Kas yra „Fanaras“?
.jpg) |
| Šv. Jurgio katedra, Konstantinopolis, Fanaras. |
Dažnai galima išgirsti, kad Visuotinio Konstantinopolio patriarchato vadovybė vadinama vienu žodžiu – „Fanaras“, panašiai kaip Romos katalikų Bažnyčios vadovybė vadinama „Vatikanu“. Visuotinis patriarchas savo laiškus taip pat dažnai pasirašo: „...iš Fanaro...“. Taigi, kas tas Fanaras?
Fanaras arba Feneras (gr. Phanari, turk. Fener) – Konstantinopolio (Stambulo) rajonas, kuriame įsikūrusi visuotinio patriarchato vadovybė ir šv. Jurgio katedra. Tai – krikščioniškojo Stambulo centras, susikūręs po to, kai 1453 m. musulmonų Osmanų kariai užėmė bei nusiaubė miestą bei atėmė pagrindines ortodoksų šventoves.
Rajono pavadinimas kilo nuo graikiško žodžio phanari – „švyturys“, nes šioje vietoje, žinoma, stovėjo toks statinys. Tai yra Aukso rago įlankos krantas, nuo kurio galima išplaukti ir į Viduržemio, ir į Juodąją jūrą.
Fanaras buvo viena iš nedaugelio tankiai krikščionių gyvenamų miesto dalių, nenusiaubtų per Konstantinopolio apgultį, ir Bažnyčia paprašė sultono leisti ten įkurti naują Bažnyčios centrą – taip buvo pastatyta šv. Jurgio katedra su vienuolynu, taip pat Šv. Sinodo ir kitų patriarchato institucijų buveine. Šis patriarchato centras veikia ir šiandien. Tai, taip pat, yra pagrindinė Konstantinopolio patriarchato katedra.
Kadangi Konstantinopolio patriarchas sultono buvo paskirtas Osmanų imperijos krikščionių etnarchu, politiniu vadovu, ir buvo atsakingas už krikščionių teismus bei mokesčių rinkimą, tais laikais Fanaras tapo ir administraciniu imperijos krikščionių centru. Šitaip į Fanarą pradėjo kraustytis krikščionių aukštuomenė bei politikai, kuriems gyvenimas šiame rajone buvo darbo bei karjeros galimybė.
Kadangi Fanaro krikščionys be oficialiosios turkų kalbos išmanė ir įvairių krikščionių tautų kalbas (graikų, arabų, bulgarų, serbų, rumunų...), fanariečiai dažnai būdavo skiriami dragomanais (oficialiais vertėjais), taip pat krikščionių provincijų vadovais Balkanuose – hospodarais. Jie taip pat dirbo patriarchato administracijoje, o tokiame aukštuomenės rajone, žinoma, tampa reikalingos ir kitos įstaigos – mokyklos, kavinės, bibliotekos ir t.t. Šitaip Fanaras tapo ne tik religiniu ir administraciniu, bet ir kultūriniu krikščionių centru.
Šiuo metu Fanaro krikščionių gyventojų skaičius yra smarkiai sumažėjęs dėl liūdnų XX a. įvykių. 1913–1923 m. net iki milijono Osmanų imperijos (Turkijos) krikščionių tapo genocido aukomis, o 1955 m. Stambule buvo organizuotas prieš graikus krikščionis nukreiptas pogromas, dažnai lyginamas su „Krištoline naktimi“ Vokietijoje. Tai lėmė daugelio Konstantinopolio krikščionių emigraciją iš gimtųjų vietų ir „atsarginio“ patriarchato centro įkūrimą – 1966 m. Šveicarijoje, Ženevos rajone pavadinimu Chambésy, buvo pastatytas naujasis Visuotinio patriarchato centras (pranc. Centre Orthodoxe du Patriarcat Œcuménique). Ženeva pasirinkta kaip politiškai neutrali teritorija, kurioje yra Jungtinių Tautų Organizacijos, Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus ir ekumeninės Pasaulio Bažnyčių Tarybos būstinės.
Kadangi santykiai su Turkijos valstybe ilgainiui stabilizavosi, persikraustymas į Ženevą taip ir neįvyko, nors tenykštis patriarchato centras naudojamas įvairiems tarptautiniams susitikimams. Ten, pavyzdžiui vyko skirtingų patriarchatų delegacijų susitikimai prieš Šventąjį ir Didįjį Ortodoksų Bažnyčios susirinkimą Kretoje (2016 m.).
Šiandien Fanaras išlieka Visuotinio patriarchato vadovybės sinonimu ir pasaulinės ortodoksijos centru. Ten sprendžiami visos Ortodoksų Bažnyčios klausimai, vyksta susitikimai su patriarchais, verdama ir skirtingoms pasaulio Bažnyčioms dalijama šventoji mira sutvirtinimo sakramentui, kas simbolizuoja Bažnyčios vienybę.
