Buvusio Šv. Paraskevės parapijos pasauliečio nuomonė apie įvykius Lietuvos Ortodoksų Bažnyčioje
Šią vasarą turėjo sukakti 10 metų, kai aš pradėjau lankytis Vilniaus Šv. Paraskevės ortodoksų bažnyčioje. Prieš 5 metus šioje bažnyčioje kartu su šeima tapome ortodoksais. Tą padaryti galėjome ir anksčiau, bet kelią pastojo 2014 m. prasidėjusi Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą. Mes buvome ką tik atradę Ortodoksų Bažnyčią ir visiškai nenorėjome, kad mūsų tikėjimo kelyje atsirastų nauja Rusijos politinė problema. Deja, nuo to pabėgti buvo neįmanoma. Šios agresijos nuotaika tvyrojo ir Šv. Paraskevės parapijoje. Ėmiau pastebėti, kad po tų įvykių parapijoje sumažėjo tiek tikinčiųjų, tiek svečių skaičius. Mūsų šeima kažkaip laikėsi, nors ne visi vienodai. Asmeniškai mėginome atrasti savo pačių požiūrį tiek į politinius įvykius, tiek į Ortodoksų Bažnyčią Lietuvoje, kuri, kaip žinia yra Rusios Bažnyčios jurisdikcijoje. Problema, su kuria susidūrėme, plačiai žinoma, tai – Rusijos valdžios ir Maskvos patriarchato Bažnyčios susiliejimas. Ortodoksų Bažnyčia Lietuvoje, nors ir buvo Maskvos patriarchato sudėtyje, vadovaujant metropolitui Inocentui santykinai sėkmingai tvarkėsi. Ypač, kai arkivyskupijos kancleriu tapo mūsų pirmasis parapijos klebonas, kun. Vitalijus Mockus.
Žiūrint plačiau, Šv. Paraskevės parapijoje buvo santykinai palankios sąlygos formuotis lietuviškai ortodoksijai. Ne tiek tautine, kiek valstybine prasme. Čia pradėjo gimti nuostabios lietuviškos giesmės. Parapija būrė skirtingų tautybių tikinčiuosius, kaip ir dera sostinei. Visus 10 metų mūsų šeimai šios parapijos pakako. Ji buvo tarsi antroji šeima. Tik retais atvejais apsilankydavome kitose ortodoksų bažnyčiose, nes mums buvo sunku priprasti prie bažnytinės slavų kalbos. O Šv. Paraskevės parapijoje visos pamaldos vykdavo lietuviškai. Mūsų šeimai to pakako.
Visgi viduje visada buvo lūkestis, kad Lietuvoje atsirastų bent viena tikrai lietuviška parapija ne tik kalbos, bet ir šventovės atmosferos prasme. Kunigai Vitalijus Mockus, Gintaras Sungaila ir ypač paskutinis mūsų klebonas kun. Vitalis Dauparas įdėjo visas jėgas to siekdami. Kuklūs parapijos resursai negalėjo patenkinti visų geriausių jų norų. Prie kunigų darbo ženkliai prisidėjo ir parapijos choro vadovė, kompozitorė Justina Trinkūnaitė-Sungailienė. Sunku pervertinti šių minėtų asmenų nuopelnus Ortodoksų Bažnyčiai Lietuvoje. Pakanka tvirtai pasakyti viena – šioje istorinėje atkarpoje jie buvo nepakeičiami.
Matyt, Apvaizda turėjo kitų planų. Situacija ir vėl kardinaliai pasikeitė po šių metų vasario pabaigos, kai Rusija ryžosi plataus masto karui prieš taikią Ukrainą. Lyginant su 2014 m., ši Rusijos agresija įgavo pasaulinį mastą. Karo ideologija, motyvai, pobūdis ir už jį mokama Rusijos kaina, atimdavo žadą. Putinas skelbė, kad Ukrainos valstybė yra dirbtinai sukurta ir neturėtų egzistuoti, kaip atskira tauta. Kremlius ryžosi vienyti Rusios žemes, o patriarchas Kirilas tam atvirai pritarė. Kitais žodžiais tariant, Bažnyčios, kuriai priklausiau, aukščiausiais hierarchas tapo karo, jau pripažinto ukrainiečių tautos genocidu, įprasmintoju. Dėl to Lietuvos krikščionys patriarchą ėmė vadinti didžiausia krikščionijos gėda. O mūsų šeimai ir vėl iškilo iššūkis surasti savo poziciją šiose aplinkybėse. Tik šįkart tai buvo daug didesnis iššūkis. Pirmą kartą per 10 metų pradėjau užduoti sau klausimą, ar man pavyks išlikti ortodoksu?
Ortodoksų Bažnyčia Lietuvoje neskubėjo pareikšti savo oficialios pozicijos. Pagal tai, kiek pažinojau Lietuvos ortodoksų dvasininkus, buvau įsitikinęs, kad po tokių įvykių į oficialią Rusijos pusę nestos nei vienas iš jų. Vėliau sužinojau, kad klydau. Nors pavėluotai, bet galiausiai buvo paskelbta oficiali Ortodoksų Bažnyčios Lietuvoje pozicija. Tai, ką ten perskaičiau, mane truputį nuramino, bet pasisakymo pakako tik trumpam. Po žodžių turėjo sekti konkretūs mūsų Bažnyčios dvasininkijos veiksmai. Buvau ir vėl įsitikinęs, kad išgirsime atskirų dvasininkų pasisakymus, oficialią pretenziją Maskvos patriarchatui ir ryžtą bent formaliai atsiriboti nuo Maskvos. Klydau ir vėl. Viešose kunigų kalbose buvo juntamas įtartinas santūrumas ir susilaikymas. Manęs jau nebetrikdė patriarcho Kirilo pamokslai. Jis atsidūrė krikščionybės paraštėje. Dabar buvo nesuprantama tik dvasininkų tyla. Šie įvykiai vyko Gavėnios pasninko metu. Pasninko, kuris tradiciniame ortodoksų dvasingume nuolat akcentuojamas, ne kaip susilaikymas nuo maisto, bet vengimas daryti bet kokio pikto kitam. Dažnas ortodoksas žino šį atsakymą, ko nereikia valgyti pasninko metu: „Žmonių nevalgyk“. O dabar, viso to vietoje – karas, patriarchas jį laimina, o dvasininkija tyli arba gyvena savo įprastą gyvenimą. Bet tu, pasaulieti, kaip ir anksčiau, taip ir dabar, negali eiti Komunijos, jei širdyje kam nors laikai nuoskaudą. Tai virto vidine dilema – likti Bažnyčioje ir pradėti kalbėti, ar tyliai atsitraukti ir išeiti. Tylėti visa tai matant, darėsi neįmanoma. Nebent protą palikti prie bažnyčios durų.
Mano laimei, taip jautėsi ne vienas ortodoksas Lietuvoje. Drąsiausi iš jų buvo dvasininkai, kurie dabar nušalinti. Paminėsiu juos visus: kunigai Vitalis Dauparas, Gintaras Sungaila, Vitalijus Mockus, Vladimiras Seliavko, GeorgijusAnanjevas ir diakonai Viktoras Miniotas bei Georgijus Cyburevkinas. Šie dvasininkai pradėjo viešai smerkti Rusijos karą ir patriarcho pasisakymus. Jie atmetė veidmainišką praktiką patriarchą Kirilą pamaldų metu vadinti „didžiuoju ponu ir tėvu“. Tai buvo šviesa tunelio gale. Dvasininkų veiksmas buvo drąsus ir kėlė pagarbą.
Deja, nušalintų dvasininkų reakciją visai kitaip interpretavo Ortodoksų Bažnyčios Lietuvoje valdžia. Jie apkaltino dvasininkus ir tam sukūrė ištisą kanceliarinių kaltinimų kratinį – nuo priesaikos iki kanonų sulaužymo. Joks mąstantis ortodoksas, artimiau pažįstantis tuos dvasininkus, tokių kaltinimų negali skaityti rimtai. Savo darbais, ne žodžiais, mūsų vyskupai faktiškai papildė patriarcho Kirilo gretas. Tą darydami Lietuvos vyskupai iškart atstūmė ortodoksus pasauliečius, kurie įvykius Rusios Bažnyčioje išgyvena kaip moralinę ortodoksijos tragediją. Tai ir yra tikrasis Bažnyčios skaldymas, kurį Rusios Bažnyčia dabar vadina jos vienijimu. Pagaliau, toks braižas atpažįstamas bet kokioje jų „karinėje operacijoje“.
Per šiuos Lietuvos vyskupų veiksmus buvo nublokšta ir vienintelė lietuviška Šv. Paraskevės parapija. Visos slaviškos parapijos liko sveikos. Savo veiksmais vyskupai ne tik nubaudė visus pagrindinius kunigus, kurių darbu laikėsi ortodoksija lietuvių kalba, bet dar ir pabandė sukurti Šv. Paraskevės parapijos kopiją.
Lietuvos ortodoksų vyskupų grasinimai darosi vis mažiau bauginantys, nes jų vaisiai kalba garsiau už žodžius. Šiandieninė Ortodoksų Bažnyčia Lietuvoje neteko matyt geriausių ir drąsiausių savo dvasininkų. Kunigų ir diakonų, kurie buvo pastatyti prieš pasirinkimą – būti dvasininku ar būti krikščionimi. Jie pasirinko teisingai ir atsistojo teisingoje karo dalyvių pusėje. Turime tikėti, kad Visagalis nepaliks visų Lietuvos ortodoksų be Bažnyčios, ir čia, anksčiau ar vėliau, bus atkurtas Visuotinis Konstantinopolio patriarchatas. Tai tikrai bus istorinis įvykis, kurio pirmuosius žingsnius žengė keli drąsūs ortodoksai. Prisiminkime jų vardus.
