Nelaukime žmogaus mirties, kad parodytume jam meilę | Pamokslas Lk 16, 19–31
Evangelijos skaitinys: Lk 16, 19–31.
Prasidėjo lapkričio mėnuo. Pagal mūsų Bažnyčios tradiciją lapkričio pradžioje visuomet girdime Evangelijos skaitinį apie turtuolį ir Lozorių.
Taip pat šiandien minime šventuosius Kozmą ir Damijoną – du gydytojus krikščionis, kurie rūpinosi ligoniais, neprašydami už tai atlygio. Ypač jie rūpinosi vargšais. Medicina tuomet buvo itin brangi. Turbūt ir šiandien, kai žmogų užklumpa rimta liga, tai nėra finansiškai lengvas dalykas. Šventieji Kozmas ir Damijonas nutarė padėti žmonėms savo gydymu, malda ir stebuklingais išgydymais, nieko už tai neprašydami, net jei žmogus neturėjo kuo atsilyginti.
Per šiuos pavyzdžius – Evangeliją apie turtuolį ir Lozorių, šventųjų Kozmo ir Damijono gyvenimą – Bažnyčia motiniškai kiekvieną lapkritį mus ragina prisiminti gailestingumo darbų svarbą. Ypač turint omenyje, kad lapkričio viduryje, lapkričio 15 dieną, prasideda Adventas – prieškalėdinis pasninkas. O pasninko esmė yra meilės augimas, o ne kas kita.
Taigi tai priminimas, kad lapkritis turėtų būti mūsų ypatingo gailestingumo mėnuo.
Šiandienos Evangelijoje girdime tarsi priešingą šventiesiems Kozmui ir Damijonui pavyzdį. Jeigu šie šventieji gydytojai garsėjo savo gailestingumo darbais, tai Evangelijoje girdime apie turtingą žmogų, kurio vardas net nepaminimas, ir apie vargšą Lozorių, kurį Dievas prisimena vardu.
Lozorius gulėjo prie turtuolio vartų, kentėjo, o jo kūnas buvo nusėtas votimis. Turtuolis turėjo galimybę jam padėti, bet nepadėjo.
Ir štai numirė ir vienas, ir kitas. Po mirties jų likimai išsiskyrė: Lozorius atsidūrė Abraomo prieglobstyje, o turtuolis – kančiose.
Įdomu tai, kad Evangelijoje neminima, jog turtuolis būtų padaręs ką nors labai pikto – ką nors nužudęs, apiplėšęs ar apvogęs. Jis baudžiamas ne už kokį nors konkretų blogą darbą, apie kurį būtų pasakojama, bet už tai, ko nepadarė. Už tai, kad prie jo vartų gulėjo Lozorius, o jis, turėdamas visas galimybes jam padėti, to nepadarė.
Šalia jo buvo žmogus, kuriam reikėjo pagalbos, tačiau turtuolis gyveno taip, tarsi to žmogaus net nebūtų.
Po mirties turtuolis net prašo Abraomo, kad Lozorius ateitų jam padėti. Jis žino jo vardą! Tačiau žemiškajame gyvenime elgėsi taip, tarsi juos skirtų neperžengiama praraja.
Ir iš tiesų juos jau tada, žemėje, pradėjo skirti praraja, kilusi iš susvetimėjimo, iš nenoro padėti artimui, iš nemeilės.
Mūsų žemiškajame gyvenime taip pat galime susidurti su tuo, kad tarp mūsų ir kitų žmonių atsiranda susvetimėjimo praraja. Galbūt netyčia, galbūt nepastebimai. Turtuolis turbūt irgi sąmoningai nesuprato, kas vyksta. Tačiau šią susvetimėjimo prarają gali mažinti ir įveikti gailestingumo darbai.
Senieji Bažnyčios katekizmai mums, galbūt šiek tiek schematiškai, primena, kad gailestingumo darbai būna kūnui ir sielai.
Gailestingumo darbai kūnui – pamaitinti alkstantį, pagirdyti trokštantį, aprengti neturintį kuo apsirengti, aplankyti kalinį, aplankyti ligonį, priglausti keleivį ir net palaidoti mirusįjį, kuris neturi tam lėšų arba artimųjų, galinčių tuo pasirūpinti.
Lygiai taip pat svarbūs ir gailestingumo darbai sielai: nežinantį pamokyti, sugrąžinti nusidėjėlį iš klystkelio, patarti tam, kuris pasimetė ir prašo patarimo, paguosti nuliūdusį, pakęsti ir atleisti įžeidimus, neatsakyti piktu į piktą ir melstis už kitus žmones, ypač už savo priešus.
Įsiklausę į šiuos gailestingumo darbus galime atkreipti dėmesį, kad kai kuriuos iš jų galima atlikti ne tik gyviesiems, bet ir mirusiesiems.
Lapkričio 1-oji Lietuvoje tradiciškai yra viena iš dienų, kai lankomės kapinėse, uždegame žvakes, tvarkome kapus. Žinoma, viena vertus, tai yra pagarbos mirusiesiems ženklas. Kita vertus, nedera pamiršti, kad tie, kurie mirė, jau atsiskyrė su savo kūnu, ir jiems svarbiausi yra dvasiniai dalykai. Pirmiausia – malda už jų sielas. O materialūs dalykai, kuriuos darome kapinėse, tėra tos pagarbos išraiška.
Kai esame kapinėse, galime pasimelsti ir už tuos, kurie galbūt nėra taip dažnai prisimenami, kurių artimieji neturi galimybės aplankyti, galbūt už juos nesimeldžia. Pasimelskime už visus, kuriems trūksta mūsų maldų.
Jeigu matome nesutvarkytą kapą, taip pat galime atlikti gailestingumo darbą – jį aptvarkyti, taip parodydami pagarbą ir tam mirusiam žmogui.
Tačiau mums, gyviesiems, svarbu savo žemiškajame gyvenime pirmiausia matyti tuos Lozorius, kurie yra aplink mus.
Kartais net būna toks paradoksas: per laidotuves žmogui atnešama labai daug gėlių, uždegama daug žvakių, apie jį sakomos labai gražios kalbos, bet iki mirties tas žmogus buvo pakankamai vienišas.
O mirusiam žmogui tų gėlių ir žvakių galbūt jau nebe taip reikia, kaip reikėjo paprasto gražaus žodžio, bendravimo, dėmesio dar šiame žemiškajame gyvenime, ypač paskutiniais jo momentais.
Taigi stenkimės pastebėti savo gyvenime įvairius šiuolaikinius Lozorius. Stenkimės parodyti dėmesį ir rūpestį žmonėms, kurie galbūt yra vieniši, padėti stokojantiems.
Prisiminkime ir šiandien girdėtus apaštalo Pauliaus žodžius iš Pirmojo laiško korintiečiams, vadinamąjį himną meilei. Apaštalas sako, kad be meilės jis pats būtų tik „žvangantis varis ir skambantys cimbolai“. Kitaip tariant, deklaruojamas tikėjimas be meilės nieko nereikštų.
Meilė yra tai, kas daro krikščionį krikščionimi. Ir ta meilė nėra abstrakti – ji reiškiasi gailestingumo darbais.
Stenkimės, kad kiekvieno iš mūsų gyvenime lapkritis būtų gailestingumo mėnuo, kad per jį atliktume gailestingumo darbų ir kad mūsų tikėjimas nebūtų tik tuščias garsas, žvangantis varis ir skambantys cimbolai, bet būtų kupinas meilės.
