Konstantinopolio patriarchatas Lietuvoje – nauja Bažnyčia?

Pastaruoju metu dalis Lietuvos krikščionių ortodoksų dvasininkų ir pasauliečių išreiškė savo valią kreiptis į Jo Šventenybę Visuotinį (Konstantinopolio) patriarchą Baltramiejų I su prašymu, kad Lietuvoje būtų atvertos Konstantinopolio patriarchatui pavaldžių parapijų durys. Šiuo metu Lietuvoje yra tik Maskvos patriarchato parapijos. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad ketinama įkurti kažką naujo, tačiau iš tiesų Konstantinopolio patriarchatas turi Lietuvoje gilias istorines šaknis.

Lietuvos metropolija, trys Vilniaus kankiniai ir Šventosios Dvasios vienuolynas Konstantinopolio patriarchate

Filologas akademikas Zigmas Zinkevičius, pasiremdamas lingvistiniais duomenimis, teigia, kad Konstantinopolio patriarchato misija Lietuvoje galėjo prasidėti tarp X-XII a.[1] XIII a. jau Bažnyčios istorijos puslapiuose pasirodo pirmieji lietuvių kilmės ortodoksų šventieji, taip pat Konstantinopolio patriarchato tikintieji – šv. kunigaikštis Daumantas († 1299), šv. vienuolis Eliziejus Laurušavietis[2] († 1250), šv. vienuolė Charitina[3] († 1281). Vienu garsiausių Lietuvos ortodoksų tapo pirmojo Lietuvos karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas (†1267), įsteigęs Laurušavo vienuolyną šalia Naugarduko, lietuvių žemėms artimiausioje kaimynystėje.

Kijevo ir Visos Rusios metropolitui Maksimui perkėlus savo katedrą iš Kijevo į Vladimirą (1299/1300), dėl tais laikais egzistavusių valstybių sienų ir kitų pasidalijimų krikščionių ortodoksų padėtis mūsų regione tapo pakankamai sudėtinga. Atsižvelgdamas į sielovadinius poreikius, Konstantinopolio patriarchatas rūpestingai ir atsakingai spręsdavo šį klausimą. Jau apie 1303 m. buvo įsteigta Haličo ortodoksų metropolija. Netrukus, 1315–1317 m., buvo įsteigta Lietuvos ortodoksų metropolija, kuri, kaip ir Haličo, buvo tiesiogiai pavaldi Konstantinopolio patriarchui[4]. Yra žinoma, kad lietuvių metropolitas Teofilis dalyvavo Konstantinopolio Bažnyčios sinoduose (1327, 1329)[5]. Nors ortodoksų tikėjimas tarp lietuvių tautos žmonių tiek neplito kaip anuomet buvo tikėtasi Konstantinopolyje, vis dėlto graikų apeigų krikščionybė tapo neatsiejama Viduramžių Lietuvos religinio ir socialinio kraštovaizdžio dalimi.

Pats ryškiausias anuo metu užgimusios ortodoksų tradicijos ženklas tai ir senovėje, ir mūsų dienomis visame krikščioniškame pasaulyje garsūs trys Vilniaus kankiniai. Šiuos ortodoksų šventuosius – Antaną, Joną ir Eustachijų 1374 m. kanonizavo Konstantinopolio patriarchas Filotėjas. Iki mūsų dienų išliko Konstantinopolio Dieviškosios Išminties katedros retoriaus Mykolo Balsamono pagiriamasis žodis Vilniaus kankiniams graikų kalba[6].

Mykolo Balsamono pagiriamasis žodis Vilniaus kankiniams, kuriame jie vadinami „rusais, bet ne iš tų, kurie yra mūsų kaimynai, o [...] kurie vadinami lietuviais“

Šv. Leontijus Karpovičius (†1620), pirmasis Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolyno vyresnysis, kaip ir pats vienuolynas, taip pat buvo Konstantinopolio patriarchato jurisdikcijoje. Šalie vienuolyno veikusi Šv. Dvasios brolija turėjo stauropigijos statusą, liudijantį tiesioginį pavaldumą Konstantinopolio patriarchui (XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmoje pusėje). Ant iki mūsų dienų išlikusių XVII a. Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolyno leidinių ir šiandien galima pamatyti to liudijimus – šventosios Konstantinopolio Bažnyčios patriarcho vardą.

Užrašas: Gramatika [...], išleista nusidėjėlio vienuolio Meletijaus Smotrickio Vilniaus bažnytinės brolijos vienuolyne, prie Švenčiausiosios ir Gyvybę Teikiančios Dvasios šventovės, [...] iš šventosios ir dieviškosios Konstantinopolio Bažnyčios apaštališkojo sosto valdant visuotiniam patriarchui, tėvui Timotiejui, Vilniaus vienuolyno vyresniuoju esant tėvui archimandritui Leontijui Karpovičiui.

Надпись: ΓΡΑΜΜΑΤΙΚΗ [...], потщанием многогрешнаго мниха Мелетия Смотрицкого, [изданная] в киновии (монастыре) братства церковнаго Виленского, при храме сошествия Пресвятаго и животворящаго Духа, [...] правящу апостольский престол великия Божия Константинопольския Церкве Вселенскому патриарху, отцу Тимофею, Виленскому же киновию (монастырю) предстателствующе отцу Леонтию Карповичу, архимандриту.

Be didžiųjų šventųjų, Konstantinopolio patriarchato epocha Lietuvai paliko taip pat Tėvynės didvyrių ortodoksų, gynusių Lietuvos Didžiąją Kunigaištystę ir Abiejų Tautų Respubliką: kunigaikštis Teodoras Karijotaitis († 1414), Žalgirio mūšio dalyvis Teodoras Ostragiškis († 1446), Oršos mūšyje dalyvavęs didysis etmonas Konstantinas Ostragiškis († 1530), jo sūnus, globojęs ortodoksijų tikėjimą – Konstantinas Ostragiškis Jaunesnysis († 1608).

Kitaip tariant, visi senieji Lietuvos šventieji buvo Konstantinopolio patriarchato tikintieji, kaip ir senosios Lietuvos cerkvės – visa yra Konstantinopolio patriarchato palikimas. Mūsų sostinėje Vilniuje šiuo metu yra 10 bažnyčių ir 2 vienuolynai, iš kurių 3 cerkvės ir 1 vienuolynas pastatyti pavaldumo Konstantinopolio patriarchatui laikais, daugybė Konstantinopolio patriarchato cerkvių yra neišlikę iki mūsų dienų.

Kur iš Lietuvos „dingo“ Konstantinopolio patriarchatas?

Kokiai jurisdikcijai priklauso tam tikra teritorija, nustato Bažnyčios kanonų teisė. Vienų patriarchatų jurisdikciją nustato Visuotiniai Bažnyčios susirinkimai, kitų – Visuotinio (Konstantinopolio) patriarchato dekretai (tomosai). Konstantinopolio patriarchatas prarado valdžią tikintiesiems Lietuvoje ne todėl, kad pasikeitė Bažnyčios taisyklės (kanonai), o dėl to, kad iš Lietuvos jį išstūmė Rusijos imperijos politinė valdžia.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės priklausė Kijevo metropolijai, kuri buvo pavaldi Konstantinopolio patriarchui. Kai Maskvos valstybė užėmė dalį tų žemių, ji pareikalavo Konstantinopolio patriarchato perduoti valdžią Kijevo metropolijai. Nors Maskva papirkinėjo Konstantinopolio hierarchus ir darė jiems spaudimą, Maskvos reikalavimai buvo patenkinti tik iš dalies. Maskvos patriarchatui jurisdikcija Kijevo metropolijos atžvilgiu buvo deleguota tik dalinai ir laikinai. Visa tai yra ištyrę istorikai[7].

Viskas, ką Maskva išreikalavo iš Konstantinopolio, aprašoma 1686 m. Konstantinopolio patriarcho laiške carui Ivanui V Aleksejevičiui. Šis laiškas yra įtrauktas į Rusijos imperijos įstatymų sąvadą, kur pateikiamas jo graikiškas originalas ir vertimas į rusų kalbą, ir su jo turiniu gali susipažinti kiekvienas[8]. Laiškas kalba apie tokią privilegiją Maskvos patriarchui:

...dėl didelio atstumo ir dėl dviejų didžiųjų karalysčių karo, negalėjo visuotinio patriarchato [šventasis] sostas šventinti tikrojo Kijevo metropolito, [...] [todėl] Jūsų Karališkoji ortodoksiška Didenybė [...] paprašė, kad Kijevo vyskupija būtų šventojo Maskvos patriarchato sosto valdžioje, kad kai bus reikmė pašventinti vertą žmogų, jį galėtų išrinkti [Kijevo] metropolijai priklausantys arkivyskupai, archimandritai ir igumenai, kunigai, vienuoliai, bajorai ir kiti, su leidimu ir žinia ten tuo metu esančio šlovingojo etmono [...]. Jo Palaimintybė Maskvos ir Visos Rusijos patriarchas Joakimas [...] teturi teisę šventinti Kijevo metropolitą pagal Bažnyčios taisykles, kurį išrinks, kaip nurodoma šiame rašte, priklausantys šiai vyskupijai [...]. Tokiu būdu tepaklūsta Kijevo metropolija šventajam Maskvos patriarcho sostui [...], bet tegu būna išlaikyta šitai: kai Kijevo metropolitas atnašauja bekrauję auką ir tarnauja Dieviškąją Liturgiją, tegu prisimeną kaip pirmąjį Jo Šventenybės Visuotinio patriarcho vardą; [...] tik po to – Maskvos patriarchą.

Laiškas nekalba apie Kijevo metropolijos pilnavertį perdavimą Maskvos patriarchatui, o tik tam tikromis sąlygomis (dėl karo ir didelio atstumo) įvedamą išimtį (oikonomia), galimybę Maskvos patriarchui pašventinti dvasininkų ir pasauliečių susirinkimo išrinktą Kijevo metropolitą. Tuo tarpu Kijevo metropolitui nurodoma ir toliau kaip savo primą minėti visuotinį patriarchą, taip pripažįstant savo  kanoninę priklausomybę Motinai Bažnyčiai Konstantinopolyje.

 
Laiškas nekalba apie kitų Kijevo metropolijos vyskupų skyrimo teisę, nekalba apie Maskvos patriarcho teisę perbraižyti metropolijos ribas ir pan. Užbėgant už akių galima pasakyti, kad šio laiško sąlygų Maskva niekada nevykdė: visuotinis patriarchas minimas nebuvo, netrukus prasidėjo metropolijos ribų perbraižymai, buvo panaikinti metropolito rinkimai, ne visi Kijevo katedros vadovai turėjo „metropolito“ titulą, pati metropolija buvo netekusi savo vardo, jis grąžintas tik 1992 m. Kitaip tariant, nors laiškas tokių privilegijų nesuteikė, bet Maskvos patriarchatas tvarkėsi Kijevo metropolijoje kaip savo vyskupijoje.

Abiejų Tautų Respublikoje gyvenę ortodoksų vyskupai nepripažino jurisdikcijos perdavimo Maskvai[9]. Nepripažino ir vėlesni Konstantinopolio patriarchai. Pvz., 1924 m. patriarchas Grigalius VII rašė: „...užfiksuota, kad pirmasis Kijevo metropolijos ir nuo jos priklausančios Lietuvos bei Lenkijos ortodoksų metropolijos atskyrimas nuo mūsų sosto bei jų įjungimas į šventąją Maskvos Bažnyčią buvo įvykdytas pažeidžiant kanonų teisę...“[10]. Kadangi 1686 m. laiškas yra ne sutartis, o vienpusiškai Konstantinopolio Maskvai suteikta privilegija, kad nekiltų nesusipratimų, 2018 m. spalio 11 d. Konstantinopolio patriarchato sinodas oficialiai atšaukė laiško galiojimą.

Jeigu jurisdikcijos perdavimo fakto nepripažino nei ATR ortodoksai, nei Konstantinopolio patriarchai, tai kaip čia atėjo Maskvos patriarchatas? Kadangi Rusijos Bažnyčia buvo carų politinis įrankis, daugelis Abiejų Tautų Respublikos piliečių mieliau jungėsi prie unijos su Romos popiežiumi, nei pakluso Maskvai[11]. Po ATR padalijimų (1772 m.; 1793 m.; 1795 m.) Lietuvai tapus Rusijos imperijos dalimi, visi Lietuvos ortodoksai galutinai tapo pavaldūs Peterburgo sinodui, tačiau ortodoksų čia jau buvo ne tiek ir daug.

Buvusios Lietuvos Kunigaikštystės žemių ortodoksai priklausė dviem – Minsko ir Zaslavlio vyskupijoms, šiandienos Vilniaus kraštas priklausė Minsko vyskupijai, o nuo 1833 m. – atkurtai Polocko vyskupijai. Polocko vyskupas Smaragdas Kryžianovskis rašė, kad visoje Vilniaus gubernijos teritorijoje (su dalimi šiandieninės Baltarusijos) tebuvo 1000 ortodoksų, o Vilniuje neveikė nė viena parapija, tik Šventosios Dvasios vienuolynas (1838 m. įkurta jo filija – šv. Efrozinos (Eufrosinijos) bažnyčia[12]. Taigi, kai visi Lietuvos ortodoksai galutinai buvo pajungti Rusijos Bažnyčiai, ortodoksų čia jau beveik ir nebebuvo.

Kaip Lietuvoje atsirado šiuolaikinė Maskvos patriarchato vyskupija?

Šiuolaikinė „Rusiõs Ortodoksų Bažnyčios Vilniaus ir Lietuvos vyskupija“ atsirado iš 1839 m. įkurtos „Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Lietuvos ir Vilniaus vyskupijos“. Ją kuriant nebuvo paisoma Bažnyčios kanonų – 1839 m. Polocke buvo sušauktas unitų susirinkimas, kuris imperatoriaus ir sinodo paprašė juos priimti į Ortodoksų Bažnyčią. Prašymas buvo patenkintas ir taip buvo įkurta Lietuvos ir Vilniaus vyskupija, prie kurios prijungti 1,6 milijono unitų.

Kuriant vyskupiją nebuvo konsultuojamasi su visuotiniu patriarchatu, neprašoma peržiūrėti kanoninę tvarką, nes Rusijos imperijos praktikoje Rusija laikėsi požiūrio, kad visur, kur yra jos politinė valdžia, ten automatiškai bažnyčios turi paklusti Peterburgo sinodui. Taip 1801 m. Rusijai užgrobus Sakartvelą (Gruziją), caras panaikino Gruzijos patriarchatą ir padarė Gruzijos Bažnyčią pavaldžią Peterburgo sinodui (nors ji buvo autokefalinė nuo pirmojo tūkstantmečio). Rusijos imperijai užgrobus Rumunijos kraštą Besarabiją, nuo autokefalinės Rumunijos Ortodoksų Bažnyčios buvo atgnybtos vyskupijos ir taip pat pajungtos Peterburgo sinodui. Taip ir Vilniaus gubernija buvo traktuojama kaip kanoninė Peterburgo sinodo teritorija vien todėl, kad šią teritoriją valdė Rusijos imperija.

XX a. pr., žlugus Rusijos imperijai, buvusios Rusijos imperijos kolonijos kreipėsi į visuotinį patriarchatą, kad išlaisvintų jas nuo pavaldumo Rusijos Bažnyčiai. Kadangi pagal senuosius kanonus buvusios Kijevo metropolijos teritorija ir toliau priklausė Konstantinopolio patriarchatui, 1924 m. kitai buvusiai Kijevo metropolijos daliai – Lenkijos Bažnyčiai – buvo suteikta autokefalija. Estijos (1923) ir Latvijos (1936) Bažnyčioms buvo suteikta autonomija Konstantinopolio patriarchato sudėtyje.

Taigi, Maskvos patriarchatas (Rusijos Bažnyčia) Lietuvoje atsirado 1839 m., kai buvo įsteigta unitams atversti skirta vyskupija. Po 1830 ir, ypač, po 1863 m. sukilimų prieš Rusijos valdžią, visoje Lietuvoje kaip bausmė pradėtos statyti naujos cerkvės, todėl daugelis plačiosios Lietuvos cerkvių pastatytos būtent tais metais. Rusijos imperijos metu ortodoksų bendruomenės skaičių pildė rusų kolonistai, o po nepriklausomybės atkūrimo (1990) prie bendruomenės prisijungė gausybė sovietmečiu į Lietuvą atsiųstų dirbti rusakalbių.

Apibendrinimas

Pradinė Ortodoksų Bažnyčia Lietuvoje buvo Konstantinopolio patriarchatas, kuris XVII a. prarado įtaką dėl pasikeitusių politinių aplinkybių. Faktinę Konstantinopolio patriarchato valdžią Lietuvoje nutraukė tik bažnytinė unija ir carinės valdžios veiksmai, bet Bažnyčios kanonai nesikeitė.

Maskvos patriarchato vyskupija buvo įkurta carinės valdžios ir palaikyta sovietmečiu, todėl daugelio lietuvių atmintyje pagrįstai siejasi su Rusijos imperine politika. Dabar, kai Maskvos patriarchas yra įsitraukęs į politiką, daug kas pagrįstai nori grįžti į faktinį pavaldumą Konstantinopoliui, kuris čia gyvavo apie septynis šimtus metų.

---

[1] Zinkevičius, Z., Krikščionybės ištakos Lietuvoje: Rytų krikščionybė vardyno duomenimis, Vilnius: Katalikų akademijos leidykla, 2005. 76-77, 85-86 psl.

[2] Labiau žinomas iš ortodoksų tradicijos.

[3] Taip pat žinoma iš tradicijos. Žr.  Algimantas Bučys, Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

[4] Notitiae episcopatuum Ecclesiae Constantinopolitanae: Texte critique, introduction et notes, ed. J. Darrouzès, Paris: Institut Français dʼÉtudes Byzantines, 1981, p. 399, 407, 409, 413. Taip pat žr. Meyendorff, J., Byzantium and the Rise of Russia: A Study of Byzantino-Russian Relations in the Fourteenth Century, Crestwood–New York: St Vladmir’s Seminary Press, 1989, p. 91–95.

[5] Acta Patriarchatus Constantinopolitani, 1315–1402, ed. F. Miklosich, I. Müller, Vindobonae: Carolus Gerold, 1860), vol. 1, nr. 65, p. 143: „…τοῦ Λιτβῶν“; nr. 67, p. 147: „…τοῦ Λιτβῶν καὶ ὑπερτίμου Θεοφίλου“.

[6] Baronas, D., Trys Vilniaus kankiniai: gyvenimas ir istorija, Vilnius: Aidai, 2000. 200-243 psl.

[7] Kaip antai, Ченцова, В., Киевская митрополия между Константинополем и Москвой 1686. Посольство подьячего Никиты Алексеева (1685–1686 гг.), Киïв: Дух i Лiтера, 2020.

[8] Dokumentas nr. 175 arba 539 psl. el. knygoje: <https://www.prlib.ru/item/366275>

[9] Ališauskas, V.; Baronas, D.; et. al., Krikščionybės istorija Lietuvoje, Vilnius: Aidai, 2004. 291 psl.

[10] Patriarchal and Synodically canonical tomos <https://oca-uaoc.org/tomos.html>

[11] Krikščionybės istorija Lietuvoje, 591 psl.

[12] Mockus, V., Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia. In: Visuotinė lietuvių enciklopedija, <https://www.vle.lt/straipsnis/lietuvos-staciatikiu-baznycia/>