmą: Kryžius triumfuoja viešumoje, tačiau Bažnyčiai kyla pavojus pamiršti, ką tas Kryžius iš tikrųjų reiškia.
Antrasis istorinis įvykis, kurį prisimename per šią šventę, įvyko VII amžiuje. 614 metais persų kariuomenė užėmė Jeruzalę ir išsivežė Viešpaties Kryžiaus relikviją. Po ilgų karų imperatorius Heraklėjas I nugalėjo persus ir Kryžius buvo sugrąžintas krikščionims.
Su šiuo sugrąžinimu Bažnyčios tradicija sieja labai gražų pasakojimą.
Pasakojama, kad imperatorius Heraklėjas, apsirengęs imperatorišku purpuru ir pasipuošęs valdovo ženklais, norėjo pats iškilmingai nešti Kryžių į Jeruzalę. Tačiau priėjęs prie Golgotos staiga nebegalėjo žengti pirmyn – tarsi kažkokia neregima jėga jį būtų sustabdžiusi.
Tuomet imperatorius nusivilko purpurą, nusiėmė valdžios ženklus ir, apsirengęs paprastais drabužiais, kaip eilinis žmogus paėmė Kryžių. Tik tada galėjo tęsti kelią.
Nesvarbu, kaip vertintume visas istorines šio pasakojimo detales, jo dvasinė prasmė labai aiški.
Neužtenka iškelti Kryžių. Reikia gyventi pagal Kryžių.
Apaštalas Paulius sako: „Aš niekuo nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi“ (Gal 6, 14).
Tačiau kuo jis giriasi?
Ne valdžia. Ne pergale prieš kitą žmogų. Ne galimybe primesti kitam savo valią.
Kristaus Kryžius yra visiško Dievo atsidavimo žmogui ir nusižeminimo ženklas. Jis primena, kad Dievo Karalystėje didžiausias yra ne tas, kuris valdo, bet tas, kuris tarnauja.
Todėl Kryžius iš tiesų yra pergalės ženklas – bet labai savitos pergalės.
Tai pergalė prieš nuodėmę, blogį ir mirtį. Ir ji pasiekiama ne tuo pačiu blogiu, kuriuo kovoja pasaulis. Kristus nugali neapykantą meile, smurtą – savęs atidavimu, puikybę – nusižeminimu, o mirtį – savo mirtimi ir Prisikėlimu.
Todėl žvelgdami į Viešpaties Kryžių ir nešiodami kryželį ant kaklo visada prisiminkime: krikščionio uždavinys yra ne tik turėti Kryžiaus ženklą, bet ir pačiam gyventi pagal Kryžių.
Ne tik jį iškelti, bet ir sekti Nukryžiuotuoju.
Ne tik juo didžiuotis, bet, kaip moko apaštalas, blogį nugalėti gėriu.
Amen.
