Mk 14,26-32

26 Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną. 27 Jėzus jiems tarė: „Jūs visi pasipiktinsite, nes parašyta: Ištiksiu piemenį, ir avys išsisklaidys. 28 O prisikėlęs aš pirma jūsų nueisiu į Galilėją“. 29 Petras atsiliepė: „Jei ir visi pasipiktintų, tai tik ne aš!“ 30 Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: dar šiandien, jau šią naktį, gaidžiui nė dukart nepragydus, tu manęs tris kartus išsiginsi“. 31 Petras dar atkakliau tvirtino savo: „Jeigu net reikėtų man su tavimi mirti, aš vis tiek tavęs neišsiginsiu“. Tą pat kalbėjo ir visi kiti.


Jėzus žino savo mokinių silpnumą, Jis žino jų žmogiškumą, Jis žino žmogišką baimę. Viešpats perspėja juos, tačiau neteisia už tai. O mokiniai, ypač Petras atkakliai tvirtina ir pats yra tuo užtikrintas, kad tikrai bus ištikimas, laikysis iki galo: „net jei visi pasipiktintų, tai tik ne aš!“. Net Jėzui pasakius, kad jis tris kartus Jo išsigins, Petras dar daugiau pasiryžta – „Jeigu net reikėtų man su tavimi mirti, /.../“
Kaip dažnai tenka gyvenime pasižadėti kažką Dievui! Neva dėl Jo padaryti, pradedant nuo įvairiausių religinių pasiryžimų – Krikšto pažadai, gavėnios pasninkas, reguliari išpažintis, kasdienė malda ir t.t., baigiant savo gyvenimo paaukojimu, santuokos ar vienuoliniais įžadais. Viešpats žino iš anksto – tai ne mūsų nosiai. Ar tai suprantame mes? Dažnai nesuprantame, kaip ir apaštalas Petras nesuprato, kam pasiryžta. Ir kol bandė tai padaryti savo jėgomis, jam nepavyko. Dar tą pačią naktį jis tris kartus išsigynė Jėzų pažįstąs. Tačiau suklupęs, jis nepasidavė nevilčiai, jis vėl stojosi, gailėjosi ir ėjo toliau, jis laikėsi įsikibęs Jėzaus. Ir galiausiai savo pažadą ištesėjo – Petras mirė dėl Jėzaus, mirė nukryžiuotas aukštyn kojomis, nes pasisakė esąs nevertas mirti kaip Viešpats. Taip ir visi mūsų pasiryžimai – kol mes jaučiamės darantys juos Dievui ir kliaujamės savo jėgomis, tol jie pasmerkti žlugti dėl mūsų žmogiško silpnumo. Tačiau Dievas kantrus, Jis suteikia tiek galimybių pasitaisyti, kiek mums reikia, kol suprasime, kad tik su Dievu mes galime savo pasiryžimus ištesėti. Ir svarbiausia, tie pasiryžimai visiškai nereikalingi Dievui, jie reikalingi mums patiems. Viskas išeina atvirkščiai: mes žadame kažką Dievui, ko Jam visiškai nereikia ir mes negalime išpildyti, o iš tiesų to reikia mums ir tik Dievas gali mums suteikti jėgų tai įgyvendinti. Nuostabu tai, kad Dievas už nepavykusią pastangą nepasmerkia, tai padarome mes patys, bet tai jau kita – Judo istorija...
            
           Šiandien dėkosiu Dievui už suteiktas naujas galimybes ištesėti pasiryžimus, kurių nesugebėjau išpildyti savo jėgomis.

            Šiandien matysiu savo žmogišką silpnumą ir priimsiu jį, nesmerkdamas savęs, bet pasikliaudamas Dievu.

Populiarūs įrašai