Patriarcho šv. Kalėdų laiškas (2025)

 

+ BALTRAMIEJUS

Dievo malone Konstantinopolio-Naujosios Romos arkivyskupas

ir visuotinis patriarchas,

visai Bažnyčiai:

Malonė, gailestingumas ir ramybė nuo Betliejuje gimusio Išganytojo Kristaus!

Garbingieji broliai hierarchai ir
mylimi dvasiniai vaikai Viešpatyje,

Dar kartą Dievo malone sulaukę didžiosios Dievo Sūnaus ir Žodžio gimimo kūne šventės, šloviname žmonių giminės Išganytojo ir visos kūrinijos Atpirkėjo iš pragaišties „neapsakomą ir nesuvokiamą nusižeminimą“, kartu su angelais giedodami: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė Jo mylimiems žmonėms!“ [1].

Kristus apsireiškė kaip „Emanuelis“ [2] – „Dievas su mumis“ ir „dėl mūsų“, Dievas, esantis šalia kiekvieno iš mūsų ir „artimesnis mums negu mes patys sau“ [3]. Pirmasis Visuotinis Susirinkimas, kurio 1700 metų sukaktį krikščioniškasis pasaulis deramai minėjo šiais metais, dogmatiškai išpažino, kad Amžinasis Dievo Žodis, vienesmis su Tėvu, įsikūnydamas iš Šventosios Dvasios ir Mergelės Marijos „tampa panašus į savo kūrinį“, „kad padarytų žmones dievais“.

Kalėdų apolitikijas (troparas) skelbia, kad Kristaus Gimimas „buvo pažinimo Šviesos užtekėjimas pasauliui“ ir atskleidė laiką peržengiančią ir visuotinę gyvenimo bei istorijos prasmę: tiesą, jog tik krikščioniškasis tikėjimas iki galo patenkina giliausius proto ieškojimus ir širdies troškimą, nes „nėra niekame kitame išgelbėjimo“, tik Kristuje [4]. Nuo tada „pažinimas, kuris išpučia“ [5], vertinamas Viešpaties žodžių šviesoje: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ [6].

Protą peržengiantis Įsikūnijimo slėpinys nėra tik praeities įvykis, bet nuolat išgyvenamas tikinčiųjų – tų, kurie myli Gelbėtojo Kristaus apsireiškimą. Kaip rašo šventasis Maksimas Išpažinėjas: „Dievo Žodis vieną kartą gimė kūne, tačiau iš meilės tiems, kurie to trokšta, Jis visada nori gimti dvasioje“ [7]. Todėl Gimimo šventė – dieviškojo Įsikūnijimo ir žmogaus dievėjimo per malonę šventė – ne nukreipia mus vien į praeitį, bet veda į „būsimąjį miestą“ [8], į dangiškąją Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios karalystę.

Pasaulyje, kuriame vis dar girdimas karo aidas ir ginklų triukšmas, skamba angelų giesmė „žemėje ramybė“, o Viešpaties balsas laimina „taikdarius“. Jo Šventoji Bažnyčia Dieviškojoje Liturgijoje tuo pat metu meldžia „ramybės iš aukštybių“ ir „taikos visame pasaulyje“. Tikrasis tikėjimas gyvuoju Dievu stiprina mūsų pastangas siekti taikos ir teisingumo net tuomet, kai susiduriame su, žmogiškai žvelgiant, neįveikiamomis kliūtimis. Kaip įkvepiančiai teigiama Ortodoksų Bažnyčios Šventojo ir Didžiojo Kretos Susirinkimo paskelbtoje Žinioje – kurio dešimtmetį minėsime kitais metais – „religinės patirties aliejus turi būti naudojamas žaizdoms gydyti, o ne karo konfliktų ugniai kurstyti“ [9].

Taikos Evangelija ypatingu būdu įpareigoja mus, krikščionis. Negalime likti abejingi krikščionijos susiskaldymo akivaizdoje, ypač kai jį lydi fundamentalizmas ir atviras tarpkonfesinio dialogo atmetimas, nors šio dialogo galutinis tikslas yra susiskaldymo įveika ir vienybės pasiekimas. Pareiga siekti krikščionių vienybės nėra diskutuotina. Atsakomybė tęsti ekumeninio sąjūdžio pradininkų darbą ir pagrįsti jų viziją šiandien ypatingu būdu tenka jaunajai krikščionių kartai.

Mes priklausome Kristui, kuris yra „mūsų ramybė“ [10] ir mūsų gyvenimo džiaugsmo pilnatvė – ta gera valia, kylanti iš tikrumo, kad „tiesa atėjo“ ir „šešėlis praėjo“, kad meilė yra stipresnė už neapykantą, o gyvenimas – už mirtį, ir kad blogis neturi lemiamo žodžio pasaulio gyvenime. Šį pasaulį veda Kristus, „tas pats vakar, šiandien ir per amžius“ [11]. Šis tikėjimas turi spindėti mūsų šv. Kalėdų ir kitų Bažnyčios švenčių šventime. Džiugus tikinčiųjų šventimas turi liudyti perkeičiantį tikėjimo Kristumi veikimą – būti geros valios ir dvasinio džiaugsmo laiku, to „didelio džiaugsmo“ [12], kuris yra pati Evangelijos šerdis.

Garbingieji broliai ir mylimieji vaikai,

2026 metais Didžioji Kristaus Bažnyčia minės 1400 metų sukaktį nuo 626 m. rugpjūčio 7 d., kai per visą naktį trukusias pamaldas Dievo Motinos Vlachernų bažnyčioje, stovint, buvo giedamas Akatisto himnas kaip padėka Švenčiausiajai Dievo Motinai už Konstantinopolio miesto apsaugojimą nuo priešiškų jėgų antpuolio. Šio istorinio jubiliejaus proga 2026 metų Visuotinio patriarchato metraštis bus skirtas šiam mūsų tradicijai ir tapatybei itin reikšmingam įvykiui atminti – įvykiui, neatsiejamai susijusiam su pagarba mūsų visada palaimintajai ir tyriausiajai Dievo Motinai, mūsų žmonių gynėjai ir globėjai.

Šia dvasia, nusilenkdami Mergelei Marijai, laikančiai savo rankose Kūdikėlį Jėzų, ir garbindami Dieviškąjį Žodį, prisiėmusį mūsų pavidalą, linkime visiems jums palaiminto šventojo Kalėdų Dvylikdienio ir naujų Viešpaties malonės metų – vaisingų gerais darbais ir kupinų Dievo dovanų. Jam priklauso visa šlovė, pagarba ir garbinimas dabar ir visada, ir per amžių amžius. Amen.

Šv. Kalėdos 2025
+ Baltramiejus

uoliai besimeldžiantis už jus Dievui

***

[1] Lk 2, 14.

[2] Mt 1, 23.

[3] Mikalojus Kabasilas, Apie gyvenimą Kristuje, VI, PG 150, 660.

[4] Apd 4, 12.

[5] Plg. 1 Kor 8, 1.

[6] Jn 8, 32.

[7] Įvairūs tekstai apie teologiją ir dieviškąją ekonomiką, X, 8, PG 90, 1181.

[8] Hebr 13, 14.

[9] 4 pastraipa.

[10] Ef 2, 14.

[11] Hebr 13, 8.

[12] Plg. Lk 2, 10.