Būkime Dievo angelais | Pamokslas Hebr 2, 2–10; Lk 8, 41–56

 

2026 m. lapkričio 8 d. – Šv. arkangelo Mykolo ir visų bekūnių dangaus galybių minėjimas

Skaitiniai: Hbr 2, 2–10; Lk 8, 41–56

Šiandien mūsų bažnytiniame kalendoriuje sutampa dvi šventės. Viena vertus, kaip ir kiekvieną sekmadienį, švenčiame Kristaus prisikėlimo dieną. Kita vertus, šiandien, lapkričio 8-ąją, minime šventąjį arkangelą Mykolą ir visas dangiškąsias bekūnes galybes. Paprasčiau tariant, šiandien yra Angelų diena. Vardadienius švenčia Mykolai, Michailai ir kiti angelų vardais pavadinti žmonės.

Kodėl Angelų dienai pasirinkta būtent lapkričio 8-oji? Čia slypi sena simbolika. Lotyniškas lapkričio pavadinimas November yra kilęs iš žodžio novem, reiškiančio „devyni“. Nors dabar lapkritis yra vienuoliktasis metų mėnuo, senovėje, kai metai prasidėdavo kovą, jis buvo devintasis. O pagal Bažnyčios tradiciją yra devyni angelų rangai.

Aštuntoji diena taip pat turi simbolinę reikšmę. Dievas sukūrė pasaulį per šešias dienas, septintąją ilsėjosi, o aštuntoji diena krikščioniškojoje tradicijoje simbolizuoja amžinybę, būsimąjį amžių, į kurį visi keliaujame. Todėl devintasis mėnuo ir aštuntoji diena tapo visų angelų minėjimo data.

Šiandien girdėjome skaitinį iš Laiško hebrajams, kuriame kaip tik kalbama apie angelus ir žmogų. Angelai yra Dievo tarnai ir pasiuntiniai. Jie vykdo Dievo valią, globoja žmones, o Bažnyčios tradicijoje kalbama ir apie angelus, kuriems Dievas patikėjo rūpintis įvairiomis tautomis, kraštais bei žmogaus gyvenimo sritimis.

Tačiau Laiškas hebrajams mums primena, kad žmogus taip pat užima ypatingą vietą Dievo sumanyme. Nors angelai yra išaukštintos dvasinės būtybės, Dievas dėl žmogaus pats tapo žmogumi. Dievo Sūnus priėmė mūsų prigimtį, kentėjo ir mirė, kad išgelbėtų žmogų ir sugrąžintų jį į bendrystę su Dievu. Kristuje žmogaus prigimtis išaukštinama, o žmogus pašaukiamas į amžinąjį gyvenimą su Dievu.

Bažnyčios tradicijoje pasakojama, kad dalis angelų iš puikybės nusigręžė nuo Dievo ir tapo piktosiomis dvasiomis. Kartais jų nuopuolis aiškinamas ir pavydu žmogui, kuriam Dievas paskyrė ypatingą vietą kūrinijoje.

Kai kurie Bažnyčios tėvai netgi kalba apie tai, kad puolusių angelų paliktas vietas dangiškojoje bendrijoje užims išgelbėtieji žmonės. Žinoma, tai nereiškia, kad žmonės tiesiogine prasme tampa angelais. Tačiau ši mintis vaizdingai išreiškia žmogaus pašaukimą prisijungti prie dangiškosios bendrijos.

Mes žinome, kad ir šventieji, kaip angelai, užtaria žmones Dievo akivaizdoje. Turime šventuosius miestų, valstybių ir tautų globėjus. Vieni šventieji laikomi gydytojų užtarėjais, kiti – keliautojų ar įvairių profesijų globėjais. Taigi šventieji žmonės, susivieniję su Dievu, tam tikra prasme dalyvauja panašioje tarnystėje kaip ir angelai – jie rūpinasi tais, kurie dar keliauja žemiškojo gyvenimo keliu.

Laiškas hebrajams mums primena, kaip Dievas rūpinasi žmogumi. O apie tą patį iš esmės kalba ir šiandienos Evangelija – apie Dievo meilę žmogui.

Šiandien girdėjome Evangelijos pasakojimą apie moterį, dvylika metų sirgusią kraujoplūdžiu, ir sinagogos vyresniojo Jajiro dukterį, kuriai buvo dvylika metų. Kai kurie Šventojo Rašto aiškintojai atkreipia dėmesį į šį pasikartojantį skaičių. Dvylika Izraelio giminių, dvylika apaštalų – galime čia įžvelgti ir Dievo tautos atkūrimo simboliką.

Tačiau svarbiausia šiame pasakojime yra Kristaus gailestingumas.

Moteris, dvylika metų sirgusi kraujoplūdžiu, pagal to meto ritualinio švarumo nuostatus patyrė įvairių apribojimų. Tačiau Jėzus jos neatstumia. Priešingai – ją išgydo ir meiliai kreipiasi į ją: „Dukterie, tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“

Jis parodo, kad ši moteris Jam yra brangi, kad jos kančia Jam rūpi.

Lygiai taip pat Kristus pasirūpina Jajiro dukterimi. Jis atsiliepia į tėvo prašymą ir prikelia mergaitę iš mirusiųjų.

Žinoma, šis prikėlimas dar nėra tas visuotinis prisikėlimas, kurio visi laukiame laikų pabaigoje. Jajiro dukteris buvo prikelta tolesniam žemiškajam gyvenimui, kaip ir Lozorius. Ateityje jų vis tiek laukė žemiškojo gyvenimo pabaiga. O visuotinio prisikėlimo metu Dievas prikels visus amžinajam gyvenimui.

Tačiau šie Kristaus atlikti prikėlimai turi labai gilią prasmę. Viena vertus, jie parodo, kad Kristus yra gyvybės Viešpats, turintis valdžią net mirčiai. Jie sustiprina mūsų tikėjimą būsimuoju prisikėlimu.

Kita vertus, jie yra Dievo gailestingumo ženklai.

Prisiminkime Lozoriaus prikėlimo pasakojimą. Evangelijoje sakoma, kad pats Jėzus pravirko. Jis verkė kartu su verkiančiaisiais. Taip ir šiandienos Evangelijoje Kristus mato žmogaus kančią, atsiliepia į ją ir padeda.

Jis sako apie mirusią mergaitę: „Neverkite! Mergaitė nėra mirusi, o tik miega.“ Taip Jėzus parodo, kad Jo akivaizdoje net mirtis nėra galutinė. Mirtis krikščioniui yra tarsi užmigimas laukiant galutinio prabudimo – visuotinio prisikėlimo.

Taigi ką visi šie skaitiniai ir minėjimai reiškia mums?

Kiekvienas iš mūsų esame pašaukti į šventumą. Kiekvienas iš mūsų esame pašaukti rodyti artimui tokią meilę ir gailestingumą, kokius šiandienos Evangelijoje parodo Jėzus Kristus.

Ir tam, kad atliktume savotišką angelišką tarnystę, mums visai nebūtina laukti amžinybės. Jau čia, žemėje, galime tapti Dievo rankomis. Kai darome gailestingumo darbus, kai padedame kitam žmogui, kai atsiliepiame į jo kančią, mes tampame Dievo meilės įrankiais šiame pasaulyje.

Įsivaizduokime paprastą situaciją. Žmogus važiuoja automobiliu ir kelyje jam prakiūra padanga. Jis nežino, ką daryti, todėl pradeda melstis Dievui, kad šis jam padėtų.

Kaip galėtų būti išklausyta tokia malda?

Žinoma, Dievas gali daryti stebuklus. Bet turbūt būtų neįprasta tikėtis, kad staiga iš dangaus nusileis angelas ir ims keisti automobilio ratą arba padanga tiesiog stebuklingai pati susitvarkys.

Daug labiau tikėtina, kad Dievas atsiųs kitą žmogų. Tokį, kuris pastebės nelaimę, sustos, išgirs artimo pagalbos prašymą ir padės jam pakeisti ratą.

Ir štai tas žmogus, įsiklausęs į Dievo balsą, panoręs vykdyti Jo valią ir padėjęs savo artimui, atliks savotišką angelišką tarnystę. Jis taps Dievo pasiuntiniu tam, kuriam reikėjo pagalbos.

Todėl šiandien kviečiu mus visus būti Dievo angelais čia, žemėje. Įsiklausykime į Jo balsą, stenkimės pastebėti artimo rūpesčius, liūdesį ir kančią. Nepriklausomai nuo to, kas tas artimas yra, mokykimės atsiliepti į jo poreikius su tokia meile ir gailestingumu, kokius šiandienos Evangelijoje mums parodė Jėzus Kristus.

Amen.