Dvylika šv. Kalėdų dienų ortodoksų (stačiatikių) tradicijoje

 

Ortodoksų Bažnyčioje Kristaus Gimimas švenčiamas ne vieną dieną. Lietuvos valstybiniame kalendoriuje kaip nedarbo dienos minimos pirmoji ir antroji šv. Kalėdų dienos (gruodžio 25-26 d.), o Ortodoksų Bažnyčioje iš viso yra net dvylika šv. Kalėdų dienų („Dvylikdienis“). Kalėdos tęsiasi Nuo gruodžio 25 d. iki pat sausio 6 d., kai švenčiama Teofanija – Viešpaties krikštas. Šiuo laikotarpiu nėra pasninko (net trečiadieniais ir penktadieniais), išskyrus sausio 5 d., kada ruošiamasi švęsti Teofaniją.

Visas Dvylikdienis nuosekliai išskleidžia vieną temą – Kristaus įsikūnijimo slėpinį.

Apie visas tradicijas papasakosime nuosekliai.

Kristaus Gimimas: Gruodžio 25 d. 

Šventinio laikotarpio pradžia – Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimimas. Tamsiausią metų naktį švenčiamas pasaulio Šviesos gimimas – „Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų dievu“ (šv. Atanazas Didysis). Vienuose kraštuose ta proga švenčiamos naktinės pamaldos, kituose – ankstyvo ryto. Tai – viena iš Dvylikos didžiųjų metų švenčių.

Šv. Kalėdų Dieviškosios Liturgijos skaitiniai

Gruodžio 26 d. – Dievo Motinos Sinaksė

Antrąją šv. Kalėdų dieną, gruodžio 26, minima Švč. Mergelė Marija. Pirmąją dieną švenčiamas gimtadienis, antrąją dieną – minima Motina, kuri ir gimdė. „Sinaksė“ – tai susirinkimas šventojo garbei. Šis minėjimas pabrėžia, kad Kristaus Gimimas neatsiejamas nuo Švč. Mergelės tikėjimo ir paklusnumo, jos asmeninio dalyvavimo išganymo istorijoje.

Tai taip pat yra Aušros vartų Dievo Motinos ikonos minėjimo diena. Šią dieną Lietuvos egzarchato dvasininkai tradiciškai meldžiasi Aušros vartuose.

Sekmadienis po šv. Kalėdų: teisusis Juozapas, pranašas Dovydas ir apaštalas Jokūbas

Artimiausią sekmadienį po šv. Kalėdų Ortodoksų Bažnyčia mini šventuosius Juozapą (Švč. Mergelės sužadėtinį), Dovydą (pranašą ir karalių, Švč. Mergelės protėvį), ir Jokūbą, Kristaus įbrolį („Viešpaties brolį“). Jeigu artimiausią sekmadienį išpuola kitas didelis minėjimas, šie šventieji minimi gruodžio 26-ąją, kartu su Dievo Motinos sinakse.

Sekmadienio po šv. Kalėdų skaitiniai

Šis minėjimas pabrėžia, kad Kristus gimė konkrečioje genealogijoje ir istorijoje. Evangelinis pasakojimas nėra mitas – jis įsišaknijęs Izraelio istorijoje, pažaduose ir žmonių likimuose.

Sausio 1 d. – Naujieji metai, Viešpaties Apipjaustymas ir šv. Bazilijus Didysis

Pagal Mozės Įstatymą, 8-ąją dieną po gimimo vyriškos lyties kūdikiai buvo apipjaustomi, jiems taip pat suteikiamas vardas. Taigi, sausio 1-oji – tai diena, kai Jėzus gavo savo vardą. Šią dieną minimas Jo apipjaustymas – didelė, bet ne viena iš 12-os Bažnyčios švenčių.  Tą pačią dieną minimas ir šv. Bazilijus Didysis – vienas svarbiausių IV a. Bažnyčios Tėvų. 

Graikų tradicijose ir jos paveiktose Bažnyčiose yra tradicija šią dieną šventinti ir valgyti „šv. Bazilijaus pyragą“ (vasilopita). Tai – naujametinė tradicija.

Vasilopita

Kadangi ši diena priklauso šv. Kalėdų Dvylikdieniui, ji niekada negali sutapti su pasninku – tai visavertė šventė. Įdomu, kad senojo kalendoriaus besilaikančiame Maskvos patriarchate sausio 1-oji visada išpuola per Adventą, todėl tenka laužyti galvą, kaip suderinti pasaulietinį šventimą su religinėmis pareigomis. Šios problemos nėra Konstantinopolio patriarchate, kuriame naudojamas naujasis kalendorius.

Sekmadienis prieš Teofaniją

Atšventus Naujuosius metus prasideda pasiruošimas Viešpaties krikšto šventei – Teofanijai. Liturginiuose tekstuose vis dažniau girdime Jordano upės vaizdinius, giesmes apie Jono Krikštytojo figūrą, artėjantį Trejybės apsireiškimą.

Sekmadienį prieš Teofaniją skaitomas Evangelijos skaitys, kuris kviečia atsivertimui, pasirengimui Viešpaties pasirodymui,  dvasiniam budrumui.

Šis sekmadienis turi aiškią katechetinę funkciją – jis paruošia tikintįjį Teofanijos slėpiniui.

Sekmadienio prieš Teofaniją skaitiniai

Sausio 5 d. – Teofanijos „Kūčios“

„Teofanija“ graikų kalba reiškia „Viešpaties apsireiškimas“. Šis žodis padarytas iš dviejų – Theos (Dievas) ir Epiphaneia – pasirodymas, apsireiškimas. Senovėje visas Dievo tapimo žmogumi slėpinys švęstas sausio 6 d. – per Epifaniją. Vėliau šventė išskaidyta į atskiras progas.

Ko gero, šios senovinius laikus primena tai, kad Teofanija liturgiškai švenčiama analogiškai šv. Kalėdoms – lygiai taip pat jos išvakarėse skaitomos didžiosios liturginės valandos, „kūčiavojama“ – pasninkaujama iki pirmosios žvaigždės, valgoma kūčia. Taip Bažnyčia primena, kad abi šventės – šv. Kalėdos ir Teofanija – iš esmės yra apie tą patį. Tai pirmoji diena po šv. Kalėdų, kada pasninkaujama.

Teofanijos išvakarėse šventinamas vanduo. Senovėje išvakarės buvo vienas iš liturginių laikų, kai krikštyti nauji krikščionys. 

Sausio 6 d. – Teofanija: šventinio ciklo kulminacija

Teofanija – Dvylikos Kalėdų dienų kulminacija. Šią dieną Kristus viešai apsireiškia kaip Dievo Sūnus, girdimas Tėvo balsas, regima Šventoji Dvasia. Tai – įsikūnijimo slėpinio galutinis atskleidimas Izraeliui ir pasauliui.

Pagal tradiciją šią dieną šventinamas vanduo. Tikintieji prisimena Trejybės apreiškimą Jordane ir kiekvienas savo asmeninį krikštą. Ši šventė užbaigia šv. Kalėdų dvylikdienį.

Viešpaties krikšto (Teofanijos) skaitiniai (sausio 6 d.)

Sausio 7 d. – šv. Jono Krikštytojo sinaksė.

Sekmadienis po Teofanijos

Iškart po Teofanijos, sausio 7 d. Bažnyčia mini šv. Joną Krikštytoją, didžiausią iš pranašų, kuris krikštijo Jėzų Kristų. Šv. Jonas stovėjo ant Senojo ir Naujojo Testamentų ribos, parodė pasauliui Kristų, savo nuolankumu tapo tikru Teofanijos liudytoju. Jo asketinio gyvenimo prisiminimas po kalėdinio laikotarpio nuteikia tikinčiuosius grįžti iš šventinio laiko į įprastą. 

Artimiausią sekmadienį po Teofanijos tikintieji Bažnyčioje girdi Jėzaus raginimą: „Atsiverskite, nes čia pat dangaus karalystė!“ (Mt 4, 17)

Sekmadienio po Teofanijos skaitiniai