2015 m. kovo 28 d., šeštadienis

R. Cantalamessa: Rytų ir Vakarų mokymas apie išganymą

„Krikščionims graikams gyvenimo tikslas – sudievinimas; Vakarų krikščionims – įgyti šventumą [...]. Pasak graikų, Žodis tapo kūnu, kad sugrąžintų žmogui dėl Adomo kaltės prarastą panašumą su Dievu ir kad sudievintų. Pasak lotynų, jis tapo žmogumi, kad išganytų žmoniją [...] ir sugrąžintų skolą Dievo teisingumui“.
„Rytuose gimtoji nuodėmė suvokiama ne kaip paveldima „kaltė“, bet kaip paveldima sužeista ir linkusi nusidėti žmogaus prigimtis, kaip žmoguje įspausto pirmapradžio Dievo paveikslo praradimas“

„Pasak rytiečių, krikšto tikslas – ne panaikinti gimtąją nuodėmę, bet išvaduoti žmogų iš nuodėmės galios, grąžinti jam prarastą panašumą į Dievą, įskiepyti kūrinį į naująjį Adomą, kuris yra Kristus. Šitokią perspektyvą gerai paaiškina požiūris į Mergelę Mariją. Vakarams jis yra „Nekaltai pradėtoji“, tai yra gimusi be gimtosios nuodėmės; Rytams jis visų pirma yra „Panhagia“, Visa šventa.“

„Rytams labiau būdingas vientisas teologijos, dvasingumo ir mistikos suvokimas, kai tuo tarpu Vakaruose, ypač įsigalėjus scholastikai, dogmatika atskirta nuo dvasingumo ir mistikos.“

Didysis ortodoksų Bažnyčios suvažiavimas nebe už kalnų

„Svarbiausios suvažiavimo temos bus autokefalija, ortodoksų diaspora, santykiai su kitomis Bažnyčiomis, etiniai ir socialiniai klausimai, liturginis kalendorius ir Konstantinopolio primatas.“

Skaitykite straipsnį „Vatikano radijo“ puslapyje: http://lt.radiovaticana.va/news/2015/02/25/didysis_ortodoks%C5%B3_ba%C5%BEny%C4%8Dios_suva%C5%BEiavimas_nebe_u%C5%BE_kaln%C5%B3/1125687

-----

Ankstesni įrašai:
Numatyta galimai 8 Visuotinio susirinkimo data - 2016 m.

Lietuviškos pavardės ir rytų krikščionybė

Kasdienėje lietuvių kalboje yra išlikę dvejopi rytų krikščionybės įtakos paminklai:

1. Maždaug trečdalis šiuolaikinių lietuvos pavardžių yra sudarytų iš bažnytinės slavų kalbos krikšto vardų. (Z. Zinkevičius.Krikščionybės ištakos Lietuvoje);

2. Tokie žodžiai kaip „bažnyčia“, „krikštas“, „Kalėdos“, „pasninkas“, „gavėnia“ yra kilę iš senosios slavų kalbos. Koutia (bizant. gr. Κουτιά, slav. Кутья́, demot. Kολύβα) - tradicinio stačiatikių Kūčių patiekalo, pašventinamo cerkvėje (jis susideda iš grūdų, medaus ir įvairių priedų) pavadinimas. Pasak Zinkevičiaus, šis žodis į lietuvių kalbą galėjo ateiti tiesiogiai iš graikų kalbos, Bizantijos misijų Lietuvoje X-XII a. metu. (S.C. Rowell. Lithuania Ascending: A Pagan Empire Within East-central Europe, 1295-1345. Cambridge University Press, 1994. Page 149.)

2015 m. kovo 26 d., ketvirtadienis

Rytų krikščionybė ir lietuvybė


Šio straipsnio tema gali pasirodyti netikėta. Posovietinėje Lietuvoje lietuvybė dažniausiai suvokiama per vadinamąją Jono Basanavičiaus perspektyvą – senąją lietuvių pagonybę, genetinį bendrumą ir lietuvių kalbą, o tikintieji prie šių elementų prideda lietuviškąją katalikybę. Tačiau šimtmečius Lietuvos valstybės dalimi buvo ir rytų krikščionys, kurių dalis netgi buvo katalikai.

Tarp Romos katalikų kartais galima išgirsti labai įdomių teiginių, neatitinkančių Katalikų Bažnyčios tikrovės. Pavyzdžiui, kitąkart diskusijoje nuskamba teiginiai, esą „Katalikų Bažnyčioje visi kunigai laikosi celibato“, arba kad iki II Vatikano susirinkimo katalikai šv. Mišias šventė vien lotynų kalba. Nors Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė savo laiku buvo rytų krikščionybės lopšys, šiandien mažai kas žino, jog vienybėje su Romos popiežiumi egzistuoja rytų katalikų (unitų) bendruomenės, turinčios vedusią kunigiją, senovinę liturgiką nacionaline kalba ir kt. Jie savo apeigas paveldėjo iš kitų LDK krikščionių – ortodoksų (stačiatikių).

Didžiausia tokia bendruomenė yra Ukrainos Graikų Apeigų Katalikų Bažnyčia, skaičiuojanti apie 4 milijonus narių. Nors daugelis šios Bažnyčios, kurią ilgą laiką krikščionys ortodoksai ir Vakarų apeigų katalikai vadino „unitų Bažnyčia“, parapijų randasi Vakarų Ukrainoje, tebėra likusios ir penkios bendruomenės Lietuvoje. Daugeliu išorinių bruožų, drausminių nuostatų bei apeigų požiūriu šios bendruomenės primena Ortodoksų Bažnyčią, tačiau tikėjimo turiniu ir juridiniu pavaldumu yra katalikiškos.

Filosofas Antanas Maceina rašo: „Rytų Bažnyčios liturgijų įvairumas yra artimesnis ir krikščioniškajai, ir tautiškajai dvasiai. Rytų Bažnyčia yra išsaugojusi tautinį liturginių formų pagrindą“. Kaip šis tautinis liturginių formų pagrindas gali sąveikauti su lietuvybės idėja ir ar gali? Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija liudija, kad rytų krikščionybės idėjos ne tik sąveikavo su lietuvybės idėja, bet ir buvo organiška Lietuvos valstybingumo idėjos dalis.




2015 m. kovo 25 d., trečiadienis

Mistagogija - 2 - Ad Fontes [audio]



Pirmoji dalis - čia

Antrasis bendras ortodoksų ir katalikų patristinės mistagogijos seminaras, įvesdinantis į šv. Kirilo Jeruzaliečio (IV a.) katechetinius-mistagoginius pamokslus. Seminaras vyko šv. Paraskevės cerkvės parapijos namuose. Daugiau informacijos - http://www.ortodoksas.lt/2015/02/kvietimas-i-seminarus.html

video.ortodoksas.lt

2015 m. kovo 24 d., antradienis

7 Visuotiniai Bažnyčios Susirinkimai ir svarbiausi Sinodai


Ortodoksai pripažįsta 7 Visuotinius susirinkimus:


1. Nikėjos (atskirti arijonai);

2. Konstantinopolio (patvirtintas 1 ir atskirti pneumatomachai);
3. Efezo (atskirtas Nestoras);
4. Kalchedono (atskirti monofizitai);
5. II Konstantinopolio (atskirti origenistai);
6. III Konstantinopolio (atskirti monotelitai ir popiežius Honorijus)
7. II Nikėjos (atskirti ikonoklastai).

KAS ŠAUKĖ SUSIRINKIMUS?

Visus 7 susirinkimus sušaukė tuometiniai Konstantinopolio-Naujosios Romos imperatoriai. Juose dalyvaudavo vyskupai iš visos Bažnyčios. Negalėję atvykti, jie siųsdavo savo atstovus (dažnai susirinkimuose nedalyvaudavo Romos popiežius, kuris tik atsiųsdavo legatus). Pirmininkaudavo vyriausias iš esančių vyskupų, pvz. Nikėjos susirinkime pirmininkavo popiežių atstovavęs vyskupas iš Vakarų Hosijus Kordobietis, Konstantinopolio susirinkime pirmininkavo šv. Grigalius Nazianzietis (Konstantinopolio patriarchas), Efezo - šv. Kirilas Aleksandrietis.

Šiuo metu Ortodoksų Bažnyčioje nėra vieningos nuomonės, kas yra garantas, kad Visuotinis susirinkimas yra Visuotinis. Sutariama, kad Visuotinis susirinkimas yra toks, kuris tiksliai moko Apaštališkojo Tikėjimo tiesos, perduotos per Šventąją Tradiciją ir yra svarbus visai Bažnyčiai (jei tai tiesa, svarbi tik Bažnyčios daliai, toks susirinkimas vadinamas Vietiniu susirinkimu arba sinodu). 

Viena iš teologinių teorijų teigia, kad Visuotinis susirinkimas - toks, kurį pripažįsta visa Bažnyčia (visi tikintieji). Todėl kai kurie susirinkimai, kurie skelbėsi „visuotiniais“, nėra visuotiniai, nes juos atmetė Bažnyčios nariai (t.y. tiek dvasininkai, tiek pasauliečiai). Šį požiūrį išreiškia ir 1848 m. Rytų Patriarchų enciklika, kuri teigė, jog „nei Patriarchai, nei Susirinkimai negalėjo įvesti jokių naujovių mūsų tarpe, nes tikėjimo gynėjas - tai pats Bažnyčios Kūnas, patys [Bažnyčios] žmonės, kurie trokšta, kad jų garbinimas liktų nepakitęs, toks pats, kaip jų tėvų“. Teologas Joannis Ramonidis pripažįsta, kad šitoks apibūdinimas - nepakankamas, visgi, jis parodo svarbią Susirinkimų prigimties dalį, dėl kurios visi sekantieji Susirinkimai tvirtindavo ankstesniųjų nutarimus (idant būtų parodyta, kad Susirinkimus pripažįsta visa Bažnyčia, o ne tik susirinkusieji vyskupai).

KODĖL SVARBI DOKTRINA?

Skaitykite pagrindinį straipsnį: Kodėl svarbu sekti Bažnyčios Tėvų mokymu ir savo vyskupu?

Apaštalas Paulius mokė: „tvirtai stovėkite ir laikykitės perduotų tiesų (lot. traditiones), kurių išmokote iš mūsų žodžių ar laiško“ (2 Tes 2,15). Kitaip tariant, Apaštalas Paulius liepia sekti žodine ir rašytine Bažnyčios Tradicija, tam, kad ja remdamiesi, tikintieji galėtų atskirti Kristaus mokymą nuo savavališkų išvedžiojimų. Apie pastaruosius Apaštalas sako griežtai: „Nors ir mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią Gerąją Naujieną (euangelizētai), negu esame jums paskelbę, – tebūnie prakeiktas (anathema)“ (Gal 1,8). Kitaip tariant, jis sako - „jei aš ar vyskupas Timotiejus ar net angelas iš dangaus imtų skelbti kitokį mokymą, nei prieš tai esu skelbęs žodžiu ir raštu, tebūna atskirtas nuo Bažnyčios“. Visuotiniai susirinkimai visos Bažnyčios vardu skelbė, kas yra toji Geroji Naujiena, kuri Bažnyčia, per Šventąją Tradiciją ir lydint Šventajai Dvasiai, gavo iš Apaštalų.

Ortodoksų Bažnyčios kanonų teisę sudaro visi kanonai, išleistieji nuo Apaštalų laikų. Apaštališkieji kanonai, kuriais jau 341 m. rėmėsi Antiochijos sinodas kaip autoritetingais, daugiausia šneka vien apie sąlygas, kuriomis žmonės gali būti atskirti nuo Bažnyčios („ekskomunikuoti“). Tai - svarbi Bažnyčios gyvenimo dalis, vyskupams duota galia: „Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį. O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad visa byla remtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais. Jeigu jis ir jų nepaklausytų, pranešk Bažnyčiai. O jei nepaklus nė Bažnyčiai, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas [...]. Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 18,15-17; 18,18).

Taip ir, pvz., Pirmojo Visuotinio (Nikėjos) susirinkimo (325 m.) visa esmė buvo tame, kad surinko visos Bažnyčios vyskupai ir atskyrė nuo Bažnyčios visus tuos, kurie netiki Bažnyčios mokymu: „Tuos, kurie sako, kad 'buvo, kada nebuvo', arba 'nebuvo iki buvo padarytas', arba - 'kitos substancijos' ar '[kitos] esmės', arba 'Dievo Sūnus yra sukurtas', arba - '[Dievo Sūnus] yra kintantis' arba 'besikeičiantis' - juos prakeikia (anathematízein) Šventoji, Visuotinė ir Apaštališka Bažnyčia“. Atskyrimai yra būtini todėl, kad labai lengva pradedant nuo detalių visiškai iškreipti Kristaus mokymą. Pvz., yra senovinis Apaštališkųjų Tėvų liudijimas - Didachė -  kuriame jie liudija apie abortų ir homoseksualizmo nepriimtinumą krikščionims. Šis dokumentas, kaip liudijantis Traditio Apostolica, nors ir nėra pilnai įkvėptas Šventosios Dvasios kaip Šventasis Raštas, ortodoksams turi reikšmę, nes yra viena iš Šventosios Tradicijos išraiškų. Tuo tarpu tiems, kurie neseka Tradicija ir neklauso Susirinkimų, tai, kas buvo krikščionims nepriimtina, vėliau tapo priimtina.

NIKĖJOS IR KONSTANTINOPOLIO SUSIRINKIMAI


Nikėjos-Konstantinopolio Tikėjimo Simbolis (išpažinimas) lietuviškai

Originalo tekstas su pažodiniu vertimu ir paaiškinimais

Pirmą Susirinkimą sušaukė imperatorius Konstantinas, nes Bažnyčioje buvo krizė dėl kunigo Arijaus erezijos. Arijus mokė, kad Dievo Sūnus buvo sukurtas, kad jis nebuvo Dievas. Nikėjoje buvo patvirtinta oficiali Bažnyčios pozicija, kad Dievo Sūnus yra Dievas. Paminėta ir Šventoji Dvasia, tačiau kadangi Arijaus erezija buvo susijusi su Sūnumi, tai Nikėjoje apie ją paminėta mažai. Konstantinopolyje apibrėžimas apie Šv. Dvasią išplėstas, idant neliktų neaiškumų.

EFEZO SUSIRINKIMAS


Orientalinė krikščionybė: monofizitai, nestorionys ir kiti


Efezo susirinkimas įvyko 431 m. Buvo sušauktas dėl Konstantinopolio patriarcho Nestorijaus erezijos sukeltos krizės. Nestorijus teigė, kad klaidinga vadinti Mariją Dievo Gimdytoja (gr. Theotokos), nes ji pagimdė žmogų, o ne Dievą. Todėl siūlė ją vadinti Christotokos, Kristaus (Mesijo) Gimdytoja. Prieš jį kovojo kiti patriarchai ir surinkus Susirinkimą Bažnyčia pareiškė oficialią poziciją, kad Marija yra Theotokos, Dievo Gimdytoja, todėl kad Kristus yra Vienas Asmuo. Žmogystė ir dievystė jame sudaro vienovę, todėl nepridera sakyti, kad Marija galėjo pagimdyti tik žmogų. 
Ji pagimdė įsikūnijusį Dievą.

Taip pat Efezo susirinkimas patvirtino Nikėjos-Konstantinopolio Tikėjimo Simbolį: „Šventasis Susirinkimas apibrėžė: tenebūna niekam leista tarti, rašyti ar sudarinėti kito Tikėjimo [Tikėjimo Simbolio], nei tas, kurį apibrėžė Šventieji Tėvai Nikėjoje, susirinkę su Šventąja Dvasia“ (7 kanonas).

KALCHEDONO SUSIRINKIMAS

Orientalinė krikščionybė: monofizitai, nestorionys ir kiti


Kalchedono susirinkimas vyko vos po 20 metų po Efezo - 451 metais. Jis buvo glaudžiai susijęs su Efezo susirinkimu - teologas Eutichijus, sakydamas, kad seka antinestoriška šv. Kirilo Aleksandriečio pozicija, t.y. bandydamas ginti Efezo susirinkimo nutarimus, teigė, kad Kristuje yra susiliejęs dieviškumas ir žmogiškumas. Pasak Eutichijaus, Kristuje, kaip viename Asmenyje, išvis neatskiriami šiedu dalykai. 

Kalchedono susirinkime Bažnyčia išreiškė oficialią poziciją, kad Eutichijaus nuomonė yra eretišką, ją pavadino monofizitizmu (gr. monos - vienas, physis - prigimtis, nes Eutichijus mokė, kad Kristus turi tik vieną prigimtį) arba eutichizmu. Susirinkime buvo apibrėžta, kad Kristus turi dvi prigimtis - žmogiškąją ir dieviškąją, jos sudaro vienovę Jo Asmenyje, tačiau nėra sulietos. Tai vadinama hipostatine vienybe („dvi prigimtys, víena, bet nesulieta“).

Kadangi krizės ištakos - savo savavališkų išvedžiojimų, savavališkų interpretacijų įterpimas komentuojant Bažnyčios tikėjimą, susirinkimas nusprendė: „niekam neleidžiama įnešinėti kitą Tikėjimą [Tikėjimo Simbolį], t.y. rašyti, sudarinėti, mokyti ar įterpinėti. Išdrįsusius rašyti arba sudarinėti kitą Tikėjimą, tokius, jei vyskupai ar kunigai - atimti iš vyskupų vyskupystę, iš kunigų - kunigystę, o jei pasauliečiai - prakeikti [priduoti anatemai, ekskomunikuoti]“. Susirinkimas pabrėžė būtinybę pažodžiui laikytis Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo simbolio. Vėliau, Konstantinopolio imperatoriaus šv. Justinijono inciatyva, kuris buvo Kalchedono susirinkimo nutarimų gynėjas, ima plisti praktika privalomai skaityti Nikėjos-Konstantinopolio Tikėjimo Simbolį kiekvienos Dieviškosios Liturgijos (Šv. Mišių) metu.

II KONSTANTINOPOLIO SUSIRINKIMAS


Šį Susirinkimą sušaukė šv. Justinijonas, Konstantinopolio imperatorius, kurio valdymo laikais primąsyk istorijoje iškilo tai, ką galime pilnąja to prasme vadinti krikščioniška imperija. Būdamas, viena vertus, keturių ankstesnių Susirinkimų šalininku, kita vertus, turėdamas norą sustiprinti Bažnyčią ir grąžinti schizmatikus vienybėn, šv. Justinijonas tikėjosi Susirinkime apibendrinti visus per penkis šimtus krikščionybės gyvavimo metų susikaupusius tikėjimo ginčus. Tikslesnės formuluotės turėjo leisti sugrįžti ankstesnius Susirinkimus atmetusioms bendruomenėms į Bažnyčią.

Susirinkimas patvirtino daugelį ankstesnių anatemų: nestorijonams, arijonams, apolinarijonams (mokymas, prieštaravęs Konstantinopolio susirinkimui), monofizitams ir daugybei šių mokymo šalininkų, kurie buvo išvardyti vardais: „Šventieji Tėvai, susirinkę Konstantinopolyje, apibrėžė: tegu nebūna atšauktas Tikėjimo Simbolis trijų šimtų aštuoniasdešimties Tėvų, buvusių Susirinkime Bitanijos Nikėjoje; tegu būna jis nepakeistas. Ir tebūnie prakeikta visokia erezija, būtent: enomijonų, anomėjų, arijonų arba eudoksijonų, pusiau arijonų arba pneumatomachų, sevilijonų, markelijonų, fotinijonų, apolinarijonų“ (1 kanonas). Taip pat prie visų erezijų pridėtas origenizmas ir krikščioniškojo platonizmo sekėjai. Kanonai smerkė tokias platonikų pažiūras, kaip tikėjimas į sielų egzistavimą iki žmogaus gimimo ar visuotinį atstatymą (apokatastazę).

III KONSTANTINOPOLIO SUSIRINKIMAS


Šis Susirinkimas, vykęs 680-681 m., naujai tęsę ankstesniųjų problematiką. Šiame susirinkime buvo aiškinamasi, ar Kristus, vienas Asmuo, turįs dvi prigimtis, turėjo vieną valią, ar dvi. Susirinkimas apibrėžė, kad Kristus turėjo dvi valias - žmogiškąją ir dieviškąją, kurios idealiai sutapo, nes Jo žmogiškoji prigimtis buvo nuolanki dieviškajai.

Monotelitizmas (gr. monos - vienas, thelema - valia) - Konstantinopolio patriarcho Sergijaus pradėta erezija, kurią išprovokavo imperatoriaus Heraklo noras suvienyti monofizitus su Bažnyčia. Išpažinimas, esą Kristus turėjo vieną valią, turėjo būti tarsi kompromisinis. Tačiau III-iasis Konstantinopolio susirinkimas pasmerkė šią nuomonę kaip ereziją.

Kartu su kitais monotelitais, Visuotinis susirinkimas ekskomunikavo ir pasmerkė kaip eretiką Romos popiežių Honorijų. Popiežius Honorijus gynė patriarcho Sergijaus ereziją ir skelbė, kad „išpažįsta vieną Viešpaties Jėzaus Kristaus valią“ (unam voluntatem fatemur Domini Iesu Christi). 

Pastaba: Pastarasis istorinis faktas po 1870 m., kai Romos Katalikų Bažnyčia paskelbė popiežiaus neklystamumo dogmą, sukėlė daugybę diskusijų, nes, kurie istorikai (pvz. Karlas Josefas von Hefele), teigia, jog popiežius Honorijus buvo ekskomunikuotas kaip eretikas nepaisant to, kad, naudodamasis savo popiežiškuoju autoritetu, ex cathedra pateikė tikėjimo apibrėžimą, įpareigojantį visą Bažnyčią, bet Visuotiniame susirinkime tas tikėjimas buvo pripažintas eretišku, o popiežius - ekskomunikuotas. Taigi, šis įvykis dažnai sutinkamas protestantų ir senkatalikių polemikoje prieš Romos katalikus. Vieni Romos katalikų apologetai gina nuomonę, kad popiežius Honorijus pilnai nesuprato, ko rašė, savo laišku neturėjo intencijos įpareigoti visą Bažnyčią ir nešnekėjo ex cathedra; kiti sutinka su von Hefele minėtais aspektais, tačiau teigia, kad popiežiaus laiško esmė buvo ortodoksiška, o ne eretiška ir jis buvo nesuprastas.

II NIKĖJOS SUSIRINKIMAS


Sepitintasis Susirinkimas, 787 m., yra vienas svarbiausiųjų. Jo metu buvo suformuluota ikonų gerbimo dogma, kuri rėmėsi teiginiu, kad Dievą galimą vaizduoti kaip įsikūnijusį, t.y. kaip Kristų, nes Kristus pats įsikūnijo. Be to, įsikūnijimu išganė materiją, todėl per materiją gali veikti Jo malonė. Bažnyčia moko, kad teikdami garbią atvaizdui, tikintieji garbina provaizdį.

KITATIKIŲ SUSIRINKIMAI


Po to, kai atmetė Kalchedono susirinkimo nutarimus, monofizitai (šiandien korektiškiau būtų vadinti juos miafizitus) surengė savo vietinius susirinkimus. Jų svarbiausias - I Dvino susirinkimas, kuriame armėnų, gruzinų ir kt. Bažnyčių atstovai atmetė Kalchedono nutarimus (vėliau Gruzijos Bažnyčia prisijungė atgal prie Ortodoksų Bažnyčios). 

Po schizmos 1054 m. katalikai buvo sušaukę savo Bažnyčios viduje dar 14 susirinkimų, taigi, jie pripažįsta iš viso 21 susirinkimą kaip visuotinį. Tuose susirinkimuose jie skelbė skaistyklos ir kt. dogmas, kurių neturi Ortodoksų Bažnyčia. Svarbiausi trys susirinkimai - Tridento (1563 m.), I Vatikano (1870 m.) ir II Vatikano (1964 m.)
Tridento susirinkimas pradėjo kontrreformaciją - atsaką į protestantų reformaciją. Ji reiškėsi kaip bažnytinės disciplinos griežtinimas, naujųjų vienuolių ordinų įkūrimas (ypač iškyla jėzuitai), liturginė reforma (suformuojamos lotyniškosios Tridento Mišios, naudotos iki pat II-ojo Vatikano susirinkimo). I-asis Vatikano susirinkimas paskelbė popiežiaus neklystamumo dogmą, o II-asis Vatikano susirinkimas reformavo Romos Katalikų Bažnyčią, pertvarkydamas jos apeigas, visuotinai įvesdamas liturgiją nacionalinėmis kalbomis, pabrėždamas ekumenizmo svarbą ir kt. 

REIKŠMINGESNI ORTODOKSŲ SINODAI

Sinodai - vienos ar kelių autokefalinių Bažnyčių susirinkimai, kuriuose neatstovaujama Visuotinė Bažnyčia, o tik jos dalis. Šie susirinkimai turi įpareigojantį pobūdį tik jose dalyvaujančioms šalims ir yra tik tai Bažnyčios daliai aktualūs.


Dėl savo panortodoksinio (panortodoksinis - kelių Ortodoksų Bažnyčių) pripažinimo ir istorinės reikšmės visai Bažnyčiai, svarbesni yra šie sinodai:


Trulo susirinkimas (692 m.) - Bažnyčios kanonų teisės patvirtinimas;

IV Konstantinopolio susirinkimas (879–80 m.) - filioque atmetimas, šv. Fotijaus sugrąžinimas į patriarcho katedrą;
V Konstantinopolio susirinkimas (1341–51 m.) - barlaamitų atskyrimas, hesichazmo ortodoksiškumo patvirtinimas;
Jasės sinodas (1642 m.) - Konstantinopolio patriarcho Kirilo Lukario „Išpažinimo“ pasmerkimas;
Jeruzalės sinodas (1672 m.) - naujųjų, po reformacijos atsiradusių Vakarų konfesijų pasmerkimas;
Konstantinopolio sinodas (1872 m.) - filetizmo (nekrikščioniško, kraštutinio nacionalizmo) pasmerkimas.

2015 m. kovo 19 d., ketvirtadienis

Bizantiškas laikrodis


Laikas, kaip Šventajame Rašte, taip ir Ortodoksų Bažnyčioje, skaičiuojamas nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Diena prasideda vakare, t.y. po saulėlydžio. Pavyzdžiui, sekmadienis prasideda šeštadienio vakarą. O valandos skaičiuojamos padalijus šviesųjį arba tamsųjį paros metą į 12 lygių dalių (taigi, dienos valandų ilgumas priklauso nuo metų laiko).

Schemoje matote bizantiškojo laikrodžio schemą. Kairėje pusėje - dvylika dienos valandų. Jos suskirstytos į keturis budėjimus, kurie atitinkamai prasideda 1, 3, 6 ir 9-ąją valandą. Pamaldų tikslas, kaip sakyta, prasideda vakare, t.y. tradiciškai nuo 1 naktinės valandos prasidėdavo vakarinė (vakarinės pamaldos). Laikrodyje angliškai jos vadinasi „vespers“, mūsišku laiku jos prasideda 19 val, tačiau dėl praktinių priežasčių paprastai vakarinė prasideda 17 val. 

Per II-ąjį nakties budėjimo ketvirtį vyksta naktinė malda, vadinama „povakarine“ arba, lotyniškoje tradicijoje, kompleta (angl. compline). Sekančiame ketvertyje - naktinė (nocturns), o prieš aušrą - rytmetinė (visa tai - tam tikros pamaldų formos). Rytmetinė baigiasi prieš aušrą doksologija. Kunigas pakelia rankas į rytus, kur teka saulė, ir pradeda melstis: „Garbė Tau, parodžiusiam mums šviesą...“.

Dėl praktinių priežasčių Rusijos Ortodoksų Bažnyčioje dažnai visos šios pamaldos yra nukeliamos į vakarą, po vakarinės. Graikijos tradicijos Bažnyčiose rytmetinė vyksta ryte. Griežasčiausiai minėtosios tradicinės tvarkos laikosi Atono kalno vienuolynai.

Dieviškoji Liturgija (paprastai) vyksta iki 6-osios valandos bizantiškuoju laiku, t.y. iki vidurdienio. Išimtis - Didžiojo Pasninko (Gavėnios) trečiadieniai ir penktadieniai, kai Liturgija vyksta vakare, sujungta su vakarine. Laikrodyje pirmoji dienos valanda pažymėta kaip mūsiška 7-oji valanda ryto, tačiau ši riba kinta priklausomai nuo metų laiko. Kai saulė nusileidžia, para pasibaigia.

Tokio laiko, kaip minėjau, laikomasi ir visur Šventajame Rašte. Iki šiol pagal šią sistemą sureguliuotus mechaninius laikrodžius galima sutikti Atone.

***

Taip pat skaitykite:
Laikas Ortodoksų Bažnyčios Šventojoje Tradicijoje
Savaitės dienų reikšmė ortodoksų Tradicijoje
Ortodoksų kalendorinės tradicijos

2015 m. kovo 16 d., pirmadienis

Moterų kunigystė stačiatikybėje

Šv. diakonė Olimpiada
Susidūrus pirmąsyk su krikščionių ortodoksų tikėjimu – stačiatikybe – vakarietį dažnai apima keistumo jausmas, nes nepavyksta ortodoksams užlipdyti etikečių religiniuose debatuose. Dažnam protestantui jie gali pasirodyti „kaip katalikai, tik be popiežiaus“, o neįsigilinęs katalikas gali pagalvoti, kad vienais ar kitais klausimais turi reikalą su protestantizmu. Tokia nesupratimo situacija kyla dėl to, kad Vakarų ir Rytų krikščionybė vystėsi atskirai, ėjo savomis kryptimis ir tik tam tikrais istorijos momentais lemtingai susiliesdavo ir viena kitą paveikdavo.

Pavyzdžiui, Rytuose niekada nebuvo kilęs ginčas dėl Šventosios Tradicijos laikymosi. Vakaruose protestantai XVI a. kvestionavo Romos Katalikų Bažnyčios praktikas, atmetė jų Šventąją Tradiciją ir paskelbė besiremiantys tik Šventuoju Raštu – katalikų teologams teko laužyti ietis debatuose ginant Šventosios Tradicijos sampratą, ginčuose ją gludinti. Rytiečiai šių įvykių akivaizdoje iš dalies sutiko tiek su viena, tiek su kita puse, nes jiems atrodė, kad Romos Katalikų Bažnyčios Šventosios Tradicijos samprata nėra teisinga, kita vertus, jie negalėjo sutikti su protestantų „vien Rašto“ (Sola Scriptura) principu. Taip žymusis LDK ortodoksų teologas Petro Mohyla naudojo protestantų argumentus prieš katalikus ir katalikų – prieš protestantus.

Kartais Vakarų istorijos peripetijos lemdavo, kad teologiniai apibrėžimai tapdavo tokie subtilūs, jog rytiečiai nebesuprasdavo ginčo prasmės. Taip iki šiol Rytų teologai nesutaria, kaip reaguoti į katalikų Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmą, nes ji daugeliui atrodo visiškai nereikalinga. Ir priešingai – vakariečiams svetimi rytiečių ginčai dėl Dievo esmės ir energijos skirties, Dievo vardo prigimties, moteriškumo Dieve (Sophia), kurie patiems rytiečiams atrodė tokie svarbūs, kad jie buvo pasiryžę ginti įsitikinimus fizine jėga.

Tam tikra prasme šioms abiem ginčų kategorijoms priklauso vakariečių XX a. iškeltas „moterų kunigystės“ klausimas. Šis klausimas iškilo svarstant moterų vaidmenį Bažnyčioje ir tokiu pačiu pavidalu negalėjo iškilti Rytuose, kur šis vaidmuo yra kitoks. Šiame ginče ortodoksai drąsiai gali naudoti senąją Petro Mohylos taktiką: katalikus kritikuoti iš feministinių pozicijų, o feministes – iš katalikiškų.


2015 m. kovo 15 d., sekmadienis

Troparų tonai (Rusijos tradicija)



video.ortodoksas.lt

Ortodoksų Bažnyčios muzikoje itin svarbią vietą užima aštuonių tonų sistema. Bizantiškoje tradicijoje aštuoni tonai - tai aštuoni skirtingi ritminių ir melodinių formulių rinkiniai bei skirtingos dermės. Rusiškoje tradicijoje, tai - aštuonios skirtingos melodinės formulės (troparų, sticherų ir kt. tonai skiriasi).

Čia pateikiami Rusijos Ortodoksų Bažnyčioje giedamų troparų tonai. Kiekvienas troparas susideda iš vieno ar daugiau kelių (rus. колено), t.y. melodinių formulių. Šios melodinės formulės atliekamos paeiliui, logiškai, pagal tai, kaip choro vadovas suskaldo troparą į dalis. Suskaldymo pavyzdys:
Всесвятое и непорочное мучение принесши,/ яко вено пречестное, безсмертному Жениху Христу,/ Ангельское ликостояние возвеселила еси/ и победила еси демонския козни./ Сего ради тя честно верою чтим,/ мученице Параскево многострадальная.
Pasviri brūkšniai žymi naujos melodijos dalies pradžią. Pastarasis troparas numatytas giedoti 3-uoju tonu, kurį sudaro 3 skirtingos melodinės formulės, todėl melodija iki pirmojo pagaliuko - vienokia, iki kito pagaliuko - kitokia, tada - vėl pirmoji melodija, o pabaigoje giedama trečioji, užbaigiančioji melodinė formulė.

Įraše pavieniui tonus gieda šv. Paraskevės cerkvės choro vadovas Andrejus Jodko, su kvartetu gieda giedojimo mokytoja Aliona Semionova. 

Ši tonų sistema tipologiškai yra gimininga grigališkojo choralo psalmių tonų sistemai.



Natos ir atskiri balsai: http://anfir70.ru/glasy-troparnye/

Istorinis Jėzus (pgl. D. Harrington) [audio]

Taip pat skaitykite: Jėzaus Kristaus istoriškumas



video.ortodoksas.lt

2015 m. kovo 14 d., šeštadienis

Tikslus katalikiškų Mišių teksto vertimas

Mindaugas Kubilius Ad Fontes susitikime kėlė katalikiškųjų Mišių vertimo problemą. Man, kaip vienam iš ortodoksų liturginių tekstų vertėjų į lietuvių kalbą, pastarosios problemos labai artimos ir įdomios.

Pijaus X-ojo brolijos (lefevristų) tinklalapyje radau patalpintą tikslesnį, nei dabar naudojamas katalikiškųjų Mišių vertimą į lietuvių kalbą: http://www.fsspx.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=586&Itemid=65

Pvz.:

***

Lotyniškas originalas: - Dóminus vobíscum. - Et cum Spíritu tuo.
Tikslus vertimas: - Viešpats su jumis. - Ir su tavo dvasia.
Dabar naudojamas vertimas: - Viešpats su jumis. - Ir su tavimi.

Pasak šv. Jono Auksaburnio, sakoma: „ir tavo dvasiai“, „ir su tavo dvasia“, nes prie altoriaus nevyksta nieko žmogiško - vyksta dvasiškai, Rytų apeigose Eucharistinio kanono metu vyskupas net neliečia altoriaus, taip pabrėžiant, kad veikia ne jis, o Šventoji Dvasia per jį. Teodoras Mopsuestietis ir Narsis Nisibietis teigė, kad, sakydami „ir su tavo dvasia“, žmonės nurodo ne į žmogaus, stovinčio prie altoriaus sielą, o į jo kunigišką orumą, jo kunigystės dvasią, kuri yra Šventosios Dvasios dovana (todėl aramėjų kalba, kuria ir kalbėjo Kristus, yra sakoma: „su tavimi ir tavo dvasia“).

***

Lotyniškas originalas: Accípite et manducáte ex hoc omnes: hoc est enim Corpus meum, quod pro vobis tradétur. / Accípite et bíbite ex eo omnes: hic est enim calix Sánguinis mei novi et ætérni testaménti, qui pro vobis et pro multis effundétur in remissiónem peccatórum. Hoc fácite in meam commemoratiónem.
Tikslus vertimas: Imkite ir valgykite jos visi, nes tai yra mano Kūnas, kuris už jus bus atiduotas. / Imkite ir gerkite iš jos visi, nes tai yra taurė mano kraujo Naujosios ir Amžinosios Sandoros, kuris už jus ir už daugelį bus išlietas nuodėmėms atleisti. Tai darykite mano atminimui.
Dabar naudojamas vertimas: Imkite ir valgykite jos visi, nes tai yra mano Kūnas, kuris už jus atiduodamas. / Imkite ir gerkite išjos visi, nes tai yra taurė Naujosios ir Amžinosios Sandoros, mano kraujo, kuris už jus ir visus išliejamas nuodėmėms atleisti. Tai darykite mano atminimui.

Šventojo Rašto eilutės: „Už savo vargus jis matys šviesą dienų pilnatvėje,
per savo kančią mano tarnas nuteisins daugelį,
prisiims jų bausmę už kaltes.
Aš duosiu jam dalią tarp didžiūnų,
su galiūnais grobiu jis dalysis,
nes jis save atidavė mirčiai
ir buvo priskirtas prie nusidėjėlių.
Jis prisiėmė daugelio nuodėmę
ir užsistojo už nusidėjėlius.“ (Iz 53,11-12)

„Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mk 10,45)

Visos eilutės, kurios Kristus steigia Eucharistiją: „...mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas...“ (Mt 26,28) ir t.t...

***

Lotyniškas originalas: ...tuo Papa nostro et Antístite nostro N. et ómnibus orthodóxis atque cathólicæ et apostólicæ fídei cultóribus.
Tikslus vertimas: ...mūsų popiežiumi, mūsų vyskupu ir visais tikratikiais, besilaikančiais apaštalinio katalikų tikėjimo.
Dabar naudojamas vertimas: ...mūsų popiežių, mūsų vyskupą ir visus, kurie ištikimai laikosi apaštalinio katalikų tikėjimo.

***

Lotyniškas originalas: ...et ne nos inducas in tentationem; sed libera nos a Malo.
Tikslus vertimas: ...ir nevesk mūsų į pagundą, bet gelbėk mus nuo pikto.
Dabar naudojamas vertimas: ...ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto.

Komentaras apie šią „Tėve mūsų“ eilutę: http://www.ortodoksas.lt/2014/09/neleisk-musu-sugundytinevesk-musu-i.html

***

Pijaus X-ojo siūlomas Tikėjimo išpažinimo vertimas iš lotynų kalbos (įdomesnius niuansus pabraukiau):

Tikiu vieną Dievą, visagalį Tėvą, dangaus ir žemės, visų regimų ir neregimų daiktų Kūrėją. Ir į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš Tėvo: Dievą iš Dievo, šviesą iš šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo; gimusį, bet ne sukurtą, esantį vienos prigimties su Tėvu. Per jį visa yra padaryta. Jis dėl mūsų žmonių, dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus. [Ties sekančiais žodžiais iki tapo visi pasilenkia.]
Ir įsikūnijo per Šventąją Dvasią iš Mergelės Marijos, ir tapo žmogumi. Taip pat dėl mūsų nukryžiuotas; prie Poncijaus Piloto nukankintas ir palaidotas. Trečiąją dieną, pagal Raštą, prisikėlė iš numirusių. Įžengė į dangų ir sėdi Tėvo dešinėje. Jis vėl garbingai ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti, jo karalystei nebus galo. Ir į Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kylančią iš Tėvo ir Sūnaus, su Tėvu ir Sūnumi garbinamą ir šlovinamą, kalbėjusią per pranašus. Ir vieną, šventą, visuotinę, apaštalinę Bažnyčią. Pripažįstu vieną Krikštą nuodėmėms atleisti. Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimojo amžiaus gyvenimo. Amen.


Ortodoksų naudojamas tikėjimo išpažinimas: http://www.ortodoksas.lt/2014/01/nikejos-konstantinopolio-tikejimo.html

Dabartinis Romos katalikų naudojamas tikėjimo išpažinimas:

TIKIU (Į) VIENĄ DIEVĄ, visagalį Tėvą, dangaus ir žemės, regimosios ir neregimosios visatos Kūrėją. Tikiu (į) vieną Viešpatį Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš Tėvo: Dievą iš Dievo, šviesą iš šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo; gimusį, bet ne sukurtą, esantį vienos prigimties su Tėvu. Per jį visa yra padaryta. Jis dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus. (Visi nusilenkia) Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi. (Atsitiesia) Valdant Poncijui Pilotui, jis dėl mūsų buvo prikaltas prie kryžiaus, nukankintas ir palaidotas. Kaip Šventajame Rašte išpranašauta, trečiąją dieną prisikėlė iš numirusių. Įžengė į dangų ir sėdi Dievo Tėvo dešinėje. Jis vėl garbingai ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti ir viešpataus per amžius. Tikiu (į) Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kylančią iš Tėvo ir Sūnaus, su Tėvu ir Sūnumi garbinamą ir šlovinamą, kalbėjusią per pranašus. Tikiu vieną, šventą, visuotinę, apaštalinę Bažnyčią. Pripažįstu vieną Krikštą nuodėmėms atleisti. Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimo amžinojo gyvenimo. Amen.

Tuo pačiu siūlau katalikų kun. Akelaičio tekstą apie "įsčių vaisių" (lietuviškai katalikai meldžiasi "Sveika, Marija", sakydami "Tavo Sūnus Jėzus", nors tiek lotyniškai, tiek graikiškai, tiek kitomis kalbomis ten yra "Tavo įsčių vaisius") - http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-09-15-diskusija-kun-k-akelaitis-dar-karta-isciu-vaisius-zmonems-is-gatves/68776

Man, atvirai pasakius, vis dar lieka mistika, kaip katalikybėje prigijo vieni ar kiti vertimai, kurie atsieti nuo pirminio teksto ir vargu ar palengvina jo supratimą. Be to, nutraukia ryšį su Bažnyčios Tėvų vartotais pasakymais. Norėčiau pacituoti kun. Algirdą Akelaitį: "Visos šios diskusijos [apie vertimus] vyksta vien todėl, kad žmonės arba nėra skaitę Biblijos, arba nebeatsimena, ką skaitė, arba negyvena tuo, ką perskaitė ir ką atsimena."

2015 m. kovo 9 d., pirmadienis

Švč. Trejybės teologija Rytuose ir Vakaruose

„Lotynams Dievo vienybė yra tarsi beasmenė ar iki-asmenė, ji išreikšta Tėvo, Sūnaus ir Dvasios asmenimis, žinoma, nemanant, kad egzistavo prieš tai savaime. Graikams, tuo tarpu, Dievo vienybė jau yra Tėvas, nuo kurio arba link kurio skaičiuojami kitu du Trejybės asmenys. Lotynų traktatuose pirmiausia nagrinėjamas „vienas Dievas“, o po to „trejybinis Dievas“, kai graikai rašo apie „Dievą Tėvą“, kuris tobulai suvienytas su Sūnumi ir Dvasia. Šiandien labiau mėgstama laikytis graikiškojo modelio, jį patį įskaitant, sakė t. Cantalamessa, dar kartą pabrėždamas, kad tai nereiškia, jog lotyniškoji tradicija yra neteisinga ar nenaudinga. Abi tradicijos išpažįsta Trejybę, bet skirtingu būdu suvokia vidinę būtį ir dieviškųjų asmenų ryšius. Be to, graikai labiau mąsto apie Trejybę „savaime“, o lotynai apie Trejybės apsireiškimo istorijoje tvarką: nuo vieno Dievo iki trejybinio Dievo. Abu keliai turi būti išlaikyti.“http://lt.radiovaticana.va/news/2015/03/06/t_r_cantalamessa_ofm_cap_trejyb%C4%97s_sl%C4%97pinys_rytuose_ir_vakaruose/1127599

Ar Dievas yra skraidantis arbatinukas? (palamistinis požiūris)

„Jei aš iškelčiau idėją, kad tarp Žemės ir Marso yra porceliano arbatinukas, skriejantis aplink Saulę elipsine orbita, tai jos niekas negalėtų paneigti, jei aš dar apdairiai prie viso to pridėčiau, kad minėtas arbatinukas yra per mažas, kad galėtų būti pastebėtas net stipriausių turimų teleskopų pagalba. Ir jei dar pareikščiau, kad, kadangi mano tvirtinimas negali būti paneigtas, žmogaus supratimui būtų netoleruotina abejonės šiuo klausimu prielaida, tada aš teisingai būčiau palaikytas kalbančiu nesąmones. Bet jei vis dėlto tokio arbatinuko egzistavimas būtų patvirtintas kokioje nors senovinėje knygoje, mokomas kaip šventa tiesa kiekvieną sekmadienį ir pamažu įteigiamas vaikams mokykloje, svyravimas, ar tikėti tuo, ar ne, taptų ekscentriškumo žyme ir nukreiptų dvejojantįjį psichologo jurisdikcijon apsišvietusiųjų amžiuje arba inkvizitoriaus akiratin ankstesniuose laikuose“ - Bertrand Russell
Kas yra bendro tarp Dievo ir arbatinuko? Iš filosofo Bertrando Russello pasakymo panašu, kad abudu jam yra „daiktai“. Kas būdinga daiktui? Daiktui būdingas prieš-išstatytumas, objektiškumas. Russello Dievas yra daiktinis Dievas, kurį turėtų būti galima pamatyti-priešais, užfiksuoti. Kaži, ar išvis su šiuo daiktu galima bendrauti. Šv. Grigaliaus Palamos, kurio atminimą ortodoksai minėjo kovo 8-osios sekmadienį, mokymas atskleidžia, kad Russello Dievas - ne krikščionių Dievas.


Šv. Grigalius Palamas
Pasak šv. Grigaliaus Palamo, Dieve reikia skirti Jo esmę ir Jo veikimus (gr. ousia ir energeia, lot. substantia ir acti). Šv. Grigalius Palamas atkartoja šv. Grigaliaus Nazianziečio idėją, kad Dievas nėra tik „substancija tarp substancijų“, daiktas tarp daiktų, Dievo substancija/esmė - yra tai, kad Jis nėra niekas, kas yra prieš mus kaip daiktas. Pseudo-Dionisijas Areopagietis teigia, kad Dievo esmė yra būti viršesmišku, t.y. Jo būtis yra suvokiama kaip skirtinga nei visa tai, kas yra. Šiuo požiūriu apie Dievą galima pasakyti tik tai, kad Jis yra niekas, arba kad Jo nėra, tąja prasme, kokia yra viskas, ką mes vadiname esant. Viskas, kas gali būti pamąstyta, yra mažiau, nei Dievas, nes Jis, tai , už ką daugiau nieko negali būti pamąstytą, viršija visus mąstinius ir visus esinius. 

Šis Dievo pažinimo kelias per neigimą yra vadinamas apofatine, arba negatyvia teologija. Šv. Grigalius Palamas rašo: „Dievas yra ne tik virš pažinimo, bet ir virš nepažinimo“. Tačiau Dievo patirtis yra mums pasiekiama. Nes visa, kas yra, turi pradžią (arche) Dieve, kuris yra visko pradas.

Kadangi, griežtai kalbant, nėra nieko išskyrus Dievą (nes visą, ką Jis sukūrė, egzistuoja tik todėl, kad turi tam tikrą dalį Jame - juk Dievas negalėtų sukurti antros nepriklausomos būties, t.y. antrojo Dievo, nes tai prieštarautų Dievo sąvokai). Kaip suprasti tai, kad Dievas nėra kūrinija, bet kūrinija nėra be Dievo? Tuo, kad Dievo valia palaiko viso, kas yra egzistavimą. Pradžios knygoje kūrimas yra aprašomas kaip iššaukimas iš nebūties („...ir tarė Dievas...“) Dievo Žodžiu - Dievas savo veikimais (energeia) yra visame kame dabar ir visados, ir todėl yra viskas, kas yra.

Vienoje senųjų agrafijų, Kristaus žodžių, kurie priklausė Jam, bet nėra užrašyti kanoninėse Evangelijose (apie šiuos žodžius žinome iš Apaštališkųjų Tėvų raštų), Kristus sako: „Aš esu šviesa, kuri yra virš visų. Aš esu viskas; viskas kilo iš manęs, ir viskas grįžo į mane. Perskelkite pliauską: AŠ ESU; pakelkite akmenį, ir ten jūs rasite - AŠ ESU“. „Aš esu“ (gr. ego eimai) - Dievo vardas, atskleistas Mozei vizijos metu, kai Dievas jam kalbėjo iš degančio ir nesudegančio krūmo. Kristus šiuose žodžiuose teigia, kad Jis, Dievas, yra visame kame, nes jis yra visa laikanti Šviesa.

Šios idėjos plėtotė ir yra Grigaliaus Palamo šviesos teologija. Šv. Grigalius Palamas teigė, kad aktyvus Dievo buvojimas visoje kūrinijoje yra regimas šventiesiems kaip Dieviškoji Šviesa, kuri švietė Mozei ant Horebo kalno, kai jis regėjo nesudegantį krūmą (arba Apaštalams atsimainymo ant Taboro kalno metu). Jis - tai geroji Dievo valia, Jo malonė. Kaip saulės šviesa maitina ir daro gyva visa, kas yra žemėje, taip Dievo Šviesa palaiko būtį. Todėl Dievas - tai ne arbatinukas; apie Dievą kaip „daiktą“ galime pasakyti, kad jo nėra, o apie visus „daiktus“ galime pasakyti, kad Jie yra Dievas (bet Dievas nėra daiktai, kaip buvo nurodyta pirmojoje sakinio dalyje).

Tarybiniais laikais buvo paplitusi istorija apie tai, kaip Gagarinas skrido į kosmosą ir ten nerado Dievo. Nereikia skirsti į kosmosą, kad rasti Dievą - reikia pakelti akmenį arba perkirsti malkos pliauską. Dievas yra ant rašomojo stalo.

Šv. Jonas rašo: „kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė“ (1 Jn 4,8). Meilė - tai ne daiktas, tarp daiktų meilės nėra. Tačiau meilė gaubia daiktus, nes ji yra veiksmas. Įsijungimas į Dieviškąją Meilę - tai įsijungimas į dieviškąjį veikimą, todėl pasakyta: „Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame“ (1 Jn 4,16). Būti meilėje - tai atsiliepti į Dievo veikimą savuoju veikimu (energija - į energiją, t.y. synergeia). Aukščiausias šiojo įsijungimo aktas - šauktis Dievo „dieną ir naktį“ Jo vardu - Jėzaus vardu. 

Tas, kas šaukiasi Jėzaus Jo vardu, „kilniausiuoju iš visų vardų“ (Fil 2,9), buvoja santykyje su Dievu. Jis nemato Dievo kaip priešais-išstatyto, Dievas jam nėra daiktas, Dievo patirtis jam - tai meilės patirtis. Todėl šv. Grigalius Palamas gynė Jėzaus maldą kaip aukščiausiąją Dievožinos ir Dievoieškos įrankį.
„4. […] Žmogus išeina iš maldos lyg degantis, jeigu nukreipia į Dievą nesuterštą protingąją sielos dalį, ir, kaip moko šventasis Jonas Pakopininkas, malda be šviesos regėjimo ir be taikos sieloje yra kūniška arba fariziejiška. 
5. Kada šventieji vyrai mato savyje šitą dievišką šviesą - o jie ją mato, kada neapsakomo nušvitimo momentu patiria dievišką bendravimą su Dvasia, - jie mato savo sudievinimo rūbus, nes Žodžio malonė pripildo jų protingąją sielos dalį aukščiausio grožio šlove ir švytėjimu, kaip ant Taboro kalno Žodžio Dievybė šlovino dieviškąją šviesą vieninga su jo [Kristaus] kūnu. Juk "šlovę, kurią Tėvas davė Jam", Jis davė paklusniems, pagal Evangelijos žodį.
„Ir tą šlovę, kurią esi man suteikęs,
aš perdaviau jiems,
kad jie būtų viena, kaip mes esame viena:
aš juose ir tu manyje, 
kad jie pasiektų tobulą vienybę“ (Jn. 17, 22-24) 
Bet ar tai gali įvykti kūniškai, jeigu po Jo pakilimo į dangų Jis jau nėra kūne? Aišku, jog dabar tegalimas tik protingosios sielos dalies nušvitimas. Jis įvyksta tada, kai protingoji siela pasidaro dangiška ir, paėmusi palydovu Tą, Kuris pakilo dėl mūsų į dangų, aiškiai ir paslaptingai susijungia ten su Dievu ir patiria antgamtinius ir neapsakomus vaizdus, nematerialaus žinojimo pilnatį, prisipildo aukščiausios šviesos.[...] Tie, kurie šitai regėjo, būna pašventinti dieviška Kristaus šviesa. Iš tikrųjų, jie prisiartina prie Jo ir betarpiškai susijungia su Jo sudievinančia šviesa, todėl šv. Makarijus ir vadina malonės šviesą dangaus gyventojų duona.“
- Šv. Grigalius Palama, Triados ginant šventai tylinčius, Triada I, 3 dalis. Šaltinis
Taip pat žr.: Apie šv. Grigalių Palamą. Katechetinis pokalbis [audio]

2015 m. kovo 5 d., ketvirtadienis

Romos katalikai Bažnyčios mokytoju paskelbė miafizitą Grigalių Narekietį



Vasario 21 dieną Grigalių Narekietį (arm. Grigor Naregatsi, Գրիգոր Նարեկացի) Bažnyčios mokytoju. Grigalius Narekietis (951–1003) buvo Armėnijos Apaštališkosios Bažnyčios vienuolis, teologas, poetas ir filosofas. Armėnijos Bažnyčia atsiskyrė nuo Visuotinės Bažnyčios po to, kai nepripažino Chalkedono visuotinio susirinkimo nutarimų. Ji priklauso vadinamajai miafizitų (monofiztų) Bažnyčių grupei.

Apie miafizitus galite paskaityti čia.

Vatikano radijo pranešimas

2015 m. kovo 1 d., sekmadienis

Ekskursijos į vienuolyną [fotoreportažas]

Prieš kurį laiką kviečiau į atviras, nemokamas ekskursijas į Vilniaus ortodoksų Šv. Dvasios vienuolyną - http://www.ortodoksas.lt/2015/01/ekskursija-i-staciatikiu-vienuolyna-ir.html

Jau surengėme tris planuotas ekskursijas.

Laima Asaks nuotraukos iš Facebook: 


Šv. Dvasios vienuolyno cerkvė








Šv. Dvasios vienuolyno požemiai
Šv. Teresės Romos katalikų bažnyčia
Šv. Teresės bažnyčios skliautas

Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų bažnyčia

Vilniaus kankinių ikona ant Švč. Trejybės bažnyčios
Unitų bažnyčios vidus
Pakeliui į Paraskevės cerkvę



Paminklas Puškino prosenelio Hanibalo krikštui šv. Paraskevės cerkvėje
Gintaro Girdenio nuotraukos iš Facebook:




















Numatoma dar viena ekskursija kovo 10 dieną, registraciją į kurią LUNI grupėje prasideda kovo 6 d. (žr. nuorodą aukščiau). Dėl vėlesnių dienų, bent kol kas, planų neturime.



Vyskupo erelis

Svarbus ortodoksų vyskupiškosios liturgijos elementas - apvalus kilimėlis su erelio, sklandančio virš miesto, atvaizdu (slav. orlets, gr. aetos). Šie kilimėliai atsirado XIII a. Bizantijos imperijoje, vėliau išplito Rusijoje. Pamaldų metu apvalūs kilimėliai patiesiami tose vietose, kuriose turi stovėti vyskupas.

Pirmieji kilimėliai buvo su dvigalviu erelis. Dvigalvio erelio simbolis buvo Bizantijos imperatorių Paleologų dinastijos herbas, tapęs Bizantijos imperijos ir Ortodoksų Bažnyčios simboliu (vėliau - ir Serbijos karalystės bei Rusijos imperijos). Šis erelis, kartais laikantis letenose kryžių ir valdžios rutulį, arba karališkąjį skeptrą ir vyskupo lazdą, simbolizavo darnią Bažnyčios ir valstybės vienybę.

Gimęs kaip imperatoriškas simbolis, erelis buvo siuvamas ant imperatoriaus drabužių, batų, audžiamas jo kilimuose. XIII a. imperatorius kaip apdovanojimą vyskupams ėmė dovanoti kilimėlius su dvigalviu ereliu - jie simbolizavo ypatingus vyskupo nuopelnus krikščioniškai politinei bendrijai.
\
Pradėjęs plisti Rusijoje, erelis tapo viengalvis, kadangi iš valstybinio apdovanojimo tapo bažnytiniu. Ilgainiui visi vyskupai ėmė tarnauti su kilimėliais, ant kurių buvo pavaizduotas erelis.
Erelis ant vyskupo katedros


Šis erelis vaizduojamas pagal tuos pačius ikonografinius principus, kaip Evangelisto Jono simbolis (erelis). Šv. Jono erelis simbolizuoja teologinę įžvalgą - erelis yra toli matantis, skvarbaus žvilgsnio padaras, sklandantis aukštybėse. Todėl vyskupas, kurio pagrindinė misija žemėje - ortodoksijos (tikrojo tikėjimo) sergėjimas bei skleidimas, yra atvaizduojamas ereliu - juk tam, kad galėtų sergėti bei skleisti, jis turi pirma pažinti dieviškąjį tikėjimą. Erelis sergi miestą, jį apgaubia savo sparnais.