Koks skirtumas, ar Maskvos, ar Konstantinopolio patriarchatas?
 |
| Maskvos ir Konstantinopolio patriarchai susitikime Fanare, Turkijoje |
Todėl natūraliai kyla klausimas: koks skirtumas, kuriam patriarchatui, kuriai vyskupijai ar net kuriai parapijai priklausyti? Juk kalbama apie tą pačią Ortodoksų Bažnyčią, tuos pačius sakramentus, tą pačią liturgiją ir tą patį tikėjimą. Vis dėlto priklausymas vienam ar kitam patriarchatui nėra vien formalus ar administracinis dalykas. Šiandien tai – ir istorinės atminties, ir politinio konteksto, ir vertybinės laikysenos klausimas.
Lietuvoje šiuo metu veikia dvi ortodoksų (stačiatikių) religinės bendruomenės: 1839 m. įsteigta Maskvos patriarchato Vilniaus–Lietuvos vyskupija, save vadinanti „Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia“, ir XIV–XVII a. gyvavęs, 2016 m. atkurtas Konstantinopolio patriarchato Lietuvos egzarchatas.
Maskvos patriarchatas istoriškai formavosi kaip Rusijos valstybės Bažnyčia ir nuo pat savo atsiradimo vystėsi glaudžioje sąveikoje su politine valdžia. Ypač ryškiai tai matyti Rusijos imperijos laikotarpiu, kai XVIII a. pradžioje imperatorius panaikino patriarcho pareigybę, o Bažnyčia faktiškai buvo paversta valstybės administracine institucija. Šventasis Sinodas veikė kaip viena iš imperijos valdžios struktūrų, o jo veiklą prižiūrėjo ne dvasininkas, bet pasaulietinis pareigūnas – imperatoriaus paskirtas oberprokuroras. Imperatorius buvo aukščiausia Bažnyčios valdžios instancija, galėjusi tvirtinti ar stabdyti Sinodo sprendimus.
Šis valstybės ir Bažnyčios susiliejimas buvo įtvirtintas ir teisiškai. Imperatoriaus Pavelo I 1797 m. paskelbtame „Akte dėl Rusijos imperatoriškojo sosto paveldėjimo“ tiesiogiai teigiama, kad „Rusijos valdovas yra Bažnyčios galva“ [1]. Valstybinį Rusijos Bažnyčios pavaldumą iliustruoja ir 1722 m. Šventojo Sinodo nurodymas dėl išpažinties paslapties, kuriame dvasininkai buvo įpareigoti pranešti pasaulietinei valdžiai, jei išpažinties metu išgirstų ketinimų vykdyti išdavystę, sukilimą prieš valstybę ar piktybišką planą pakenkti imperatoriui [2]. Lietuvoje šis Bažnyčios ir valstybės susiliejimas reiškėsi ir per rusifikaciją, vykdytą, be kita ko, Bažnyčios priemonėmis.
Po 1917 m. Rusijos Ortodoksų Bažnyčia buvo žiauriai persekiojama komunistinio režimo, daugybė tikinčiųjų žuvo dėl tikėjimo, todėl galėjo atrodyti, kad Bažnyčios ir valstybės santykiai neišvengiamai keisis. Tačiau šis lūžis buvo laikinas. Vienas iš veiksnių, padėjusių sumažinti represijas, buvo Bažnyčios kompromisai su sovietų valdžia, ryškiausiai išreikšti 1927 m. Šventojo Sinodo paskelbtoje vadinamojoje „Lojalumo sovietų valdžiai deklaracijoje“. Joje, be kita ko, teigiama, kad Bažnyčios vadovybė palaiko sovietų valdžią, nepritaria jos priešams ir kiekvieną smūgį Sovietų Sąjungai laiko smūgiu sau, taip pat reikalauja, kad užsienyje gyvenantys dvasininkai raštu pasižadėtų būti visiškai ištikimi sovietų valdžiai visoje savo visuomeninėje veikloje [3].
Ši deklaracija sukėlė gilią krizę. Dalis Rusijos Bažnyčios dvasininkų Vakarų Europoje perėjo į Konstantinopolio patriarchato jurisdikciją (vadinamoji „Vakarų Europos rusų tradicijos arkivyskupija“), kiti atsiskyrė ir sudarė uždarą struktūrą – Rusijos Ortodoksų Bažnyčią užsienyje. Rusijoje gyvenę tikintieji, nepritarę Bažnyčios susiliejimui su sovietų valdžia, pasitraukė į pogrindį, Katakombų Bažnyčią.
Problema buvo ne vien deklaracijos žodžiai, bet realus ir sisteminis bendradarbiavimas su sovietų valdžia. Net ir Maskvos patriarchato Lietuvos arkivyskupas Chrizostomas, rėmęs Lietuvos nepriklausomybę, viešai prisipažino praeityje bendradarbiavęs su KGB [4], tai apibūdindamas kaip to meto bažnytinės praktikos normą.
Po Sovietų Sąjungos žlugimo kilo vilčių, kad pagaliau bus sukurta nuo valstybės nepriklausoma Bažnyčia. Tačiau šios viltys žlugo 2009 m. patriarchu tapus Kirilui – Bažnyčia vėl grįžo prie istoriškai susiformavusio glaudaus ryšio su politine valdžia.
Per 2022 m. plataus masto Rusijos agresiją prieš Ukrainą Maskvos patriarchato aukščiausioji hierarchija viešai laimino Rusijos kariuomenę, pamoksluose teologiškai teisino karą, o patriarchas netgi pareiškė, kad žuvusiems Rusijos kariams bus atleistos nuodėmės. Visa tai vyksta platesniame kontekste, kuriame Rusijos Ortodoksų Bažnyčios vadovybė aktyviai remia valstybės deklaruojamas „tradicinių vertybių“, „istorinio tęstinumo“ ir „civilizacinės misijos“ idėjas. Šiame kontekste Maskvos patriarchatas veikia ne tik kaip religinė institucija, bet ir kaip politinės ideologijos, dažnai vadinamos „rusų pasauliu“, skleidėjas.
Praktikoje tai reiškia, kad Maskvos patriarchato gyvenime, nepaisant jo tarptautinio masto, dominuoja rusų kalba, rusų kultūra, Rusijos simboliai ir istoriniai pasakojimai, skatinantys politinį solidarumą su Rusija ir „vienos civilizacijos“ idėją. Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir kitur per Bažnyčios palaiminamus leidinius, renginius ir kitas veiklas platinami pasakojimai, teigiantys, jog krikščionybė šiuose kraštuose esą pirmiausia atėjo iš rusų žemių ir kad šias šalis jungia viena civilizacinė erdvė. Šie naratyvai skleidžiami ne atsitiktinai, bet palaikomi centrinės patriarchato valdžios.
Galiausiai svarbu suvokti, kad Bažnyčia yra hierarchinė institucija. Galutiniai sprendimai dėl viešo mokymo, bažnytinės politikos ir viešos laikysenos priimami centre – Maskvoje. Priklausymas Maskvos patriarchatui reiškia, kad parapija, kurioje meldžiasi tikintysis, per vyskupiją yra kanoniškai pavaldi Maskvos patriarchui ir jo vadovaujamam Šventajam Sinodui. Maskvoje sprendžiama, kas bus vyskupas, o paskirtas vyskupas atsiskaito Maskvai už savo veiklą. Bažnyčios hierarchai, veikdami tikinčiųjų vardu, galėtų būti aktyvi taikos jėga, tačiau esant dabartinei struktūrai centrinė valdžia juos arba naudoja karo tikslams, arba skatina atsiriboti nuo temos ir netrukdyti centro veiklai.
Konstantinopolio patriarchatas: Bažnyčia be valstybės
Konstantinopolio patriarchatas yra vienas seniausių Ortodoksų Bažnyčios centrų, kurio ištakos siekia ankstyvąją krikščionybės istoriją ir IV amžių, kai Konstantinopolis tapo Romos imperijos sostine Rytuose. Ortodoksų tradicijoje jis turi ypatingą vietą kaip visuotinis patriarchatas – pirmasis pagal garbę tarp lygių, neturintis tiesioginės valdžios kitoms Vietinėms Bažnyčioms, bet atliekantis koordinuojantį vaidmenį.
Istoriškai Bizantijos imperijos laikais Konstantinopolio patriarchatas taip pat patyrė įvairių gundymų valdžia ir turtu, tačiau niekada nebuvo nacionalinės valstybės Bažnyčia – Bizantijos imperijoje veikė daug patriarchatų, be to, 1453 m. Osmanų imperijai užkariavus Konstantinopolį, Bažnyčia atsidūrė kitatikių musulmonų valdžioje ir buvo priversta gyventi be ankstesnės politinės galios. Būtent ši istorinė patirtis suformavo jos savimonę kaip Bažnyčios, neturinčios savo valstybės ir negalinčios remtis politine ar karine galia.
Ši padėtis ilgainiui suformavo esminį Konstantinopolio patriarchato bruožą – principinį Bažnyčios ir valstybės atskyrimą. Šiandien visuotinis patriarchatas neturi savo valstybinės ideologijos, kariuomenės ar politinio projekto, kurį galėtų remti ar legitimuoti. Jo autoritetas grindžiamas ne politine įtaka, o kanonine tradicija, istoriniu vaidmeniu ir visuotinio Ortodoksų Bažnyčios vienybės siekiu.
XIX–XX amžiuose, žlungant imperijoms ir formuojantis nacionalinėms valstybėms Balkanuose ir Rytų Europoje, Konstantinopolio patriarchatas tapo svarbiu veiksniu kuriant vietines nepriklausomas Bažnyčias. Patriarchatas išmoko būti tikru tarpininku padėdamas naujųjų šalių Bažnyčioms įgyti savarankiškumą, sukurti savo patriarchatus, prisitaikyti prie naujų politinių realijų. Šioje dvasioje XXI a. Konstantinopolio patriarchatas suteikė nepriklausomybę Ukrainos Bažnyčiai, sudarydamas jai galimybę veikti savarankiškai, nepriklausomai nuo Maskvos įtakos.
Šiuo metu dauguma Konstantinopolio patriarchato tikinčiųjų gyvena skirtingose šalyse Šiaurės ir Vakarų Europoje, Šiaurės Amerikoje ir Australijoje, nors patriarchato centrai yra istoriniame Konstantinopolyje (Stambule) ir Šveicarijoje (Šambezi). Žinoma, nei Turkija, nei Šveicarija nėra krikščionių ortodoksų valstybės. Taigi, tai ne nacionalinė, o iš prigimties tarptautinė Bažnyčia, dažnai gyvenanti mažumos sąlygomis. Šios tarptautinės šeimos dalis yra ir Lietuvos egzarchatas, atkurtas 2016 m., siekiant sudaryti galimybę Ortodoksų Bažnyčiai veikti nepriklausomai nuo Maskvos ir Lietuvoje.
Praktikoje priklausymas Konstantinopolio patriarchatui reiškia kitokią bažnytinę patirtį. Tikėjimas ir sakramentai tie patys, bet kadangi nėra imperinio projekto, skatinamas vietinės kalbos naudojimas liturgijoje ir katechezėje, gerbiama vietos kultūra ir istorinis kontekstas, naudojamas šiuolaikinis kalendorius. Ortodoksija suvokiama ne kaip konkrečios tautos ar civilizacijos atributas, bet kaip visuotinė krikščioniška tradicija, galinti organiškai įsišaknyti skirtingose kultūrose.
Nesusietas su jokia konkrečia valstybe, Konstantinopolio patriarchatas neturi struktūrinių paskatų pateisinti karinius veiksmus ar politinę agresiją, todėl jo pozicija tarptautinėje erdvėje dažniausiai orientuota į dialogą, taiką ir tarpininkavimą, net jei tai sukelia įtampų su kitomis Vietinėmis Bažnyčiomis. Žinoma, kenčiančios Ukrainos atveju patriarchatas nebuvo abejingas, aiškiai užėmė paramos ukrainiečiams poziciją.
Priklausymas Konstantinopolio patriarchatui reiškia priklausymą Ortodoksų Bažnyčiai, kurios centras neturi valstybės, bet siekia išsaugoti Bažnyčios laisvę nuo politinės galios. Tai Bažnyčia, kurios galia kyla iš moralinio autoriteto, o ne iš politinio palaikymo.
Išvada: koks skirtumas Lietuvoje?
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad skirtumas tarp Maskvos ir Konstantinopolio patriarchatų yra tik administracinis. Abi struktūros priklauso tai pačiai Ortodoksų Bažnyčiai, išpažįsta tą patį tikėjimą, teikia tuos pačius sakramentus ir laikosi tos pačios liturginės tradicijos. Tačiau šis panašumas slepia esminį skirtumą, kuris tampa akivaizdus pažvelgus į Bažnyčios ir valstybės santykį.
Maskvos patriarchatas istoriškai susiformavo kaip valstybės Bažnyčia ir iki šiol veikia glaudaus ryšio su politine valdžia rėmuose. Tai reiškia, kad religija čia dažnai tampa politinės ideologijos dalimi, o bažnytinė hierarchija – valstybės interesų legitimavimo priemone. Eiliniam tikinčiajam tai sukuria situaciją, kai jo religinė priklausomybė neišvengiamai susiejama su konkrečia politine ir civilizacine orientacija, net jei jis pats tokio ryšio sąmoningai nesiekia.
Kartu reikia pripažinti, kad Maskvos patriarchatas kaip institucija šiandien objektyviai kelia rizikų valstybėms, esančioms už Rusijos Federacijos ribų. Pirmiausia tai susiję su informaciniu ir ideologiniu poveikiu: per bažnytinius informacijos kanalus ir „rusų pasaulio“ sampratą formuojama civilizacinė tapatybė, kurioje „mes“ apibrėžiamas ne per lojalumą konkrečiai valstybei, bet per priklausomybę platesnei, Rusijos centruojamai erdvei. Toks naratyvas ilgainiui gali silpninti pilietinę tapatybę ir visuomeninį solidarumą su savo valstybe.
Antra, kyla struktūrinis lojalumo klausimas krizinėse situacijose. Ortodoksų Bažnyčia yra hierarchinė institucija, kurioje dvasininkų ir tikinčiųjų laikysenai didelę reikšmę turi aukštesnės hierarchijos žodis. Ukrainos patirtis parodė, kad Maskvos patriarchato aukščiausios vadovybės pasisakymai ne tik nepaskatino pilietinio lojalumo valstybei, bet kai kuriais atvejais jį ardė. Tai sudarė prielaidas atskirų dvasininkų, o kai kuriais atvejais ir vyskupų, įsitraukimui į žvalgybinę ar ideologinę veiklą, už kurią jie vėliau buvo patraukti atsakomybėn. Net ir tais atvejais, kai į Maskvos patriarchato parapijas lankęsi tikintieji patys laikė save savo valstybės patriotais ir tokioms nuostatoms nepritarė, jų finansinė ir institucinė parama parapijoms objektyviai prisidėjo prie Maskvos patriarchato struktūrų išlikimo Ukrainoje net karo sąlygomis.
Konstantinopolio patriarchatas atstovauja kitokiai tradicijai. Neturėdamas savo valstybės ir politinės galios, jis veikia kaip Bažnyčia be politinio centro, siekianti išsaugoti dvasinę autonomiją ir visuotinumą. Priklausymas šiai jurisdikcijai leidžia Ortodoksų Bažnyčiai Lietuvoje veikti be palaikymo kokiai nors valstybei ar geopolitiniam projektui.
Todėl Lietuvoje klausimas „Maskva ar Konstantinopolis?“ nėra tik bažnytinės administracijos pasirinkimas. Tai klausimas apie tai, ar Ortodoksų Bažnyčia bus suvokiama kaip vietos visuomenės dalis, atvira vietinei kalbai, kultūrai ir istorinei patirčiai, ar kaip platesnio politinio ir civilizacinio projekto dalis, formuojama už Lietuvos ribų.
Šiandien, kai religija vėl tampa geopolitinių konfliktų instrumentu, skirtumas tarp šių dviejų modelių įgauna ne tik bažnytinę, bet ir visuomeninę reikšmę. Pasirinkimas tarp Maskvos ir Konstantinopolio patriarchatų iš esmės yra pasirinkimas tarp Bažnyčios, susaistytos su konkrečios valstybės geopolitiniais interesais, ir Bažnyčios, sąmoningai ginančios Bažnyčios ir valstybės atskirumą.
***
[1] Наследование Российского Императорского Престола по Основным гос. законам / Сост.: Н. Н. Корево. М., 1992. С. 98-99.
[2] Собрание постановлений и распоряжений по ведомству православного исповедания. т.2. Синодальный указ № 557. 1722, мая 17.
[3] Послание Заместителя Патриаршего Местоблюстителя митрополита Нижегородского Сергия и Временного Патриаршего Священного Синода архипастырям, пастырям и всем верным чадам Всероссийской Православной Церкви, 1927.
[4] Lucian N. Leustean (ed.), Eastern Christianity and Politics in the Twenty-First Century, Routledge, 2014, p. 361.
***
- Kas yra Konstantinopolio Visuotinis patriarchatas?
- Konstantinopolio patriarchato istorija Lietuvoje
