Aleksandrijos patriarchate įšventinta dar viena diakonė
 |
| Metropolitas Serafimas ir diakonė Angelė |
Gegužės 2 d. Zimbabvės ir Angolos metropolitas Serafimas (Aleksandrijos patriarchatas, Afrika) įšventino dar vieną moterį diakone. Anksčiau, 2017 m. Aleksandrijos patriarchas Teodoras II jau įšventino keletą moterų diakonių tarnystei, nors naudotos apeigos buvo šiek tiek kitokios. Diakonės Angelės šventimai, vykę gegužę, sukėlė daug diskusijų krikščionių ortodoksų interneto erdvėje, todėl verta aptarti, kas tai buvo per įvykis ir kas iš aptarinėjamų dalykų yra ne tiesa, o melagienos.
Moterų diakonatas – apaštališkos tradicijos dalis
Pirmiausia reikia pabrėžti, kad Aleksandrijos patriarchatas neįveda Bažnyčioje nieko naujo – moterų diakonatas yra Ortodoksų Bažnyčios Apaštališkosios Tradicijos dalis. Senovinė diakonių tarnystė yra aprašyta III a. veikale „Apaštališkieji nuostatai“ (lot. Constitutiones Apostolorum). I knygos 26 skyriuje rašoma, kad diakonės simbolizuoja Šventąją Dvasią, III knygos 14-16 skyriuose pasakojama, kokios moterys renkamos diakonėmis ir kokios yra diakonių funkcijos. Jos aprašomos ir kitose „Nuostatų“ vietose.
 |
| Šv. diakonė Olimpiada Konstantinopolietė (IV a.) |
Kodėl diakonės buvo reikalingos ir kaip jos tapo nebereikalingos? „Nuostatai“ aprašo labai konkrečias situacijas, kai diakonės būtinos. Pirmoji situacija – krikšto sakramentas. Juk visi žmonės senovėje buvo krikštijami nuogi, ir taip pat nuogi tepami aliejais prieš ir po krikšto, todėl atrodė nepadoru, kad šiuos veiksmus atliktų vyras: „Kai krikštijamos moterys, tegul diakonas šventu aliejumi patepa tik jų kaktas, o po to jas [jų kūnus] tegul tepa diakonė; nes nereikia, kad vyrai žiūrėtų į [apsinuoginusias] moteris“ (Const. Apost., III, 15). Taigi, vyrai dvasininkai simboliškai pradeda patepimą, o užbaigia patepimą ir nardina moterys; tačiau krikšto ir kitų sakramentų žodžius taria kunigas ar vyskupas, o ne diakonės – jų funkcija tik patarnaujančioji.
Antroji situacija, kurioje diakonės buvo būtinos – negalinčių lankytis pamaldose moterų lankymas, kai buvo neįmanoma nusiųsti vyro dvasininko. Apie tai „Nuostatuose“ rašoma: „Kartais pasitaiko, kad kai kuriuose namuose dėl netikinčiųjų neįmanoma pasiųsti vyriškos lyties diakono pas moteris, todėl, norėdami nuraminti netikinčiųjų mintis, siųskite ten moteriškos lyties diakonę“ (Const. Apost., III, 14). Diakonės atnešdavo tikinčiosioms moterims Šventąją Komuniją (kitais atvejais tai darydavo diakonai), rūpinosi jų sielovada. Apskritai, tuo metu visų diakonų, ir vyrų, ir moterų, tarnystė buvo stipriai susijusi su socialine rūpyba – diakonai rūpinosi vargšais, našlėmis, našlaičiais, ligoniais.
Taigi, moterų diakonatas to meto visuomenėje buvo būtinybė ir išnyko, kai dingo ši būtinybė – kai tapo priimtina, kad moteris lankytų vyrai dvasininkai (beje, dėl tos pačios priežasties diakonės egzistavo ne visur, o tik ten, kur jų reikėjo). „Nuostatuose“ taip pat nevienareiškimiškai teigiama, kad diakonės neturi jokių liturginių funkcijų ir pačios negali švęsti sakramentų: „Diakonė nelaimina ir [pamaldų metu] nedaro nieko, ką daro kunigai ar diakonai: ji saugo duris ir patarnauja kunigams panardinant moteris, kad viskas būtų padoru“ (Const. Apost., VIII, 28). Minimas „durų saugojimas“ buvo atskira tarnystė to meto Bažnyčioje, kai per Eucharistijos apeigas į šventovę nebuvo leidžiami netikintieji (ir katechumenai), „durų sergėtojai“ taip pat prižiūrėjo tvarką susirinkime.
Diakonių šventimo tvarka ir maldos pateikiamos VIII/IX a. apeigyne, kurio rankraščiai vadinami Codex Barberini (rankraštis Barberini gr. 336). Apie šį rankraštį sklando nemažai mitų – neva ten moteris diakones nurodoma šventinti lygiai taip pat kaip vyrus, taip pat, kad jos šventinamos prie altoriaus ir t.t. Iš tiesų, nors vyrų ir moterų diakonų šventimai kodekse yra panašūs, yra ir akivaizdžių skirtumų, o dar daugiau yra neaiškumų, apie kuriuos rankraščiai tyli. Iš rankraščio neaišku, kurioje šventovės vietoje šventinama diakonė – navoje ar prie altoriaus (minimos tik „atidarytos durys“, o kurios – neaišku). Diakonas per šventimus atsiklaupia priešais altorių ant vieno kelio (per kunigo šventimus klaupiamasi ant dviejų), bet diakonei nurodyta stovėti, tik palenkti galvą. Gaudama diakono stulą (orarijų), diakonė jį dedasi ant moteriškos skarelės (maforijo), tuo tarpu kai diakonas nusiima pasaulietinį rūbą. Naujai pašventintas diakonas, pasak kodekso, dalina tikintiesiems Šv. Komuniją, o diakonė tik gauna iš vyskupo į rankas taurę ir „padeda ją ant altoriaus“. Visų šių apeigų simbolinė reikšmė nepaaiškinta.
Apibendrinant, daugelis šiandienos Ortodoksų Bažnyčios hierarchų sutaria, kad Ortodoksų Bažnyčios tradicijoje yra diakonės, jų institutas niekada nebuvo panaikintas, o tik nustotas naudoti, nes neteko prasmės. Taip pat akivaizdu, kad diakonių šventimo apeigos ir funkcijos skyrėsi nuo vyrų diakonų šventimų ir funkcijų. Pirmojo tūkstantmečio šaltiniai nepriskiria diakonėms liturginių funkcijų, tik moterų sielovadą, asistavimą krikšto metu ir Šv. Komunijos teikimą moterims už bažnyčios ribų, kai vyrai to daryti negali (ar tai būtų nepadoru). Jų funkcija taip pat buvo ir socialinė.
Senovėje neegzistavo šventimų skirstymas į „mažuosius“ (chirotezija) ir „didžiuosius“ (chirotonija), todėl dažnai ortodoksų hierarchai susilaiko nuo tikslesnio kalbėjimo apie diakones sakydami, kad „reikalingos tolimesnės studijos“. Visgi, iš senovės liudijimų panašu, kad jų tarnystė laikytina „mažaisiais šventimais“. Tai neprieštarauja ir šiuolaikinei ortodoksų praktikai – moterims nėra jokių kliūčių priimti mažuosius šventimus, nes visi jie nėra susiję su kunigišku sakramento šventimu, o su asistavimu šventimo metu. Diakonė nėra kunigė ir nedaro nieko „kunigiško“, o patarnauja kunigui (pats žodis diakonos reiškia „tarnas“, diakonissa – „tarnaitė“).
Diakonato atkūrimas Aleksandrijos patriarchate 2017 m.
II tūkstantmečio metu moterų diakonatas dar kai kuriose Ortodoksų Bažnyčios dalyse egzistavo, bet laikui bėgant institutas buvo visiškai pamirštas. XIX-XX a. dalis ortodoksų teologų ėmė siūlyti atkurti institutą, Bažnyčioje prasidėjo diskusija. 1988 m. Rodo saloje (Graikija) įvyko įvairių patriarchatų paskirtų mokslininkų konsultacija, kuri paragino toliau studijuoti klausimą, dažniau moterims teikti mažuosius šventimus ir atkurti moterų diakonatą. Tačiau pirmas praktinis žingsnis šia kryptimi buvo žengtas tik 2016 m., kai Aleksandrijos patriarchato Šv. Sinodas oficialiai nusprendė atkurti šį institutą, o 2017 m. patriarchas jau įšventino pirmąsias diakones.
 |
| Patriarchas Teodoras II šventina pirmąsias XXI a. diakones |
Institutas atkurtas būtent Afrikoje todėl, kad ten, kaip ir pirmaisiais krikščionybės amžiais yra jo būtinybė – misijos kraštuose ne visur įmanoma, kad kunigai vyrai lankytų moteris, rūpintųsi jų sielovada. Apie tai Aleksandrijos patriarchatas skelbia neseniai išplatintame pranešime: „Misijai Afrikoje, daugiausia sielovadiniam darbui ir suaugusių moterų krikštui, reikia diakonių. Taip pat diakonės reikalingos ypatingais atvejais, kaip našlių, gyvenančių griežtesnėje vyrų dominuojamoje aplinkoje, kai pagal paprotį našlė ilgą laiką būna atskirta nuo socialinio ir bažnytinio gyvenimo“. Diakonė gali lengvai nueiti pas moterį, kai pas ją neleidžiamas kunigas, kartu pasimelsti, suteikti jai Šv. Komuniją ir bendrauti dvasinėmis temomis.
Minėtame Aleksandrijos patriarchato pranešime taip pat paneigiamos įvairios spekulacijos, neva patriarchatas ruošiasi „moterų kunigystei“:
„Bažnyčia puikiai žino, koks yra diakonės statusas, padėtis ir funkcijos, kaip jos aprašytos Evangelijose, Apaštališkųjų nuostatų ir In Trullo susirinkimo kanonuose. Pažymėtina, kad diakonės niekada Bažnyčios istorijoje nebuvo skiriamos celebruoti Šventuosius Sakramentus, bet buvo pašvęstosiomis moterimis pagalbininkėmis bendroje Bažnyčios pastoracinėje, liturginėje ir pašventinamojoje veikloje, skirtoje tik moterims, kai vietos sąlygos ir papročiai moteris atribodavo nuo Bažnyčios gyvenimo. Ankstyvoji Bažnyčia susidūrė su šia pastoracine problema ir rado sprendimą diakonių tarnystėje. Žinoma, kai visuomenės dvasiškai pažengė į priekį, subrendo ir pripažino moterų teises, diakonių institucija tapo nebenaudojama. Tačiau dokumentuose užfiksuota, kad ši institucija egzistavo ir neabejotinai išlieka Bažnyčios "dvasiniame arsenale" sprendžiant panašias situacijas ir šiandien, kai yra specifinės vietinės sąlygos.“
Pranešime taip pat pastebima, kad Zimbabvės metropolitas Serafimas šiek tiek paskubėjo teikdamas šventimus – dar „nebaigtas šio klausimo tyrimas ir nepriimtas galutinis Sinodo sprendimas“ apie tikslią diakonių šventinimo tvarką ir jų funkcijas šiandienos Afrikos Bažnyčioje. Kaip išsireiškė Visuotinio patriarchato Hong Kongo vyskupas Nektarijas, tai, kaip metropolitas pašventino diakonę, ir tame, kad jis leido jai susirinkime skaityti maldas ir dalinti Šv. Komuniją, greičiausiai buvo „entuziazmo klaida“.
Deja, kiekvienu Aleksandrijos patriarchato dvasininkų suklupimu tuoj pat pasinaudoja jo priešai, dėl to, kad keršija už Aleksandrijos paramą Ukrainai ir jos autokefalinei Bažnyčiai. Netrukus Rusijos propagandiniuose resursuose pradėjo rastis pranešimai apie tai, kad Aleksandrijos patriarchatas įveda ortodoksų tikėjimui prieštaraujančias naujoves, daro žingsnius moterų kunigystės įvedimo link. Žinoma, Bažnyčios tikėjimas yra nekeičiamas, galime „pasitikėti savo Bažnyčia ir ypač vyresnybę turinčiu Aleksandrijos ir visos Afrikos patriarchatu, kuris pasiaukojamai, tyliai ir nesavanaudiškai skelbia Nukryžiuotąjį Kristų iki Afrikos pakraščių, remdamasis vienos, šventos, visuotinės ir apaštališkos Bažnyčios Tradicija ir praktika“ (gegužės 11-osios pranešimas).
Kodėl Ortodoksų Bažnyčia neįveda moterų kunigystės?
Mažiau su ortodoksų teologija susipažinusiems skaitytojams gali kilti klausimas – o koks skirtumas, kas buvo pirmajame tūkstantmetyje ir kodėl Ortodoksų Bažnyčia apskritai negali tiesiog įvesti moterų kunigystės? Atsakymas į šį klausimą glūdi pamatiniame supratime, kas yra Bažnyčia ir ką ji daro šiame pasaulyje.
Įkurdamas savo Bažnyčią žemėje, Kristus patikėjo jam tam tikras galias, įgaliojimus ir nurodymus. Kalbant palyginimu, išvykdamas verslininkas paliko notarinį įgaliojimą (plg. su palyginimu apie talentus Mt 25, 14-30). Tame notariniame įgaliojime nurodyta, ką įgaliotieji gali daryti, ir ko – ne, o įgaliojimų viršijamas lengvai galėtų virsti vagyste ar kitu nusikaltimu.
Taip ir Bažnyčiai buvo aiškiai nurodyta, ką ji turi daryti iki Antrojo Kristaus atėjimo, kokia jos misija. Dievo malonė ir neveikia pagal žmonių įgeidžius, o tik pagal Kristaus pažadą. Todėl Bažnyčia turi laikytis savo pradinių principų.
Kartais moterų kunigystės šalininkai sako, neva „griežtai teologinių argumentų prieš moterų kunigystę nėra“. Iš tikrųjų šis, argumentas, besiremiantis dieviškuojo Bažnyčios įsteigimu, yra pagrindinis teologinis argumentas prieš moterų šventimus. Trumpa forma ji skamba taip:
Įkurdamas Bažnyčią, Dievas-Kristus apaštalais pasirenko tik vyrus. Apaštalai ir jų įpėdiniai, išlaikydami apaštališkąją įpėdinystę, sekdami Kristaus nuostatais, šventina tik vyrus. Bažnyčia savo iš amžių į amžius savo perimtame mokyme taip pat skelbė, kad kunigais gali būti tik vyrai. Iš to išplaukia, kad Bažnyčia neturi Dievo duotos galios įšventinti moteris kunigais – įšventinti moteris reikštų Dievo duotų pamatinių principų ir jos dieviškojo skyrimo paneigimą.
Kartais bandoma paprieštarauti, neva Kristus galėjo pasirinkti tik vyrus dėl to meto „visuomenės tvarkos“. Šis kontrargumentas yra labai silpnas – Kristus nuolat laužė socialines normas (kalbėjo su samariete prie šulinio, gydė per šabą, bendravo su muitininkais ir prostitutėmis), taip pat krikščionys tiki, kad Jis – Dievas. Neaišku, kodėl kitas socialines normas laužyti Kristus nebijojo, o moterų kunigystės atžvilgiu kažkas Jį ir apaštalus sustabdė, juo labiau, kad pagonių kultūroje moterys kunigės kaip tik buvo. Po žemiškojo Kristaus gyvenimo eretiški iš krikščionybės kilę judėjimai (pavyzdžiui, montanistai) turėjo moterų kunigystę, todėl taip pat neaišku, kodėl ortodoksus „socialinės normos“ turėjo stabdyti, o montanistus – ne.
Šis argumentas prieš moterų kunigystės įvedimą yra pagrindinis, kiti argumentai – spekuliatyvūs ir antriniai, nes neparodžius, jog Bažnyčia turi įgaliojimus tokiems šventimams įvesti, visa kita yra beprasmiška. Iš populiariausių kitų argumentų verta paminėti antropologinį ir tipologinį.
Antropologinio argumento prieš moterų kunigystės įvedimą šalininkai atkreipia dėmesį, kad Šventajame Rašte pirmąją kunigiškąją funkciją prieš nuopuolį atlieka Adomas; ji nėra priskirta Ievai. Senojo Testamento šventojoje istorijoje šis vaidmuo toliau priskiriamas vyriškajai lyčiai (aronitams), nors pirmines Adomo tėvystės, kunigystės (ir kitas) funkcijas dėl nuopuolio į nuodėmę dalijasi skirtingos vyrų grupės. Kristuje tėvystė, kunigystė ir kitos funkcijos vėl sujungiamos, tačiau kunigystės funkcija lieka Naujajam Adomui Kristui. Nei Naujoji Ieva Marija, nei Marija Magdalietė, nei kitos moterys, atpirktos Kristaus, Vyriausiojo Kunigo, auka, netampa „tėvais“ ar „kunigėmis“. Iš to matome, kad antropologiniame mokyme Adomas ir Ieva, Vyras ir Moteris yra skirtingos lytys, atliekančios skirtingas funkcijas dieviškajame plane ir dalyvaujančios viename žmogiškume.
Tipologinis argumentas atkreipia dėmesį į tai, ką kunigas kaip typos, žemiškasis paveikslas, atlieka savo tarnystėje. Šventojo Rašto metaforos apie Dievą nėra atsitiktinės, bet prasmingai išreiškia tiesas apie dievystės veiksmus („energijas“). Todėl Kristus davė maldą „Tėve mūsų“, ne „Motina mūsų“ ar „Giminaiti mūsų“. Tėviškos metaforos Šventajame Rašte vaizdingai perteikia teologiją, mokymą apie Dievą. Kristus, būdamas Vyriausiasis Kunigas, yra dangiškojo Tėvo kaip Pirmavaizdžio (antitypos) tobulas atspindys, atvaizdas, prilygstantis Provaizdžiui. Apaštalai ir jų įpėdiniai, būdami jau netobuli Kristaus atvaizdai (ikonos), įkūnija Dievo Tėvo tėvystės typos. Kadangi kunigas įkūnija tėvystės teologiją, jis negali būti moterimi.
Kartais moterų kunigystės šalininkai iškraipo šį argumentą, sakydami, esą jo šalininkai teigia, esą „jei Kristus buvo vyras, tai ir kunigas turi būti vyras“, bet, tuomet klausia, „jei Kristus buvo žydas – argi visi kunigai neturi būti žydai?“. Tipologinis argumentas yra ne apie išorinius panašumus (jei Kristus turėjo barzdą, kunigais gali būti tik barzdoti vyrai?), bet apie tai, kaip tėvystė ir vyriškumas yra susiję su kunigyste. Šia prasme antropologinis ir tipologinis argumentai yra vienas kitam labai artimi, tik vieno išeities taškas yra mokymas apie žmogų, kito – mokymas apie kunigystės prigimtį ir jos tipologija Kristuje.
Beje, verta atkreipti dėmesį, kad anksčiau cituotuose „Apaštališkuose nuostatose“ diakonė tipologiškai siejama su Šventąja Dvasia – ne su Kristumi ar Dievo Tėvu. Pasak „Nuostatų“ Dievą Tėvą žemiškoje Bažnyčioje atitinka vyskupai ir kunigai, diakonai vykdo jų valią ir jiems tarnauja tarsi Kristus – Dievui Tėvui, o diakonė, kaip Šventoji Dvasia, „nieko nedaro ir nesako be diakono, kaip ir Guodėja nieko nesako ir nedaro Pati iš savęs, bet, šlovindama Kristų, laukia Jo valios“. Hebrajų kalboje, kaip ir lietuvių, Ruach (Dvasia) yra moteriškos giminės ir visa jos tipologiška metaforika kaip tik yra moteriška.
Šia prasme senovės diakonatas niekaip netarnauja moterų kunigystei pagrįsti – diakonės ne tik neatliko kunigų funkcijų, bet ir tipologiškai atitiko kitą biblinį simbolizmą. Nors kai kas nori moterų diakonatą matyti kaip pirmąjį žingsnį į moterų kunigystę (ir šis kone lozungu tapęs principas kaip tik apsunkina moterų diakonato plėtrą), Bažnyčios Tėvų tradicijoje paliudytas moterų diakonatas tokių prielaidų nesukuria. Apskirtai, senovės informacija apie moteris diakones yra skurdi, reiškinys egzistavo ne visoje Bažnyčioje, vyrų ir moterų diakonų funkcijos nebuvo tapačios ir moterų diakonatas visada buvo „nuolatinis“ (diaconatus permanentis).
Kažkas dar galėtų paprieštarauti – bet argi apribojant moterų galimybę tapti kunigėmis nėra pažeidžiamos jų teisės? Šitokia klausimo formuluote atskleidžia neteisingą, klerikalistinį kunigystės supratimą. Evangelinė kunigystė – ne valdžios ir galios, o tarnystės pozicija. Moterys turi teisę valdyti Bažnyčios pinigus ir turtą (apaštalai kaip tik įšventino diakonus, kad galėtų tuo mažiau rūpintis), dalyvauti Bažnyčios valdyme ir turėti kitokią valdžią Bažnyčioje, bet kunigystė yra viena iš Bažnyčios tarnysčių. Yra tarnysčių, kurias gali atlikti tik moterys, yra tų, kurios skirtos vyrams.
Apibendrinimas
Aleksandrijos patriarchatas diakonių šventimo klausimu tvirtai laikosi apaštališkosios tradicijos ir neturi jokių planų jos keisti. Senovės Bažnyčioje, nors ir ne visoje, diakonės egzistavo, šis institutas niekada nebuvo panaikintas, tik tapo nebenaudojamas. Moterys diakonės, jų šventimo apeigos ir funkcijos, skyrėsi nuo vyrų, ir juo labiau jos neatliko kunigiškų funkcijų. Diakonato ir kunigystės klausimai – labai skirtingi. Kunigystės visai kita teologija ir yra įvairių prieštaravimų jos sampratos keitimui. Tuo tarpu moterų diakonatui Ortodoksų Bažnyčioje kliūčių nėra – tai yra mūsų tradicijos dalis.
***
Taip pat skaitykite:
Aleksandrijos patriarchas įšventino diakones (2017)
G. Sungaila: Bažnyčios Motinos
Athanasia Papadimitriou: Kunigo žmonos pašaukimas
G. Sungaila: Moterų kunigystė stačiatikybėje | Šiaurės Atėnai (satenai.lt)
