Kuo skiriasi ortodoksų, katalikų ir protestantų mokymas apie pomirtinį gyvenimą?
Šiandien Ortodoksų Bažnyčioje meldžiamės už mirusiuosius. O ką apie pomirtinį gyvenimą tiki ortodoksai ir kuo tai panašu bei kuo skiriasi nuo kitų konfesijų krikščionių mokymų?
Ortodoksai: dangus ir pragaras, malda už mirusiuosius
Visi krikščionys turi bendrą tikėjimą, kad egzistuoja dangus (amžinoji palaima) ir pragaras (amžinoji kančia), taip pat, kad laikų pabaigoje bus mirusiųjų prisikėlimas. Apie tai bendriausia prasme pasakyta ortodoksų šventojo Petro Mohylos Katekizme:
„Kiekviena siela sugrįš į savo kūną ir tada gaus galutinį ir amžiną atlygį pagal savo darbus. Taip pat ir nedorų žmonių kūnai išliks nemirtingi, nes jie kentės amžinai“ (125 kl.)
Amžinąją pomirtinę palaimą sukelia Dievo artumas ir dalyvavimas garbinime kartu su angelais (126 kl.), o kančią, pasak šv. Simeono Naujojo Teologo, sukelia nenoras būti tame artume. Palaimos ar kančios patirtis prasideda dar iki prisikėlimo, sielai palikus kūną: „Mirusių teisiųjų vėlės iki visuotinio prisikėlimo buvoja šviesoje, ramybėje ir patiria amžinosios palaimos pradžią, o nusidėjėlių vėlės – priešingoje būklėje“ (šv. Filareto Katekizmas, 369 kl.)
Ortodoksai meldžiasi už mirusiuosius, lygiai taip pat, kaip meldžiasi už gyvuosius. Kartais prisimenami Jėzaus žodžiai: „Mozei Dievas yra pasakęs: Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas. Jis ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas“ (Mk 12, 26-27). Visi žmonės, ypač krikščionys, yra gyvi pas Dievą, todėl maldose mirusieji dažnai vadinami „užmigusiaisiais“, mirtis – „užmigimu“. Dievas žino ko reikia ir gyviesiems, ir mirusiesiems, Jis Pats yra vienintelis malonės šaltinis, bet iš atjautos gyviesiems ir mirusiesiems ortodoksai prašo jiems pagalbos (beje, šv. Izaokas Siras sako, kad gailestingos širdies žmogus meldžiasi net „už nebylius gyvulius ir roplius“).
Malda už mirusiuosiuos grindžiama Šventuoju Raštu (ortodoksai turi didesnį Senąjį Testamentą, nei protestantai) ir Bažnyčios Tėvų tradicija:
„Šis mokymas remiasi Visuotinės Bažnyčios Šventąja Tradicija, kurios ištakos siekia Senojo Testamento Bažnyčią. Judas Makabiejus atnašavo aukas už mirusius karius (žr. 2 Mak 12,43). Malda už mirusius visada yra nekintama Dieviškosios Liturgijos dalis, pradedant apaštalo Jokūbo Liturgija. Šv. Kirilas Jeruzalietis sako: „Didi nauda sieloms, už kurias meldžiamasi tuo metu, kai vyksta šventoji ir šiurpą kelianti Auka“ (Mistagogija, 5 pokalbis, 9). Šv. Bazilijus Didysis šv. Sekminių maldose sako, kad Viešpats teikiasi iš mūsų priimti maldas ir aukas už tuos, kurie laikomi pragaruose ir viliasi ramybės, kančių pabaigos bei laisvės“ (Šv. Filareto Katekizmas, 374 kl.)
Griežtai pasakius, malda už mirusiuosius nesiremia vien įsitikinimu, kad žmogui reikia „padėti“ pomirtiniame gyvenime. Švęsdami Eucharistiją, ortodoksai ją kaskart atnašauja ir „už Švenčiausiąją, Skaisčiausiąją, labiausiai palaimintą ir Visuomet Mergelę Mariją“, kuriai taip pat reikalinga Kristaus auka. Eucharistijos auka aukojama ir už tuos, kurie Bažnyčioje vadinami „šventaisiais“.
Egzistuoja lokalios tradicijos pomirtinę sielos kelionę dangaus link ikonografijoje, himnografijoje ir literatūroje vaizduoti kaip kelionę per demonų valdomas „padangių muitines“, tačiau tai nėra Bažnyčios mokymas, o tik meninė išraiška ir privatūs teologų svarstymai.
Katalikai: skaistykla ir atlaidai
Romos katalikai lygiai taip pat turi mokymą apie dangų ir pragarą, taip pat meldžiasi už mirusiuosius, tačiau išskirtinė katalikybės dogmatikos dalis yra mokymas apie skaistyklą ir su ja susijusius atlaidus apibrėžtas katalikų Liono II, Florencijos ir Tridento susirinkimuose.
Pasak katalikų Katekizmo:
„Skaistykla yra būvis tų, kurie miršta draugystėje su Dievu, tačiau, nors ir būdami tikri dėl savo amžinojo išganymo, dar turi būti išskaistinti, kad galėtų įžengti į dangiškąją palaimą“ (KBK 210)
Logika, kodėl reikalingas toks išskaistinimas, ir kuo tai susiję su atlaidais, aiškiai pristatyta kun. dr. F. Bartkaus, ir kun. dr. P. Aleksos knygoje „Dievas ir žmogus“ (1953 m.):
„Už kiekvieną sunkią nuodėmę yra amžinoji ir laikinoji bausmė, o už kiekvieną mažą – laikinoji bausmė. Amžinosios bausmės atleidimą žmogus gauna per Atgailos sakramentą kartu su kalčių atleidimu. Bet Atgailos sakramentas ne visuomet atleidžia laikinąją bausmę. Ją žmogus privalo atlikti čia, žemėje, ar skaistykloje arba turi panaudoti kitas šiam reikalui pritaikytas priemones. Viena tokių priemonių yra atlaidai“ (Dievas ir žmogus, III d., §11, I. 1)
Šiuolaikinis katalikų Katekizmas atlaidus apibrėžia taip:
„Atlaidai yra laikinosios bausmės už nuodėmes, kurių kaltė jau panaikinta, atleidimas Dievo akivaizdoje, tam tikromis sąlygomis tikinčiojo gaunamas sau ar mirusiesiems, tarpininkaujant Bažnyčiai, kuri kaip atpirkimo teikėja dalija Kristaus ir šventųjų nuopelnų lobį“ (KBK 312); „tikintieji gali padėti skaistyklos sieloms, pagelbėdami joms malda, ypač Eucharistijos auka, taip pat išmalda, atlaidais ir atgailos darbais“ (KBK 211)
Kitaip tariant, kaltės atleidimas ir atleidimas nuo amžinosios bausmės (pragaro) yra viena, bet laikinoji bausmė – kas kita (Ortodoksų Bažnyčioje per išpažintį visada atleidžiama ir kaltė, ir bausmė). Laikinoji bausmė gali būti atlikta šiame gyvenime arba skaistykloje, arba visai pašalinta tam tikrais darbais arba gavus atlaidus. „Teisė teikti atlaidus priklauso Bažnyčiai“ (Dievas ir žmogus, III d., §11, I. 2).
Pavyzdžiui, 2020 m. popiežius Pranciškus suteikė visuotinius atlaidus susirgusiems koronavirusu, jeigu jie sirgdami meldėsi ir atitiko kitas atlaidų gavimo sąlygas. Romos kurijoje veikia Apaštališkoji penitenciarija, kurios interneto svetainėje galima rasti informaciją apie teikiamus atlaidus.
Ortodoksų Bažnyčioje, kaip ir protestantų Bažnyčiose, atlaidų nėra.
Protestantai: Kristaus aukos pakanka
Protestantai, kaip ir ortodoksai bei katalikai, tiki dangumi ir pragaru. Jie netiki skaistykla ir reformacija prasidėjo nuo mokymo apie atlaidus („indulgencijas“, naudojant lotynišką žodį) kritikos. Tuo laiku itin populiaru buvo atlaidus „nusipirkti“ aukojant šv. Petro bazilikos statybai.
Būtent šiai temai skirta didžioji dalis Martino Lutherio teiginių iš 95 tezių, kurių paskelbimas laikomas reforamcijos pradžia (1517 m.). Lutheris kritikavo laikinosios bausmės sampratą, jo teigimu senovės Bažnyčioje laikinos bausmės už nuodėmes buvo skiriamios „ne po atleidimo, bet prieš jį kaip atgailos tikrumo išbandymas“ (12 tezė) ir buvo susijusi tik su gyvaisiais (8 tezė; tą pačią mintį vėliau, remdamasis Bažnyčios Tėvais, gynė Pilypas Melanchtonas – Augsburgo išpažinimo apologija, VI str., 16-17). Todėl, pasak Lutherio, „Kiekvienas iš tiesų atgailaujantis krikščionis gauna visišką atleidimą nuo bausmės ir kaltės, net ir be atlaidų raštų. Kiekvienas tikras krikščionis, gyvas ar miręs, yra visų Kristaus ir Bažnyčios gėrybių dalininkas, net ir be atlaidų raštų, o Dievo valia“ (36-37 tezės).
Dėl polemikos su mokymu apie skaistyklą ir atlaidus, protestantų Katekizmai pabrėžia, kad „patys negalime sumokėti išpirką“ už mūsų nuodėmes, kad Jėzus buvo vienintelė, tobula ir pakankama auka atleidimui nuo kaltės ir bausmės (Heidelbergo Katekizmas, 5 sekmadienis). Matyt todėl, kad katalikybėje malda už mirusiuosius buvo glaudžiai susijusi su mokymu apie skaistyklą ir noru padėti skaistykloje esančioms vėlėms, po mokymo apie skaistyklą ir atlaidus atmetimo, protestantai atsisakė ir maldos už mirusiuosius. Tiesa, nepaisant to, tradiciniai protestantai turi mirusiųjų minėjimo pamaldas. Pavyzdžiui, liuteronai turi „kapinių šventę“. Taigi, protestantų ir ortodoksų požiūris į maldą už mirusiuosius skiriasi.
Taigi, kaip ir ortodoksai, protestantai netiki skaistykla, tiki dangumi ir pragaru. Tik kai kurios protestantų grupės turi neįprastą ortodoksams būdą kalbėti apie išganymą, vadinamą mokymu apie „amžinąjį saugumą“ (angl. eternal security). Jis būdingas ne visoms konfesijoms. Šio mokymo sekėjai, remdamiesi Kristaus aukos tobulumu, išpažįsta, kad priėmęs Kristaus auką žmogus yra išgelbėtas (išganytas) ir keliaus į dangų, ir net negali „atkirsti“ nuo tikėjimo. Todėl kartais protestantus galima išgirsti kalbant apie tai, kaip jie „buvo išgelbėti“, arba misioneriai gali užduoti klausimą gatvėje: „ar esi išgelbėtas?“.
Ortodoksai nėra įsitikinę ar jie yra išgelbėti iki pat paskutinio savo atodūsio šioje žemėje – bet jie turi viltį, kad bus išgelbėti, ir stengiasi gyventi taip, kad būtų. Tai yra didelis skirtumas, ir ne kartą teko girdėti reformatus stebintis, kad „ortodoksai kartoja „Viešpatie, pasigailėk“, lyg neįsitikinę, kad bus išgelbėti“. Bet tai, ko gero, kita, daug platesnė tema.
Apibendrinimas
Taigi, nors trys didžiosios krikščionių grupės turi tą patį pagrindinį mokymą apie dangų ir pragarą, yra įvairių detalių, kurios skiriasi. Ortodoksai ir katalikai meldžiasi už mirusiuosius, protestantai nesimeldžia. Katalikai turi mokymą apie skaistyklą, kurio neturi ortodoksai ir protestantai.
