Ko Kristus mus moko per svetimtautį samarietį? | Pamokslas Lk 10, 25–37

Pamokslas VIII Luko sekmadienį, 2026 m. lapkričio 15 d.

Lk 10, 25–37

Šiandien bažnyčioje dvasininkai pasipuošę raudonais liturginiais rūbais, nes prasideda ortodoksų Adventas – Kalėdų pasninkas. Jis prasideda lapkričio 15 dieną ir trunka keturiasdešimt dienų, taigi yra ilgesnis už vakarietišką Adventą. Tai švelnesnis pasninko laikotarpis negu Didžioji gavėnia ar Dievo Motinos Užmigimo pasninkas.

Adventas kupinas švenčių. Kitą sekmadienį švęsime Dievo Motinos Įvedimą į Šventyklą, vėliau minėsime šventąjį Mikalojų ir kitus didžiuosius šventuosius. Tai ypatingas laukimo laikotarpis.

Vienas kunigas gražiai pasakė, kad šiandien, lapkričio 15-ąją, trys išminčiai tarsi išsiruošia į savo ilgą kelionę, kurios pabaigą pasitiksime gruodžio 25 dieną – per šventąsias Kalėdas.

Ir štai šiandien Evangelijoje vėl išgirstame priminimą, kad šį Advento laikotarpį turime išnaudoti prasmingiems gailestingumo darbams. Girdėjome palyginimą apie gailestingąjį samarietį.

Įstatymo mokytojas klausia Kristaus: „Ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Kristus nukreipia jį į Dievo Įstatymą. Įstatymo mokytojas atsako, kad svarbiausia mylėti Viešpatį Dievą ir savo artimą kaip save patį.

Tačiau tuomet iškyla kitas klausimas: „O kas gi mano artimas?“

Apie meilę artimui mokoma jau Senajame Testamente, Kunigų knygoje. Bet ką reiškia tas žodis – artimas?

Kai kurie žmonės jį supranta labai tiesiogiai: artimas yra mano šeimos narys, giminaitis, galbūt tos pačios tautos, šalies ar religijos žmogus. Atrodytų, kad tai gana ribotas žmonių ratas.

Tačiau kitoje Evangelijos vietoje Jėzus klausia: „Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks jūsų nuopelnas?“ Vadinasi, meilė negali apsiriboti tik tais, kurie mums artimi ar kurie mus myli.

Įstatymo mokytojas iš esmės klausia: kur yra ta riba? Ką mes turime mylėti, o ko neprivalome?

Ir tuomet Jėzus papasakoja palyginimą apie gailestingąjį samarietį.

Kodėl būtent samarietį?

Ano meto žydų akimis samariečiai buvo svetima, nuo jų atsiskyrusi bendruomenė. Skyrėsi ir jų religinės tradicijos: samariečiai turėjo savo šventąją vietą, savitą Šventojo Rašto supratimą. Tarp šių bendruomenių buvo daug nesutarimų.

Ir štai žmogų, keliaujantį iš Jeruzalės į Jerichą, užpuola plėšikai. Jie jį sumuša, apiplėšia ir palieka gulėti pakelėje.

Pro šalį eina kunigas, bet jam nepadeda. Galbūt jis turėjo kokių nors priežasčių, galbūt baiminosi ritualinio nešvarumo – galėtume spėlioti. Tačiau jis praeina pro šalį.

Paskui eina levitas – šventyklos tarnautojas, kurį labai apytikriai galėtume palyginti su mūsų laikų diakonu. Atrodytų, ir jis turėtų būti artimas tam žmogui, tačiau taip pat praeina.

Galiausiai ateina samarietis – kitos tautinės ir religinės bendruomenės žmogus. Ir būtent jis padeda sužeistajam: sutvarsto žaizdas, nugabena į užeigą ir net sumoka užeigos šeimininkui, kad šis rūpintųsi nukentėjusiuoju, kol samarietis sugrįš.

Visa tai jis daro iš gailestingumo.

Tuomet Jėzus klausia Įstatymo mokytojo: kuris iš šių trijų tapo artimu nukentėjusiam žmogui?

Taip Kristus apverčia patį klausimą.

Artimumas nėra vien tai, kas mums duota dėl giminystės, tautybės ar tikėjimo. Artimumas gali būti sukuriamas mūsų darbais. Mes patys turime tapti artimais kitiems žmonėms.

O tai, kad Kristus pavyzdžiu pasirenka būtent samarietį, mus moko dar vieno dalyko.

Net jeigu žmogus yra kitoks, net jeigu jis ne viską teisingai supranta, iš jo vis tiek galime išmokti gerų dalykų. Evangelijoje pagal Joną Kristus, kalbėdamasis su samariete, nesutinka su visomis samariečių religinėmis pažiūromis. Tačiau čia Jis būtent samarietį iškelia kaip gailestingumo pavyzdį.

Prisimenu šventojo Antano Didžiojo gyvenimą, kurį neseniai skaitėme Bažnyčios Tėvų skaitymų grupėje.

Šventasis Atanazas pasakoja, kad jaunasis Antanas lankydavo įvairius dvasinio gyvenimo mokytojus ir iš kiekvieno stengdavosi ko nors išmokti. Iš vieno – budrumo, iš kito – romumo, iš trečio – uolumo.

Kodėl jam reikėjo mokytis iš daugelio žmonių?

Todėl, kad retas kuris žmogus yra tobulas. Vienas gali pasižymėti uolumu, tačiau turėti pykčio silpnybę. Kitas gali būti labai geras, bet turėti kitų trūkumų.

Antanas nesusitelkdavo į žmonių trūkumus. Jis ieškodavo to, ko iš kiekvieno galėtų pasimokyti.

Šventasis Atanazas palygina jį su bite, kuri iš įvairių žiedų surenka tai, kas geriausia.

Vėlesnis autorius, šventasis Jonas Kasijonas, dar aiškiau pabrėžia, kad svarbu pastebėti ne tai, kokių dorybių žmonėms trūksta, bet tas dorybes, kuriomis jie pasižymi.

Ir štai Kristus, pasakodamas apie samarietį, taip pat iškelia ne jo klaidas ar trūkumus, bet jo dorybę – gailestingumą.

Taigi Advento metu ir mes galime stengtis į save supančius žmones žvelgti kitaip: matyti ne pirmiausia jų trūkumus, bet dorybes. Ieškoti ne to, kas juose negerai, bet to, ko galime iš jų pasimokyti.

Bažnyčios Tėvai atkreipia dėmesį ir į dar vieną šio palyginimo prasmę.

Kristus kalba apie samarietį ne tik kaip apie žmogų, kurį turėtume mėgdžioti. Šiame palyginime Bažnyčios Tėvai įžvelgia ir paties Kristaus paveikslą.

Evangelijoje pagal Joną sakoma, kad Kristus atėjo pas savuosius, tačiau savieji Jo nepriėmė. Jis atėjo tarsi svetimas pas savuosius.

Bet būtent Kristus yra tas, kuris pasilenkė prie plėšikų sumuštos žmonijos. Bažnyčios Tėvų aiškinime plėšikai vaizduoja piktąsias dvasias, o sužeistas žmogus – nuodėmės sužalotą žmoniją.

Kristus sutvarstė žmogaus žaizdas, juo pasirūpino ir atvedė į Bažnyčią – tarsi į dvasinę užeigą, kurioje žmogus gydomas ir globojamas iki antrojo Kristaus atėjimo.

Taigi šis palyginimas mums primena ne tik tai, ką turime daryti dėl kitų, bet ir tai, ką dėl mūsų padarė Kristus.

Kristus pirmasis tapo mūsų artimu, kad mes išmoktume tapti artimais kitiems.

Todėl stenkimės šį Adventą kitus žmones padaryti savo artimaisiais. Stenkimės matyti jų dorybes, o ne trūkumus, mokytis iš jų ir daryti gailestingumo darbus.

Taip deramai pasiruošime sutikti pirmąjį Kristaus atėjimą, kurį švenčiame per Kalėdas, ir Jo antrąjį atėjimą, kurio laukiame.

Amen.

PARAMA

Galite mus paremti:

VšĮ Krikščionių ortodoksų iniciatyvų centras
Sąsk. nr. (IBAN): LT487300010173170576
(Pervedimams iš užsienio: SWIFT: HABALT22)

Arba:
Contribee PayPal


Populiarūs įrašai