Žyd 8,7-12

7 Jeigu pirmoji Sandora būtų buvusi be trūkumų, nebūtų reikėję ieškoti vietos antrajai. 8 Jis sakė, peikdamas juos:
Štai ateis dienos, – sako Viešpats, –
ir aš su Izraelio namais ir su Judo namais
sudarysiu naują Sandorą.
9 Ne tokią Sandorą,
kokią buvau sudaręs su jų tėvais
tą dieną, kai paėmiau juos už rankos,
norėdamas išvesti iš Egipto žemės.
Jie neišsaugojo mano Sandoros,
ir aš juos apleidau, – sako Viešpats.
10 Ir štai kokia bus Sandora,
kurią sudarysiu su Izraelio namais,
praslinkus anoms dienoms, – sako Viešpats:
 Aš duosiu savo įstatymus jų protams
ir juos įrašysiu jų širdyse,
aš būsiu jiems Dievas,
o jie bus man tauta.
11 Ir nė vienas nebemokys savo tautiečio
nei savo brolio, sakydamas:
„Pažink Viešpatį!“
Jie visi mane pažins,
nuo mažiausio iki didžiausio.
12 Aš atleisiu nedorybes
ir nebeprisiminsiu jų nuodėmių.

            Sandora. Viešpats kalba apie Sandorą su savo žmonėmis. Sandora, tai daugiau negu sutartis. Sandoros objektais yra patys jos sudarytojai, tai ne sutartis dėl daikto ar paslaugos: „jei tu man padarysi tą ir aną, aš tau duosiu šitą ir šitą“. Sandora, tai – Dievas mainais už tautą, už žmogų. Aš būsiu tavo ir dėl tavęs, o tu būsi mano ir dėl manęs. O Dievas yra tas, kuris NIEKADA nelaužo savo sandoros, Jis yra ištikimas per amžius. Žmonės neišsaugojo pirmosios sandoros, jie nesugebėjo būti dėl Dievo, Dievui. Jie nusisuko nuo Jo. Tačiau, Viešpats bando dar kartą, šį kartą sandoros prarasti nepavyks, nes Jis pats tampa žmogumi, tas kuris yra ištikimas iki galo, pasirašo savo krauju, kad nebeprarastume sandoros su Juo.
           
               Šį kartą Jis visa  pakelia į daug aukštesnį lygį, į Dvasinį lygį. Ir jei tik mes sutinkame, Jo Dvasia apsigyvena mumyse ir palaiko šią sandorą, sandoros vieta tampa mūsų širdis. Tėvo meilė, Sūnaus auka ir Šventosios Dvasios galia perkeičia gyvenimą. Įstatymu tampa meilė, patvirtinta pasiaukojimu iki galo, o jėgų jos laikytis duoda Dvasia, nes patys mes bejėgiai. Ir net kai nusigręžiam, tos pačios Dvasios galime būti parvesti atgal prie Tėvo meilės, nes nebereikia naujos aukos, užtenka tik mūsų susivokimo ir noro. Tereikia suvokti, kad esame paklydę ir norėti, kad mus parvestų namo pas Dievą. Atgaila ir nuolankumas yra raktas grįžti, jei paklystam.
            
           Šiandien aš stengsiuosi suprasti, pripažinti ir susitaikyti su tuo, kad esu paklydęs. Šiandien nuolankiai priimsiu tikrąją savo padėtį – man reikia, kad Dievas mane parsivestų, nes pats negaliu savęs išganyti.

             Šiandien dėkosiu Dievui už Naująją Kristaus kryžiaus sandorą, kurioje galiu dalyvauti ir aš.      


Populiarūs įrašai