Kaip pamiršau, kad esu patriotas?

Istorinė Lietuvos vėliava Vytis
Pastarosiomis dienomis labai jautėsi sujudimas dėl sugrąžinamo į gyvenimą Karo prievolės įstatymo. Ir tik savivaldybių tarybų rinkimai ir Boriso Nemcovo žūtis atitraukė dėmesį nuo šios temos. Sujudo visi: tinkamo karinei tarnybai amžiaus jaunuoliai, jų tėvai, merginos; vyresni vyrai, kurie manė išvengę šio Damoklo kardo smūgio, kai 2008 metais buvo sustabdytas šio įstatymo veikimas. Tačiau, kaip dainavo legendinė „Antis“, nelauktai iškilo grėsmė, zombiai atrieda atidunda.

Pasigirdo įvairių balsų, nuomonių, vieni piktinosi: „kam to reikia, jei mus puls didelis ir galingas priešas iš Rytų, vis tiek neapsiginsime“; kiti svarstė, kam teks tarnauti, kam ne, gal atsirastų kokių galimybių išvengti šios devynių mėnesių išgyvenimo dramos; valdžia ir kariuomenės vadai aiškino, kas ir kaip veiks, su kažkokia lyg pasiteisinimo gaidele – neva čia ne mes sugalvojome, čia goepolitika privertė. Ačiū, Dievui, atsirado ir drąsių, šaunių vyrų ir moterų, pasakiusių – „taip, jei to reikia Tėvynei, mes eisime“. Deja, retas toks balsas mūsų Tėvynėspadangėje. 
Iš http://alfa.lt/
Ir iš tiesų, net žodis tėvynė skamba kažkaip keistai. Kasdien paskaitinėju populiarius interneto dienraščius, naudojuosi Facebookpaskyra, žiūriu Youtube, klausau radijo. Ir suvokiu, kad Tėvynę ten labai retai sutinku. Apie ją mes dalinamės ir gražiai kalbame tik kelis kartus per metus: sausio 13-ąją, vasario 16-ąją, kovo 11-ąją, liepos 6-ąją. Kiti atvejai būna ne tokie mieli ir malonūs ausiai ir akiai: vis skundžiamės, kaip čia blogai gyventi, mažai uždirbame, va, užsienyje geriau, visi emigruoja, studijų sistema prasta, mokytojai ir policininkai paleisti ubagais ir be pagarbos. Per komercines televizijas rodome ir žiūrime padugnes arba dainuojančias ir šokančias vietines „žvaigždes“, kurios nė iš tolo neprilygsta užsienietiškoms, ir mes niekada nelaimėsime Eurovizijos. O ką jau kalbėti apie mūsų atsilikusį netolerantišką ir homofobišką mentalitetą. O už mus blogiau žmonės gyvena tik Rusijoje ir Ukrainoje, nes ten dabar karas, kuris ateis ir čia. Tad reikia bėgti, nes dar paims į kariuomenę ir reikės žūti už visą tai, ką išvardinau. Perspektyva ne kokia, nenorėčiau už tai paaukoti savo gyvybės, aš turiu vaikų ir noriu sulaukti anūkų. Mirti senas, bet turtingas ir dar pakankamai sveikas. Gal reiktų emigruoti? Ir nesvarbu į kokią šalį, visur sutiksiu lietuvių, kurie dažnai nenorės išsiduoti, kad yra lietuviai, kad nesusigandintų reputacijos. O aš galėsiu prie jų prisidėti ir gyventi geriau, kaip nusipelniau.
Iš http://fourtitude.com/
O iš kitos pusės - globalistinis Vakarų pasaulis, Europa be sienų ir bendra valiuta, kas nėra blogai savaime, tačiau nyksta dvasinis paveldas, klesti vartotojiškumas, koncentravimasis į ekonomiką, žmonių mąstymas vienodėja. Tautos apskritai niveliuojasi, mes lengvai suprantame vieni kitus, tačiau prarandame kažką savito. Pavyzdžiui, dabar išvykus į kitą Europos šalį parvežti lauktuvių kažką būdingo tãi tautai labai sunki užduotis. Nes visur visko yra ir viskas vienoda, bet kokioje Europos šalyje gali rasti itališko sūrio, prancūziško vyno ar graikiškų alyvuogių, o parduotuvės, degalinės ir kino teatrai visur vienodi. Tai nėra blogai, tačiau tai gali tapti iššūkiu ieškant savo tapatybės ir savo santykio su Tėvyne.

Sutirštinau spalvas, nėra viskas taip jau baisu ir vienoda, tačiau panašios mintys gali suktis galvoje. Reikia kažkokio postūmio, kad permąstytume ir iš naujo susidėliotume savo vertybes. Kurios, tikiu, yra kažkur giliai kiekvieno lietuvio širdyje. Ir kad iškilus būtinybei ginti Tėvynę, nespruktume į krūmus.

Man tokiu postūmiu tapo du dalykai. Pirmas – tai jauno vaikino straipsnis viename iš populiariųjų portalų. Apie tai, kad jis pasiryžęs eiti tarnauti kariuomenėje ir, jei prireiks, ginti savo Tėvynę, tėvus, merginą ir namus nuo priešų. Tai buvo nuoširdus ir tikras jauno žmogaus, daugiau nei dešimčia metų už mane jaunesnio, rašinys. Jis palietė mane, suvirpino kažkokią stygą širdyje.

Kitas dalykas, tai vasario 16-ąją įvykęs grupės Skylė ir Aistės Smilgevičiūtės koncertas „Broliai“. Šiais metais Skylės dainas kartu atliko ir muzikantai iš kaimyninių šalių, broliškų mums tautų: latviai, lenkai, gudai ir ukrainiečiai. Koncerto metu tiesiog nubudo mano miegojęs patriotiškumo jausmas, ne tas, kuris būna, kai Lietuvos rinktinė žaidžia Europos čempionate, bet gilesnis, esmingesnis. Pajutau mūsų, čia gyvenančių žmonių, unikalumą, supratau, kokie mes ypatingi, kokia puošmena esame Europai ir pasauliui.
Iš http://www.music.lt/lt/grupe/Skyle/320/
Mes, lietuviai, tie, kurie gyvename Lietuvos žemėje per amžius. Koks unikalus ir neįkainojamas tautų, kalbų ir kraujo mišinys yra mumyse. Mes gyvename kryžkelėje, kur susikirsdavo ir iki šiol susikerta tautos, kalbos, etninės grupės, kultūros ir religijos. Mes kovėmės ir vėl broliavomės su mus supančiomis tautomis ir valstybėmis. Mes pasiėmėme, kas buvo gera iš kitų tautų, ir išsaugojome savo unikalumą. Mumyse yra skandinaviško šaltumo ir slaviškos aistros, mes lengvai bendraujame su ramiais estais ir mus be galo myli karšta gruzinų tauta, mus už discipliną ir darbštumą vertina vokiečiai ir norvegai, o triukšmingi ispanai mėgsta su mumis linksmintis, lenkai ir rusai mus ir myli, ir nekenčia, ir neįsivaizduoja savo gyvenimo be mūsų. Mes mokame rusų ir anglų kalbas, ir galime tarpininkauti dialoguose tarp Rytų ir Vakarų, o patys kalbame pačia seniausia, į jokią kitą nepanašia ir sudėtinga, kaip paukščių čiulbėjimas, lietuvių kalba. Mūsų tiek mažai, tačiau tarp žymiausių pasaulio žmonių dažnas turi lietuviško kraujo. Tarp 15 sovietinių respublikų mes buvome viena iš mažiausių, tačiau, sudavėme pirmą ir lemiamą smūgį griozdiškai blogio imperijai.

Beklausydamas Skylėsdainų, aš gyvai prisiminiau savo močiutės pasakojimus, kuriuos ji uoliai saugojo paslaptyje ir prasidėjus Sąjūdžiuiėmė pasakoti man. Apie tai, kaip jos broliai buvo partizanais, apie tai, kaip ją su jos dviem mažais vaikais tris kartus vežė į Sibirą ir tik per stebuklą neišvežė. Apie NKVD kalėjime nukankintą mano senelį. Prisiminiau savo mamos pasakojimą, kaip ką tik pagimdžiusią jos mamą suėmė Gestapas. Įsivaizdavau mišką savo kaime, kuriame su draugu buvome įsirengę bunkerį ir pasiruošę ginti Tėvynę.

O mūsų gamta! O dainos! Tvirtas senolių tikėjimas, pagarba žemei, kalbai, ruginė duona, kurios kitos tautos net neturi! Mūsų poetai, šviesuoliai, signatarai, knygnešiai! Kaip greitai, gyvendamas moderniame technologijų pasaulyje, visa tai galiu pamiršti, nutolęs nuo savo šaknų, nuo gamtos, nuo istorijos. Kai gyvenu didžiuliu tempu, bandau uždirbti kuo daugiau pinigų, nes galvoju, kad viską galiu nusipirkti. Ar tikrai viską? Ne. Tėvynės nenusipirksi, jos nepasirinksi. Tačiau ją gali kurti, ją gali puoselėti, ją gali prisijaukinti ir mylėti. Gali už ją pasiaukoti, kad Tėvynė – tėvai, broliai, sesės, vaikai, žemė, miškas, duona, kalba, daina, namai, istorija, aš pats – gyventų.
http://foto.delfi.lt/picture/2378900/

Patriotu negaliu būti, kol žvilgsnį laikau atsukęs tik į savo gerovę. Dabar jau lengviau, kai atsisukau į savo praeitį, kai matau dabartį, tokią, kokia ji yra, o ne kokią man rodo medija. Kai pastebiu, kad kuriantys, gabūs ir žinomi žmonės nebūtinai yra „blizgančios žvaigždės“. O paprasti žmonės nėra tik vartotojai ir mankurtai. Dabar esu patriotas, kai matau jaunas šeimas su daug vaikų, kai matau žmonių tikėjimą ir meilę Dievui ir Tėvynei. Matau juose ateitį. Nebijau pasiaukoti, nes net mano šešerių metų dukra sako, kad pasiaukos, jei bus karas. Matau prasmę ir ji tikrai ne materiali, ne suvartojama, ji išliekanti ir amžina. Tai mano ir mano tautos laisvė. Laisvė būti savimi, laisvė kurti, tikėti ir mylėti. Tai – Lietuvos laisvė.       




Populiarūs įrašai