Aleksandras Neviškis: kaip šventasis vienuolis tapo kariniu simboliu


Rugsėjo 12 diena – didelė šventė penkiose Lietuvos cerkvėse, priklausančiose Maskvos patriarchtui: Vilniaus šv. Marijos Magdalietės moterų vienuolyno cerkvėje, Anykščiuose, Rokiškyje, Užusalio ir Kybartų šventovėse. Tai taip vadinama „titulo šventė“, panašiai, kaip tituliniai atlaidai katalikybėje. Visos šios cerkvės turi vienodą vardą – yra pavadintos šventojo kunigaikščio Aleksandro Neviškio vardu. 

Tačiau, pasak tradicijos, Aleksandras gimė gegužės 30 d., mirė – lapkričio 14 d., o kodėl atminimas minimas rugsėjo 12 d. (rugpjūčio 30 d. pagal senąjį kalendorių)? 

Ši data buvo įvesta 1724 m. Rusijos imperatoriaus Petro I nurodymu:
„...arkivyskupas Teodosijus, [...] žodžiu paskelbė asmeninį Jo Didenybės įsaką, kuriuo Jo Didenybė, Šviesiausiasis ir Galingiausiasis Valdovas Petras Didysis, Visos Rusijos imperatorius ir autokratas, [...] įsakė [...], kad nuo šiol visur šventojo teisiojo didžiojo kunigaikščio Aleksandro Neviškio garbei skirtos pamaldos, anksčiau švęstos lapkričio 23 dieną, būtų privalomai švenčiamos rugpjūčio 30 dieną. [rugsėjo 12 pagal šiuolaikinį kalendorių – aut. past.]“ [1]
Dar įdomiau, kad tais pačiais metais, kiek anksčiau, imperatorius per Bažnyčios Sinodą įvedė ir kitą taisyklę:
 „Nuo šiol niekam jokiu būdu nevaizduoti šio šventojo [Aleksandro Neviškio] vienuolio pavidalu [...]. O šventąjį atvaizdą tapyti su didžiojo kunigaikščio drabužiais.“ [2]
Kodėl Rusijos imperijos valdovui prireikė nurodinėti ikonų tapytojams, kaip vaizduoti prieš beveik penkis šimtmečius mirusį šventąjį? Ką tokio pavojingo valstybė įžvelgė vienuolio drabužiuose? Ir kodėl šventę reikėjo perkelti į rugpjūčio 30 (rugsėjo 12) dieną?

Šv. Aleksandras Neviškis kunigaikščio drabužiais. Kybartų cerkvės ikona

Atsakymas slypi Aleksandro Neviškio kulto istorijoje. Tai istorija, kaip šventasis vienuolis ilgainiui buvo paverstas Rusijos imperinės galios, karinių pergalių ir nacionalinės tapatybės simboliu. 

„Pirmasis“ Neviškio gyvenimas: iš kunigaikščio į vienuolius

Šv. Aleksandras Neviškis.
XVII a. ikona, su vienuolio rūbais

Aleksandras Neviškis (apie 1221–1263) buvo Naugardo, vėliau Vladimiro didysis kunigaikštis. Į istoriją jis įėjo pirmiausia dėl dviejų karinių pergalių: 1240 m. prie Nevos prieš švedus ir 1242 m. prieš Livonijos ordino pajėgas vadinamajame Ledo mūšyje.

Taip pat svarbus šių karų kontekstas – XIII a. Rusios žemes iš Rytų siaubė mongolai, ir Aleksandras pasirinko bendradarbiavimo su mongolų valdovais kelią. Jis padėjo Aukso ordos valdžiai įvesti duoklės rinkimo sistemą Naugarde: 1257–1259 m., miestiečiams pasipriešinus mongolų reikalaujamam gyventojų surašymui, Aleksandras palaikė mongolų pareigūnus ir net prisidėjo prie pasipriešinimo numalšinimo.

1263 m., grįždamas iš Aukso ordos, Aleksandras sunkiai susirgo. Prieš mirtį jis priėmė vienuolystę ir gavo Aleksijaus vardą. Buvo palaidotas vienuolyne Vladimire.

Paprastai krikščionybėje šventumas vertinamas būtent pagal gyvenimo pabaigą – ar žmogus susitaikė su Dievu, ar pavedė Jam savo sielą, ar atgailavo dėl savo nuodėmių. Vienuolystės priėmimas buvo didelės atgailos ir netgi senojo „aš“ išsižadėjimas per vardo pakeitimą, todėl nebuvo toks retas tarp pamaldžių ortodoksų valdovų

Šv. Aleksandras Neviškis. XVI a. 
Su vienuolio rūbais

Netrukus pradėjo formuotis jo, kaip šventojo, kultas. Nors ankstyvuosiuose gyvenimo aprašymuose ir aukštinamos jo karinės pergalės, jas aiškinant kaip Dievo pagalbos ir teisingumo triumfą, tačiau kunigaikštis pristatomas ne tik kaip narsus karys, bet ir kaip pamaldus, nuolankus, teisingas bei gailestingas valdovas. Kartu vis didesnę reikšmę įgijo pasakojimai apie jo stebuklus, relikvijas ir prieš mirtį priimtą vienuolystę. Kaip vienuolis jis vaizduotas daugelyje ikonų (nors būta ir išimčių). Kai kuriose netgi šalia vardo „Aleksandras“ įrašytas jo vienuoliškas vardas „Aleksijus“. 

Iš pradžių Aleksandro gerbimas buvo daugiausia vietinis, susijęs su Vladimiru ir jo relikvijomis. Tik 1547 m., valdant Ivanui IV Rūsčiajam, Maskvos Bažnyčios susirinkimas įtraukė jį į visoje Rusios Bažnyčioje gerbiamų šventųjų sąrašą.

Šis sprendimas sutapo su Maskvos valstybės stiprėjimu ir jos pastangomis save pristatyti kaip visos Rusios istorinės bei religinės tradicijos paveldėtoją. Aleksandras tam tiko nepaprastai gerai: jis buvo Maskvos valdovų dinastijos protėvis, garsus kunigaikštis ir tikėjimo gynėjas.

Taip pradėjo ryškėti dvi jo atminimo pusės: bažnytinė, kurioje svarbiausias buvo šventumas, ir valstybinė, kuriai vis labiau rūpėjo jo karinės pergalės bei valdovo autoritetas.

Petras I: iš vienuolių – atgal į kunigaikščius

Lemiamas posūkis šv. Aleksandro Neviškio  įvyko XVIII a., valdant Petrui I.

Šiaurės karo metu Rusija įsitvirtino Baltijos jūros pakrantėje, o 1703 m. įkurtas Sankt Peterburgas turėjo tapti naująja imperijos sostine. Tačiau naujajam miestui reikėjo ne tik rūmų, tvirtovių ir administracinių įstaigų. Reikėjo ir istorijos, kuri pateisintų Rusijos valdžią užimtose istorinėse Baltijos finų – ižorų ir vodų – žemėse, kurias perėmė iš Švedijos. Tam puikiai tiko Aleksandras Neviškis.

Būtent prie Nevos upės, būsimojo Peterburo apylinkėse kunigaikštis Aleksandras XIII a. buvo nugalėjęs švedus. Dabar Petras I galėjo vaizduoti save kaip viduramžių kunigaikščio pradėto darbo tęsėją. Šiaurės karo pergalė prieš švedus susieta su Aleksandro žygiais, o naujosios sostinės įkūrimas – su tariamu istorinės Rusios atkūrimu.

Šv. Aleksandro Neviškio lavra Sankt Peterburge

1710 m. Petras įsakė būsimojoje sostinėje steigti Aleksandro Neviškio vardo vienuolyną (vėliau – lavra). 1724 m. į Sankt Peterburgą iš Vladimiro buvo iškilmingai perkeltos šventojo relikvijos. Perkėlimo iškilmėms pasirinkta rugpjūčio 30-oji – Petro I pergalės prieš Švediją diena. Relikvijų perkėlimas tapo imperinės pergalės iškilmėmis. Viduramžių šventasis simboliškai buvo atgabentas į naująją sostinę, kad globotų Petro sukurtą valstybę.

Tais pačiais 1724 m. įvyko ir minėtoji ikonografijos reforma. Įsakymas drausti Aleksandrą vaizduoti vienuolio drabužiais buvo labai iškalbingas. Petrui reikėjo ne vienuolio, primenančio apie pasaulietinės garbės atsisakymą, iš šio pasaulio tuštybę, o karingo kunigaikščio, kuris galėtų skatinti ir toliau kovoti. 1725 m. įsteigtas Aleksandro Neviškio ordinas tapo vienu svarbiausių Rusijos imperijos apdovanojimų.

Šv. Aleksandras Neviškis, XIX a. ikona
Su kunigaikščio drabužiais.

Pertvarkyti ir liturginiai tekstai: dabar Maskvos patriarchato naudojamuose rugsėjo 12-osios d. pamaldų tekstuose, Aleksandro istorija susieta su Petro pergalėmis. Pamaldų knygos, Minėjos, antraštė skelbia: 

„Padėkos Dievui, garbinamam Švenčiausiojoje Trejybėje, pamaldos, skirtos taikos sutarties tarp Rusijos valstybės ir Švedijos karalystės sudarymui bei šventojo kilmingojo didžiojo kunigaikščio Aleksandro Neviškio relikvijų perkėlimui atminti.“

Pamaldų tekstas labai iškalbingas. Jame finougrų gyvenama Ingrija vaizduojama kaip rusų išvaduota iš „švedų jungo“, Rusijos imperijos plėtra vadinama „Dievo dovana“, Rusijos laivai „puošia“ Baltijos jūrą: 

„Džiūgauk, Ižorų žeme ir visa Rusijos šalie! Baltijos jūra, plok rankomis! Nevos upe, išliek savo vandenis! Štai tavo kunigaikštis ir valdovas, išvadavęs tave iš švedų jungo, triumfuoja Dievo mieste.“

„Pakelk akis ir apsidairyk, Rusija, ir žvelk: štai išsiplėtė tavo sienos, padaugėjo tavo vaikų vakaruose, šiaurėje ir pietuose.“

„Statyk savo naujus miestus, Rusija, įtvirtink savo sienas taika: Viešpats yra su tavimi, Viešpats – tavo pagalbininkas“ 

„Tu išsklaidei tamsų karo debesį, įvedei mus į saldžią amžinosios taikos šviesą, suteikei Rusijos kariuomenei išminties mūšiuose, Rusijos laivais papuošei Baltijos jūrą ir iškėlei šį miestą apaštalo Petro garbei.“ 

„Švedų žemėse nuskambėjo didžiulė tavo šlovė, Aleksandrai, ir vien narsusis tavo vardas kėlė baimę priešininkams. Tad ir dabar, palaimintasis, neregimai gąsdink mūsų priešus, stojančius prieš tavo Kristų mylinčią kariuomenę.“ [3]

Šitaip šventasis, gyvenimo pabaigoje pasirinkęs vienuolio kelią, buvo paverstas vienu svarbiausių imperinės valstybės globėjų, o jo kulto centre atsidūrė nebe vien asmeninis šventumas, bet ir kariniai nuopelnai, valdovo galia bei valstybės didybė. Verta pabrėžti, kad jokios cituotų liturginių tekstų revizijos Rusijos Bažnyčioje neįvyko iki pat mūsų dienų. Čia cituojama 2002 m. su Maskvos patriarcho Aleksijaus II palaiminimu išleista „Minėja“. Jie išgyveno net ir sovietmetį. Ir tai buvo dar įdomesnis šio šventojo atminimo istorijos posūkis.

XX a. – ateistų „šventasis“


1938 m. filmo „Aleksandras Neviškis“ reklama

Nors po 1917 m. revoliucijos Bažnyčia buvo persekiojama, o senoji imperinė tradicija – naikinama, Josifo Stalino laikais įvyko posūkis, ir senieji Rusijos kultūros simboliai vėl pradėti naudoti. Šiame kontekste 1938 m. režisierius Sergejus Eizenšteinas sukūrė filmą „Aleksandras Neviškis“, kuriam muziką parašė Sergejus Prokofjevas. Filme pasakojama apie kunigaikščio kovą su Vokiečių ordino riteriais. Jis sukurtas tuo metu, kai Europoje vis stiprėjo nacistinė Vokietija.

Viduramžių priešininkai buvo pavaizduoti taip, kad lengvai primintų šiuolaikinius vokiečių agresorius. Aleksandras tapo didvyriu, telkiančiu liaudį prieš užpuolikus. Žinoma, sovietiniam pasakojimui visiškai nebereikėjo šventojo Aleksijaus, vienuolio, relikvijų ar stebuklų. Liko tik drąsus, išmintingas ir pergalingas karvedys. Kelios Sovietų Sąjungos kartos užaugo būtent su tokiu Aleksandro Neviškio įvaizdžiu. Daugeliui žmonių Aleksandras Neviškis pirmiausia tapo žmogumi, nugalėjusiu vokiečius ant užšalusio ežero.

1942 m., jau vykstant karui su nacistine Vokietija, Stalino valdžia įsteigė Aleksandro Neviškio ordiną sovietų karininkams apdovanoti. Taip buvo atgaivinta caro laikų apdovanojimo tradicija, tik dabar šventojo vardas tarnavo komunistinei valstybei. Stalino aiškinimu, praeities didvyrių naudojimas propagandoje turėjo įkvėpti to meto karius. 

Sovietinės propagandos plakatas.
Užrašas kairėje viršuje: „1242. 1942.“ 
Užrašas viršutiniame  dešiniajame kampe: „Tegu jus šiame kare įkvepia drąsus mūsų didžių protėvių pavyzdys  – J. Stalinas“
Užrašas apačioje: „Kas su kalaviju pas mus ateis, nuo kalavijo ir žus! – Aleksandras Neviškis“ 

Tam tikra prasme, Stalinas pratęsė Petro I pradėtą darbą, tik žengė dar toliau. Petras vienuolį pavertė kunigaikščiu ir imperijos globėju, o Stalinas iš kunigaikščio-šventojo padarė pasaulietinį nacionalinį karvedį.

Įdomu, kad sovietinė propaganda išgalvojo ir naują šventojo „citatą“: „Kas su kalaviju pas mus ateis, nuo kalavijo ir žus“. Šie žodžiai prieštarauja Evangelijoje užrašytiems Kristaus žodžiams: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus“ (Mt 26,52). Juk Kristus sudraudžia savo mokinį, mėginantį jį apginti ginklu. Sergejaus Eizenšteino filme išgalvotoje Neviškio citatoje, priešingai, kalaviju grasinama priešams.

Šie sovietinės propagando štampai taip įsirėžė Rusijos žmonių atmintyje, kad šią pseudocitatą yra kartojęs ir Maskvos patriarchas Kirilas [4]:

„Visiems mums gerai žinomi iš amžių glūdumos mus pasiekę šventojo Aleksandro Neviškio žodžiai: „Dievas – ne galybėje, o teisume“ ir „Kas su kalaviju pas mus ateis, nuo kalavijo ir žus.“ Šiais posakiais išreikštas šventojo kilmingojo kunigaikščio priesakas savo palikuonims visiems laikams.“

2008 m., dar būdamas metropolitu, Kirilo teikimu Rusijos televizijos organizuotame konkurse „Rusijos vardas“ Aleksandras Neviškis net buvo išrinktas svarbiausia šalies istorine asmenybe (beje, Stalinas užėmė trečiąją vietą). Taigi, po sovietmečio Aleksandras išliko populiariu simboliu, kuris turi potencialo vienyti ir tikinčius, ir netikinčiuosius.

Rusijos prezidentas V. Putinas ir Maskvos patriarchas Kirilas
prie šv. Aleksandro Neviškio palaikų

Jis buvo panaudotas ir karo Ukrainoje kontekste. 2024 m. Po Vladimiro Putino inauguracijos Maskvos Kremliaus Apreiškimo katedroje patriarchas Kirilas kreipėsi į Putiną primindamas Aleksandro Neviškio pavyzdį, kuris „negailėjo savo priešų, bet tapo šventuoju“. Neviškį jis minėjo ir įvairiuose karo pamoksluose, kunigaikščio vardu pavadinta Ukrainoje kariaujanti šturmo brigada, už kovinius veiksmus Ukrainoje teikiamas Neviškio vardo ordinas. 

Neviškio atminimas Lietuvoje ir kitose užkariautose šalyse

Vilniaus Šv. Aleksandro Neviškio koplyčia, pastatyta dab. V. Kudirkos aikštėje 1865 m.
1918–1919 m. koplyčia buvo nugriauta.

Aptarus Aleksandro Neviškio kulto pagrindinius bruožus, aiškiau tampa ir kodėl tiek daug jo cerkvių pastatyta Lietuvoje. Šiandien Lietuvoje išliko 5 veikiančios Neviškio vardo šventovės, tačiau buvo ir dar trys – viena Vilniaus centre, kitos – Skuode ir Žemaičių Naumiestyje. Pagal populiarumą Neviškio vardas cerkvių pavadinimuose nusileidžia tik šv. Mikalojui (Nikolajui). Visos šios cerkvės buvo pastatytos po 1863-1864 m. sukilimo, nors jau 1843 m. jo vardu pavadintas Kauno soboras, įrengtas buvusioje jėzuitų Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje.

Labai iškalbinga Užusalių cerkvės istorija. Po sukilimo vietos dvaras buvo konfiskuotas, dalis gyventojų ištremti, o jų vietoje apgyvendinti iš Rusijos atkelti ortodoksai. 1866 m. čia pastatyta Aleksandro Neviškio cerkvė, kurios statybai panaudotos ir iš sukilimo dalyvių išieškotos lėšos.

Dabartinėje Vinco Kudirkos aikštėje taip pat buvo Neviškio koplyčia. Ji pradėta statyti 1863 m. Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo iniciatyva, pašventinta 1865 m. rugpjūčio 30 d. (rugsėjo 12). Koplyčios paskirtis aiškiai įvardyta to meto dokumentuose: įamžinti Rusijos imperijos karių, žuvusių malšinant 1863 m. sukilimą, atminimą. Joje buvo įrašyti žuvusių karininkų ir kareivių vardai.

Lietuva nebuvo išimtis. Neviškio katedra stovėjo Varšuvos centre, gausybė bažnyčių pastatyta Latvijoje, Estijoje. Konstantinopolio patriarchato ortodoksai labai kūrybiškai išsprendė Tartu miesto šv. Aleksandro Neviškio cerkvės vardo klausimą – 2003 m. rugpjūčio 30 d. Estijos Apaštališkosios Ortodoksų Bažnyčios metropolitas Steponas ją iš naujo pašventino ją visų šventųjų Aleksandrų garbei, šitaip nemenkindamas tikrojo šv. Aleksandro, bet ir nepalikdamas imperinės propagandos relikto. 

Šv. Aleksandro Neviškio katedra, Sofija

Šv. Aleksandro vardu pavadinta ir didelė katedra Sofijoje, Bulgarijos sostinėje. Ji pastatyta pagerbiant Rusijos karius, žuvusius 1877–1878 m. kare su Osmanų imperija, po kurio buvo atkurtas Bulgarijos valstybingumas. Šiuo atveju Aleksandro vardas turėjo kitą prasmę, nei imperijos viduje. Rusija buvo suvokiama ne kaip Bulgariją pavergusi, o kaip padėjusi ją išvaduoti valstybė. Tačiau prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Bulgarija ir Rusija atsidūrė priešiškose stovyklose. 1916 m. Sofijos katedra buvo pervadinta šventųjų Kirilo ir Metodijaus vardu. 1920 m., santykiams pagerėjus, ankstesnis Aleksandro Neviškio vardas buvo grąžintas.

2024 m. Sofijos savivaldybės tarybos nariai pasiūlė aikštę priešais Aleksandro Neviškio katedrą pavadinti šv. Jono Riliečio, vieno svarbiausių Bulgarijos šventųjų, vardu. Iniciatoriai argumentavo, kad Aleksandras Neviškis nėra susijęs nei su Bulgarijos, nei su Sofijos istorija, o pagrindinei sostinės aikštei labiau tiktų savosios Bažnyčios šventojo vardas. Tačiau šiai iniciatyvai pasipriešino Bulgarijos Ortodoksų Bažnyčia. 2024 m. gruodžio 10 d. jos Šventasis Sinodas vieningai pareiškė nepritariantis aikštės pervadinimui.  2026 m. vasarį Sofijos miesto taryboje klausimo svarstymas buvo dar kartą atidėtas.

Apibendrinimas

Aleksandro Neviškio kulto istorija yra iškalbingas pavyzdys, kaip šventasis gali būti instrumentalizuotas politinei propagandai. XIII a. kunigaikštis, kurio gyvenime būta ir karinių pergalių, ir politinių kompromisų, po mirties pradėtas gerbti kaip pamaldus valdovas, vienuolis ir stebukladarys. Vėliau jo atminimas vis labiau sietas su Rusijos valstybės galia. Petras I įsakė pakeisti jo liturginio minėjimo datą, uždraudė vaizduoti jį vienuolio drabužiais, o į šventines giesmes pateko Rusijos imperijos karinių pergalių ir teritorinės plėtros šlovinimas. Sovietų Sąjungoje Aleksandras tapo kone pasaulietiniu nacionaliniu didvyriu, kurio įvaizdį formavo nebe vien hagiografija, bet ir kinas bei propaganda.

Ši istorija primena, kad valstybės gali ne tik persekioti Bažnyčią, bet ir savaip pasinaudoti jos tikėjimu, šventaisiais bei liturgija. Šventasis, kurio gyvenimas krikščionims turėtų liudyti Evangeliją, gali tapti imperinės ekspansijos, karinių pergalių ar net šiuolaikinio karo pateisinimo simboliu.

Žinoma, visa tai nereiškia, kad Aleksandras Neviškis neteisingai kanonizuotas, nešventas. Būtų neteisinga šventumą vertinti politiniais kriterijais. Tačiau svarbu atskirti istorinį Neviškį, realų žmogų, nuo tų pasakojimų, kuriais jis buvo apsuptas, kartais net įkišant į jo lūpas svetimus žodžius. 

Verta prisiminti, kad šv. Aleksandras Neviškis savo gyvenimą baigė ne su karvedžio šarvais ar valdovo karūna, o priėmęs vienuolystę. Paskutinis jo pasirinkimas primena vieną esminių krikščionybės tiesų: jokia žemiškoji valdžia nėra amžina, o šventumo matas yra žmogaus santykis su Dievu.

***

Taip pat skaitykite:

- Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II-ojo šeimos kanonizacija

- Koks skirtumas, ar Maskvos, ar Konstantinopolio patriarchatas?


**
Šaltiniai:

 [1] Rusijos Bažnyčios Sinodo nutarimas 1724 m. rugsėjo 2 d. Полное собрание постановлений и распоряжений по ведомству православного исповедания Российской империи, t. IV, Nr. 1347, p. 188–189.

[2] Sinodo nutarimas birželio 15 d., Полное собрание постановлений и распоряжений по ведомству православного исповедания Российской империи, t. 4 (1876), Nr. 1318, p. 148.

[3] Žr. Минея. Август. Часть первая. Москва: Издательский совет Русской Православной Церкви, 2002, p. 244–271.



[4] Žr. patriarcho įžanginį žodį knygoje Александр Невский. Государь, дипломат, воин / отв. ред. А. В. Торкунов. Москва: Р. Валент, 2010.

PARAMA

Galite mus paremti:

VšĮ Krikščionių ortodoksų iniciatyvų centras
Sąsk. nr. (IBAN): LT487300010173170576
(Pervedimams iš užsienio: SWIFT: HABALT22)

Arba:
Contribee PayPal


Populiarūs įrašai