Patriarcho Baltramiejaus šv. Velykų laiškas (2024)

+ Baltramiejus

Dievo malone

Konstantinopolio – Naujosios Romos

arkivyskupas

ir visuotinis patriarchas

visai bažnyčiai: malonė, ramybė ir gailestingumas nuo šlovėje prisikėlusio Kristaus, tebūnie jums visiems!

Garbingieji broliai vyskupai,

Mylimi vaikai Viešpatyje,

Dievo, visų dovanų Davėjo, malonės ir gailestingumo dėka, bėgdami Šventosios ir Didžiosios Gavėnios lenktynėse ir atgailaudami mūsų Viešpaties kančios savaitę, štai mes džiaugiamės švęsdami Jo nuostabųjį Prisikėlimą, per kurį buvome atpirkti iš pragaro tironijos.

Šlovingas Viešpaties Kristaus prisikėlimas iš mirusiųjų yra bendras visos mirtingos žmonijos prisikėlimas ir visko tobulybės bei dieviškojo plano išsipildymo Dangaus Karalystėje išankstinė patirtis. Bažnyčioje dalyvaujame neišreiškiamame Prisikėlimo slėpinyje, esame pašventinami Jos sakramentais ir patiriame Velykas, „atvėrusias mums rojaus vartus“, ne šiaip prisimindami istorinius praeities įvykius, bet išgyvendami bažnytinio gyvenimo esmę – nuolatinį Kristaus buvimą tarp mūsų. Jis yra arčiau mūsų, nei mes patys savęs. Per šv. Velykas ortodoksų tikintieji atranda savo tikrąjį „aš“ kaip esantį Kristuje; jie įtraukiami į visų dalykų judėjimą laikų pabaigon „džiūgaudami neapsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu“ (1 Pt 1, 8), kaip „šviesos vaikai, dienos vaikai“ (1 Tes 5, 5).

Pagrindinis ortodoksiško gyvenimo bruožas yra Prisikėlimo jėga. Kai kurie filosofai klaidingai apibūdino ortodoksų dvasingumą kaip „niūrų“ ir „rudenišką“. Priešingai, vakariečiai pagrįstai giria rafinuotą ortodoksų suvokimą, susijusį su velykinės patirties prasme ir gelme. Tačiau šis tikėjimas niekada nepamiršta, kad kelias į Prisikėlimą eina per Kryžių. Ortodoksų dvasingumas nepripažįsta nei Prisikėlimo be Nukryžiavimo utopijos, nei Kryžiaus be Prisikėlimo pesimizmo. Dėl šios priežasties ortodoksų patirtyje blogis neturi lemiamo žodžio istorijoje, o tikėjimas į Prisikėlimą tarnauja kaip motyvacija kovoti su blogio buvimu ir jo pasekmėmis pasaulyje. Šis tikėjimas yra galinga perkeičianti jėga. Ortodoksų savimonėje nėra vietos kapituliacijai blogio akivaizdoje, abejingumui žmonijos reikalams. Priešingai, indėlis į istorijos perkeitimą turi teologinį ir egzistencinį pagrindą ir plėtojasi be pavojaus, kad Bažnyčia susitapatins su pasauliu. Ortodoksų tikintysis suvokia pasaulinės tikrovės ir eschatologinės tobulybės prieštarą, todėl jis ar ji negali likti abejingas ar abejinga bet kokioms pasaulio blogybėms.

Dėl šios priežasties Ortodoksų Bažnyčia niekada nelaikė kovos už pasaulio pakeitimą beprasme. Mūsų tikėjimas Prisikėlimu apsaugojo Bažnyčią tiek nuo uždarumo ir abejingumo pasauliui, tiek nuo sekuliarizacijos.

Mums, ortodoksams, visas mūsų pamaldumo slėpinys ir egzistencinis lobis sutelpa į Velykas. Kai girdime, kad mirą nešinos moterys „apstulbo“, „įėjusios į kapo rūsį, išvydusios dešinėje sėdintį jaunuolį baltais drabužiais“ (Mk 16, 5), tai apibūdina mūsų tikėjimo patirties platumą ir esmę kaip egzistencinės nuostabos patirtį. Kai girdime, kad „jos apstulbo“, tai reiškia, jog atsidūrėme priešais slėpinį, kuris vis labiau prie jo artėjant gilėja; kaip sakoma, mūsų tikėjimas „yra kelionė ne nuo slėpinio į žinojimą, bet nuo žinojimo į slėpinį“.

Slėpinių neigimas egzistenciškai sumenkina žmogaus prigimtį, o pagarba paslapčiai atveria mums dangaus vartus. Tikėjimas į Prisikėlimą yra giliausia ir aiškiausia mūsų laisvės išraiška; tiksliau tariant, tai yra laisvės gimimas kaip savanoriškai priimamos aukščiausios dieviškosios dovanos, kuri yra sudievinimas per Jo malonę. Kaip „patyrusi Prisikėlimą“, Ortodoksų Bažnyčia yra autentiškos laisvės erdvė, kuri krikščioniškajam gyvenimui yra pagrindas, kelias ir tikslas. Kristaus Prisikėlimas yra geroji žinia apie laisvę, laisvės dovana ir Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios karalystės „laisvės bendrystės“  amžinajame gyvenime garantija.

Su šiais jausmais, brangiausi broliai ir mylimiausi vaikai, kupini didelio džiaugsmo dėl dalyvavimo „visų šventėje“ , gavę šviesą iš negęstančios šviesos ir pagarbinę prisikėlusį iš mirusiųjų bei atnešusį gyvybę Kristų, per šią „išrinktąją ir šventąją dieną“ prisimindami  taip pat ir visus mūsų brolius ir seseris, atsidūrusius sunkiose aplinkybėse, - meldžiame mūsų Viešpatį, „kuris mirtį nugalėjo mirtimi“, taikos Dievą, kad Jis atneštų pasauliui taiką, skatintų mus geriems ir Jam patinkantiems darbams, ir skelbiame džiugią giesmę: „Kristus prisikėlė!“ 

Iš Fanaro, 2024 m. Šventosios Velykos
+ Baltramiejus
uoliai besimeldžiantis už jus Dievui

Pasiklausyti laiško: