„Kasdienė duona“ | 1 Jn 2,1-11

1 Mano vaikeliai, rašau jums tai, kad nenusidėtumėte.
O jei kuris nusidėtų,
tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų.
2 Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes,
ir ne tik už mūsų,
bet ir už viso pasaulio.
3 Iš to patiriame, jog esame jį pažinę,
kad laikomės jo įsakymų.
4 Kas sakosi jį pažinęs,
bet jo įsakymų nesilaiko,
tas melagis, ir nėra jame tiesos.
5 O kas laikosi jo žodžių,
tas iš tiesų tobulai myli Dievą.
Iš to ir pažįstame, jog jame esame.
6 Kas tvirtina esąs jame,
tas turi pats taip vaikščioti,
kaip ir jis vaikščiojo.
7 Mylimieji, aš jums nerašau naujo įsakymo,
bet seną įsakymą,
kurį nuo pradžios esate gavę.
Tasai senas įsakymas yra mokslas, kurį jūs girdėjote.
8 Ir vis dėlto rašau jums apie naują įsakymą,
kuris tikras jame ir jumyse, nes tamsa traukiasi,
o tikroji šviesa jau šviečia.
9 Kas sakosi esąs šviesoje, o savo brolio nekenčia,
tas dar tebėra tamsoje.
10 Kas myli savo brolį, tas pasilieka šviesoje,
ir jame nieko piktinančio nėra.
11 Kas savo brolio nekenčia,
tas yra tamsoje, vaikščioja tamsoje ir nežino, kur einąs,
nes tamsa užgulė jam akis.

Tikrasis įsakymas. Tai meilės įsakymas, kurį Viešpats palieka mokiniams Paskutinės vakarienės metu: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“(Jn 13,34-35). Savo laiške apaštalas primena tai, ką užrašė Evangelijoje. Mums reikia nuolat sau apie tai priminti. Juk lengva pasakyti, kad mylime Dievą, kurio nematome, arba pasakyti, jog mylime visą pasaulį ir kenčiančius žmones kituose kraštuose, su kuriais mums nereikia gyventi. Net galime būt pasiryžę numirti už kitą, tačiau gyventi su juo žymiai sunkiau. Kad tikrai mylime, galime parodyti tik gyvenimu ir darbais, ne Kalėdinėmis gerų darbų akcijomis, tačiau kasdieniu gyvenimu, darydami meilės darbus (tai ne tas pats kas labdara) savo broliui, savo artimui. Pakęsti jį tokį, koks jis yra, patarnauti jam/jai net kai pykstame ant jo. Priimti savo artimo silpnumą ir netobulumą ir nepamiršti savojo.

Taigi, jei norime sekti Kristų, turime laikytis Jo įsakymų. Tai nėra lengvas rožių žiedlapiais klotas kelias, mylėti kitą - tai dažnai atsisakyti savęs, numirti sau. Krikščionybė nėra saldi, ji turi aiškų skonį, o krikščionis yra druska pasauliui. Apaštalas nevynioja į vatą: Kas sakosi jį pažinęs, bet jo įsakymų nesilaiko, tas melagis, ir nėra jame tiesos. Kieti žodžiai? Taip. Nes esame priversti prisipažinti, kad sakydami, jog pažįstame Kristų, dažnai esame melagiai, nes tuo pat metu nekenčiame savo brolio* .

       Ir vis dėlto, kaip sunku bebūtų eiti šiuo keliu, kokie silpni ir nesugebantys mylėti mes būtume, apaštalas ir evangelistas Jonas šią ištrauką pradėjo paguodos žodžiais: Mano vaikeliai, rašau jums tai, kad nenusidėtumėte.O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Ko negalime patys, kame silpni esame, tame turime užtarėją ir padėjėją, kuris tobulai nuėjo šį kelią prieš mus.

       Šiandien stengsiuosi mylėti savo artimuosius darbais.
       Šiandien nešiosiu širdyje Viešpaties Meilės įsakymą.
       Šiandien, jei man nepavyks, nenusiminsiu, bet prašysiu Jėzaus užtarimo ir pagalbos. 






* brolis šiuo atveju, kaip nesunku suprasti, tai ne kraujo giminaitis, tai to paties Dangaus Tėvo vaikas: /.../ mes turime tik vieną Dievą, Tėvą, iš kurio yra visa ir jam esame mes, ir vieną Viešpatį, Jėzų Kristų, per kurį yra visa ir mes esame per jį.(1 Kor 8,6) Jei esame vieno Tėvo vaikai, tai visi esame broliai ir seserys.  

Populiarūs įrašai