2025–ieji metai Lietuvos ortodoksų (stačiatikių) Bažnyčioje, pavaldžioje Konstantinopoliui

2025 metai Konstantinopoliui pavaldžioje Lietuvos ortodoksų (stačiatikių) Bažnyčioje buvo reikšmingi tiek dvasiniu, tiek instituciniu ir visuomeniniu požiūriu. Per šiuos metus įgyvendintos iniciatyvos, kurios dvasiškai stiprino tikinčiuosius, nuosekliai plėtė Lietuvos egzarchato veiklą ir didino jo matomumą Lietuvoje bei tarptautinėje erdvėje.

Praėjusiais metais Bažnyčioje buvo paminėti du reikšmingi jubiliejai: lietuviškos ortodoksų liturgijos 20-metis ir Nikėjos I visuotinio susirinkimo 1700 metų sukaktis. Šioms progoms skirti renginiai, paskaitos ir konferencijos tapo ne tik istorinės atminties aktualizavimu, bet ir gyvo Bažnyčios gyvenimo liudijimu, atskleidžiančiu ortodoksų tradicijos tęstinumą šiandienos kontekste.

Švietimo srityje svarbiausias metų įvykis buvo Krikščionių ortodoksų švietimo ir tyrimų instituto įsteigimas. Institutas buvo priimtas į tarptautinį krikščioniškų akademinių institucijų tinklą „Oikosnet Europe“. Jo bendradarbiai dalyvavo tarptautinėse konferencijose ir tyrimuose, taip pat vykdė nuoseklią švietimo veiklą Lietuvos egzarchato viduje – nuo jau vienuoliktus metus rengiamų Bažnyčios Tėvų skaitymų iki lietuvių kalbos klubo migrantams. Instituto veiklai taip pat buvo pritaikytos fizinės patalpos Antakalnio g. 10.

Šiuo metu Egzarchatas valdo tris ne pelno siekiančias organizacijas: minėtąjį Ortodoksų institutą, Krikščionių ortodoksų iniciatyvų centrą (vykdantį leidybos, medijų administravimo ir kt. darbus) ir fondą Koinonia, įsteigtą maldos namų statybai (vad. kunigas V. Seliavko).  

Su tuo glaudžiai susijusi ir viena reikšmingiausių naujienų materialinėje Lietuvos egzarchato gyvenimo pusėje – baigtas remontas Lietuvos egzarchato centre Vilniuje (Antakalnio g. 10). Šiuo metu čia veikia nedidelė koplyčia, auditorija paskaitoms, konferencijoms ir kitiems renginiams, kanceliarija, archyvas, ikonų reprodukcijų dirbtuvės, egzarcho rezidencija bei kambarys svečiams. Lietuvos Respublikos Vyriausybei priklausantį pastatą, perduotą panaudos teisėmis, Egzarchatas suremontavo savo lėšomis, taip sukurdamas nuolatinę erdvę bendruomenės gyvenimui ir aktyvesnei veiklai.

Naujosios patalpos taip pat buvo panaudotos apgyvendinti naujai atvykusį dvasininką – kun. Romaną Peretiatko, Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios kunigą iš Mariupolio, kuris Lietuvos egzarchato prašymu buvo komandiruotas padėti organizuoti ukrainiečių sielovadą. Tikintieji su juo pirmą kartą susitiko per Kalėdų laikotarpio pamaldas.

Svarbią vietą 2025 metais užėmė piligrimystės. Įvyko pirmoji Lietuvos egzarchato piligrimystė į užsienį – Estiją, leidusi sustiprinti ryšius su kitomis vietinėmis Konstantinopolio patriarchato bendruomenėmis. Taip pat buvo tęsiamos piligrimystės Lietuvoje – iš Kauno į Vilnių, iš skirtingų miestų į Surdegį ir Anykščius, stiprinančios parapijų bendrystę ir dvasinį ryšį su istorinėmis maldos vietomis.

Piligrimai vyko ne tik iš Lietuvos, bet ir į Lietuvą. Vilniuje lankėsi krikščionys ortodoksai iš Prancūzijos, Bulgarijos, Rumunijos, Libano, Palestinos ir Jungtinių Amerikos Valstijų, Klaipėdoje – piligrimai iš Latvijos. Dalis svečių buvo apgyvendinta Lietuvos egzarchato centre. Taip pat Vilniaus Apreiškimo Švč. Dievo Gimdytojai parapijoje įvyko susitikimas su Nobelio literatūros premijos laureate Svetlana Aleksejevič.

Lietuvos egzarchato atstovai 2025 metais aktyviai dalyvavo ir platesniame visuomeniniame gyvenime: kun. V. Mockus buvo išrinktas Lietuvos Biblijos draugijos viceprezidentu, kun. G. Sungaila paskirtas į Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos prašymų atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą nagrinėjimo komisiją bei į Vilniaus senamiesčio patariamąją tarybą.

Apibendrinant, 2025 metai Lietuvos egzarchatui tapo nuoseklios konsolidacijos ir kryptingo augimo laikotarpiu. Per dvasinę, švietimo, kultūrinę ir visuomeninę veiklą buvo ne tik stiprinamas vidinis bendruomenės gyvenimas, bet ir aiškiau apibrėžtas Egzarchato buvimas Lietuvos viešojoje erdvėje bei tarptautiniame ortodoksų kontekste. Šie metai parodė, kad egzarchatas vis labiau įsitvirtina kaip atvira, atsakinga ir dialogui pasirengusi Bažnyčios struktūra, gebanti jungti turtingą liturginę bei dvasinę Ortodoksų Bažnyčios tradiciją su šiuolaikiniais pastoraciniais ir visuomeniniais iššūkiais.