Šventoji Šviesa Jeruzalėje – ką apie tai moko Ortodoksų Bažnyčia?
Kiekvieną didįjį šeštadienį viso pasaulio krikščionių ortodoksų akys krypsta į Jeruzalę – ten patriarchas atlieka Šventosios Šviesos (gr. agios phos) apeigas. Kristaus kapo bažnyčioje Jeruzalės patriarchas įžengia į kuvukliją (gr. kouvouklion) – nedidelę koplyčią, kurioje ir randasi Kristaus kapas. Po maldos tamsoje, patriarchas išeina nešinas Šventąja Šviesa – ugnimi, kuria dega du trisdešimt trijų žvakių ryšulėliai. Ugnis išdalijama piligrimams ir skraidinama į įvairias pasaulio šalis – Graikiją, Siriją, Sakartvelą, Bulgariją, Rumuniją, Egiptą, Serbiją, Rusiją ir daugybę kitų.
Kristaus kapo bažnyčios reikšmė ir ugnies simbolizmas
Vieta, kur vyksta Šventosios Šviesos apeiga – viena didžiausių šventybių Ortodoksų Bažnyčiai. Nuo IV a., kai buvo atkurta II a. sugriauta Jeruzalė ir atrastos su Kristaus gyvenimu susijusios vietos, krikščionių piligrimai pradėjo jas lankyti ir ten melstis.
Šv. Petras Mohyla (1596-1647) savo katekizme rašo:
„pranašystėje sakoma, kad Viešpaties kapo vieta turi būti šlovinga, kaip šiandien ir yra. Juk pranašas sako: „jo buveinė bus šlovinga“ (Iz 11, 10). Kas aplanko šį kapą su tikėjimu ir meile Kristui, tam atleidžiama daugybė nuodėmių, nes ateidamas prie kapo, jis ateina pas Kristų“
Kristaus kapo aplankymas „su tikėjimu ir meile“ – tai ypatinga patirtis. Fiziškai aplankydamas Kristaus gyvenimo vietas žmogus turi galimybę, jeigu tai patirčiai yra atviras, būti paliestas malonės ir naujai atsiversti, atsigręžti į Dievą.
Dėl to, kad Jeruzalė yra visos Bažnyčios pradžios ir Kristaus prisikėlimo vieta, pati Jeruzalės Bažnyčia užima ypatingą vietą Ortodoksų Bažnyčių šeimoje. Kaip rašo tas pats šv. Petras Mohyla:
„Jeruzalės Bažnyčia yra visų Bažnyčių motina ir pirmoji, nes nuo jos prasidėjo Evangelijos plitimas į visus žemės pakraščius (nors vėliau imperatoriai pirmenybę perdavė Senajai ir Naujajai Romai dėl to, kad ten buvo imperatorių sostas – pagal 3-iąjį Konstantinopolio II Visuotinio susirinkimo kanoną)“
Ugnis, pasirodanti ant Kristaus kapo, simbolizuoja jo prisikėlimo šviesą. Ugnies nuo Kristaus kapo dalijimas visoms pasaulio Bažnyčioms simbolizuoja Prisikėlimo Evangelijos Šviesos plitimą visame pasaulyje ir visos pasaulinės Bažnyčios vienybę.
Patriarcho prie Kristaus kapo skaitoma malda taip pat įtraukia prašymus, kad ugnį gavę žmonės būtų išvaduoti iš aistrų ir kad būtų sustiprinta jų kūno ir sielos sveikata. Panašūs prašymai skamba, kai dvasininkai šventina švęstą vandenį ir įvairius kitus šventus daiktus, per kuriuos, kaip tikime, prisiliečiame prie Kristaus malonės. Šventoji Šviesa (ugnis), kaip ir švęstas vanduo, yra šventas daiktas, per kurį „mylintį ir tikintį“ žmogų gali veikti Dievo malonė.
Stebuklingas ugnies nužengimas
Patriarchui įėjus į koplyčią, kur yra Kristaus kapas, niekas nemato, kokiu būdu jis gauna ugnį. Pradedant IX a., Bažnyčios istorijoje daugėjo liudijimų apie tai, kaip koplyčioje ar bažnyčioje apeigų metų stebuklingai užsidegdavo žvakės. Yra pasakojimų apie tai, kad kai krikščionių priešininkai neleido patriarcho į kapo koplyčią, ugnis pati įsižiebė visų akivaizdoje, koplyčios išorėje. Iš šių pasakojimų gimė pamaldi tradicija apie tai, kad ugnis kasmet užsidega savaime.
Toks tikėjimas nėra kažkas neįtikėtino krikščionio sąmonei – 1-oje karalių knygoje yra pasakojamas apie tai, kaip Elijui meldžiantis stebuklingai užsidegė šlapios aukuro malkos:
„Elijas Baalo pranašams tarė: „Išsirinkite sau vieną jautuką ir pirmi paruoškite jį, nes jūsų yra daugiau. Tada šaukite savo dievą vardu, bet ugnies nekurkite“. Jie tada, paėmę jiems duotą jautuką, jį paruošė ir šaukė Baalą vardu nuo ryto iki vidudienio, tardami: „Baalai, išklausyk mus!“ Bet nebuvo jokio garso, niekas neatsakė. [...] Atėjus vidudieniui, Elijas iš jų tyčiojosi, sakydamas: „Šaukite garsiau! Juk jis yra dievas! Arba jis yra užsisvajojęs, arba paėjėjęs į pakelę, arba keliauja, arba galbūt užmigęs ir turi būti pažadintas“. [...] Tada Elijas tarė visiems žmonėms: „Ateikite arčiau prie manęs“. [...] Jis atstatė VIEŠPATIES aukurą, kuris buvo nuverstas. [...] Tada jis iškasė aplink aukurą griovį [...]. Paskui jis sudėjo malkas, sukapojo į gabalus jautuką ir uždėjo ant malkų. Jis tarė: „Pripilkite keturis ąsočius vandens ir užpilkite jį ant deginamosios aukos ir ant malkų“. Vėl tarė: „Padarykite tai dar kartą“, – ir tai jie padarė antrą kartą. „Padarykite tai trečią kartą“, – jis tarė, ir tai jie padarė trečią kartą. Vanduo bėgo visur aplink aukurą, net griovys buvo pilnas vandens. Atėjus metui atnašauti auką, pranašas Elijas priėjo ir tarė: „VIEŠPATIE, Dieve Abraomo, Izaoko ir Izraelio, šią dieną tebūna žinoma, kad tu esi Izraelio Dievas, kad aš esu tavo tarnas ir kad aš visus tuos dalykus padariau tavo įsakymu [...]“. Tada nužengė VIEŠPATIES ugnis ir sudegino deginamąją auką, malkas, akmenis ir žemes. [...] Tai matydami, visi žmonės puolė kniūbsčia, šaukdami: „VIEŠPATS yra Dievas! Tik VIEŠPATS yra Dievas!“ (1 Kar 18, 25-39)
