Gavėnia Ortodoksų Bažnyčioje

 

Gavėnia – tai 48 dienas trunkantis asketinis laikotarpis, skirtas dvasiškai atsinaujinti, iš naujo atrasti santykį su Kristumi ir pasiruošti išgyventi šv. Velykas tokia pat tyra širdimi, kokią turi ką tik pakrikštytasis.

Tai nėra vien „maisto ribojimo laikotarpis“ ar religinė tradicija iš įpročio. Tai sąmoningas Bažnyčios kelias į Viešpaties Velykas (gr. Pascha) – per atgailą, susitaikymą, maldą ir kūno suvaldymą.

Gavėnia susideda iš:

– Šventojo ir Didžiojo Keturiasdešimtdienio (Kristaus 40 dienų pasninko dykumoje pavyzdžiu – Mt 4; šio laiko akcentas yra askezė)

– Lozoriaus šeštadienio ir Verbų sekmadienio (tam tikra prasme „pertrauka“ griežtoje pasninko atmosferoje; jaučiama Prisikėlimo nuojauta)

– Didžiosios savaitės, kuri jau nėra paprasčiausiai „Keturiasdešimtdienio tęsinys“, bet atskiras, itin intensyvus liturginis Kristaus kančios ir mirties išgyvenimas. Šiuo laiku pirmoje vietoje – ne mūsų askezė, o Kristaus kančia.

Gavėnia primena, kad dvasingumas nėra tik sielos dalykas. Ortodoksų antropologijoje žmogus yra kūno ir sielos vienovė. Todėl dvasinis atsinaujinimas neišvengiamai apima ir kūnišką asketiką. Sielos pokyčiai reikalauja ir kūno disciplinos.

Šiandien net ir netikintys žmonės tai intuityviai supranta: sportas, dieta, detoksikacija – visa tai rodo, kad žmogus negali keistis tik „viduje“, nepakeisdamas savo įpročių ir kūno režimo. Bažnyčia tai žinojo jau nuo apaštalų laikų.

Gavėnios keturiasdešimtdienio savaitės

Gavėnios keturiasdešimtdienis apima beveik 6 savaites. Kiekviena savaitė baigiasi teminiu sekmadieniu: 

 

* 1 Gavėnios sekmadienis: Ortodoksijos triumfas (Jn 1, 43-51) – prisimenamas 843 m. pasibaigęs ikonų gerbimą praktikuojančių ortodoksų persekiojimas.

* 2 Gavėnios sekmadienis: šventojo Grigaliaus Palamo (Mk 2, 1-12) – prisimenamas šv. Grigalius Palamas, apgynęs Jėzaus maldos asketinės praktikos ortodoksiškumą.

* 3 Gavėnios sekmadienis: Šventojo Kryžiaus pagerbimas (Mk 8, 34-38. 9, 1) – pagerbiamas Viešpaties Kryžius, kurio pavyzdžiu mes įveikiame savo gyvenimo sunkumus.

* 4 Gavėnios sekmadienis: šv. Jono Pakopininko (Mark 9, 17-31) – prisimenamas šventasis asketas, parašęs asketinio gyvenimo vadovą – „Dangiškąsias kopėčias“

* 5 Gavėnios sekmadienis: šv. Marijos Egiptietės (Mk 10, 32-45) – prisimenama didi šventoji moteris, asketė.

 

Pirmąją Gavėnios savaitę yra įprasta skaityti šv. Andriejaus Kretiečio Didįjį Atgailos kanoną.  Šitaip įeinama į atgailos dvasią. Jeigu pirmąją savaitę jis skaitomas dalimis, tai penktąją savaitę – visas per vieną dieną („šv. Marijos Egiptietės budėjimas“). Pirmosios Gavėnios savaitės šeštadienį taip pat minimas šv. Teodoras Teronas ir šventinama kūčia – saldus patiekalas jėgoms atgauti.

 

2-5 savaičių šeštadieniais yra švenčiami mirusiųjų minėjimai.

 

Pagal Gavėnios tradicijas, keturiasdešimtdienio šiokiadieniais paprastai nešvenčiama pilna Dieviškoji Liturgija su Eucharistijos pašventinimu. Norintys priimti Šv. Komuniją gali dalyvauti Anksčiau Pašventintųjų Atnašų Liturgijoje,  kuri vyksta trečiadienių arba penktadienių vakarais (kai kur patogumo dėlei perkeliama į rytą, žr. Kodėl Gavėnios metu Eucharistija - vakare?). Gali būti išimčių, jei per Gavėnią išpuola šventinių dienų.

 

Pagal mūsų krašto tradicijas, keturiasdešimtdienio penktadieniais arba sekmadienių vakarais tarnaujamos Kristaus kančios pamaldos – Pasijos.

 

Pagal Konstantinopolio tradiciją, penktadienių vakarais tarnaujamas Didysis Akatistas, kuris išdalomas į keturias dalis. Pagrindinė Akatisto šventė – penktosios Gavėnios savaitės šeštadienis („Akatisto šeštadienis“), kurios išvakarėse, penktadienio vakarą, giedamas garsusis Akatisto himnas. 

 

Gavėnios keturiasdešimtmečio sekmadieniais švenčiama ne įprasta šv. Jono Auksaburnio Liturgija, o ilgesnė šv. Bazilijaus Didžiojo Dieviškoji Liturgija. Joje skiriasi kunigo maldos. 

 

Keturiasdešimtdienio šiokiadieniais taip pat skaitoma Šv. Efremo Siro malda.

 

Šiuo laiku Bažnyčia puošiasi violetine ir juoda spalva, kurios simbolizuoja atgailą ir Kristaus karaliavimą (prieš Kryžiaus kančią jis buvo aprengtas purpuru, kurį atstoja violetinė spalva). 

  

Lozoriaus šeštadienis ir Verbų sekmadienis

Verbų sekmadienio procesija su palmių šakomis

Po keturiasdešimties dienų pasninko staiga Bažnyčioje patiriame šventę – meldžiamės prisimindami Lozoriaus prikėlimą iš mirusiųjų ir šlovingą Kristaus įžengimą į Jeruzalę (Jn 11). Verbų sekmadienį netgi pasikeičia Bažnyčios spalvos – viskas žalia, tai – Gyvybės ir Šventosios Dvasios spalva, žmonės atneša palmių šakas, verbas ir gėles.

Šios dvi dienos sudaro savitą liturginę jungtį tarp Didžiojo keturiasdešimdienio ir Didžiosios savaitės. Nors pasninkas tęsiasi (švelnesnėje formoje), tai nėra paprastas „Gavėnios tęsinys“, bet jau aiškus perėjimas į Kristaus kančios slėpinį.  Lozoriaus prikėlimas primena mums apie visuotinį prikėlimą ir Kristaus prisikėlimą, pradėjusį tą visuotinį prikėlimą. 

 

Verbų sekmadienį švenčiamas iškilmingas Kristaus įžengimas į Jeruzalę. Išorėje – triumfas, žmonės kloja palmių šakas; viduje – kelias į Kryžių. Ortodoksų liturgijoje šią dieną jaučiama dviguba įtampa: džiaugsmas ir artėjančios tragedijos nuojauta. Tai priminimas, kaip greitai žmogaus širdis gali keistis – tie patys, kurie šaukė „Osana“, netrukus šauks „Ant kryžiaus jį!“.  

 

Taigi, baigiasi keturiasdešimdienio asketinis kelias ir prasideda tiesioginis įėjimas į Didžiosios savaitės įvykius. Gavėnia čia jau pereina iš asmeninės atgailos į Kristaus kančios ir mirties misterijos išgyvenimą kartu su visa Bažnyčia.

Platesni aprašymai ir skaitiniai: 

* Lozoriaus šeštadienis 

* Viešpaties įžengimas į Jeruzalę: Verbų sekmadienis (Jn 12, 1-18)

Didžioji savaitė

Didžiąją savaitę esame kviečiami pažvelgti į Kristaus kančią, mirtį, nužengimą į pragarą ir širdimi keliauti kartu. Mes nusikeliame į Golgotą prie Kryžiaus, į pragarą ir išgyvename tuos įvykius kaip pirmieji Kristaus mokiniai.

Kiekviena Didžiosios savaitės diena turi aiškią teologinę kryptį:

* Didieji pirmadienis–trečiadienis primena budrumą, atsakomybę ir paskutinio teismo tikrovę (palyginimai apie figmedį, dešimt mergaičių, talentus). Trečiadienį prisimenama Judo Iskarijoto išdavystė. Šiomis dienomis nebūna pilnų Eucharistijos pamaldų, nebent Anksčiau Pašventintų Atnašų Liturgija. Šių dienų pamaldos dar vadinamos „jaunikio pamaldomis“, nes giedama giesmė „Štai eina Jaunikis“, primenanti ir apie Antrąjį Kristaus atėjimą.

* Didysis ketvirtadienis – Paskutinė vakarienė, Eucharistijos įsteigimas ir mokinių kojų plovimas. Šią dieną švenčiama pilna Eucharistija, Konstantinopolyje verdama mira (krizma) sutvirtinimo sakramentui.  Kadangi liturginė diena prasideda vakare, jau didžiojo ketvirtadienio vakarą skaitomos 12 Kančios Evangelijų. 

* Didysis penktadienis – Kryžiaus kančia, Kristaus mirtis. Šią dieną nedalijama Eucharistija ir nėra eucharistinių pamaldų. Ryte giedamos didžiosios liturginės valandos su Kristaus Kančios skaitiniais, vakare – liturgiškai įžengiama į šeštadienį Kristaus nuėmimo nuo Kryžiaus (drobulės išnešimas) ir palaidojimo pamaldomis.

* Didysis šeštadienis – Kristaus kūnas guli kape, Jo siela nužengia į pragarus, kur Jis sulaužo mirties vartus. Ryte švenčiama Dieviškoji Liturgija su Eucharistija, kurios metu skamba giesmė „tegul viskas, kas mirtinga, nutyla“. Tačiau tylą keičia Dievo jėgos garsas – spalvos iš juodų pakeičiamos į baltas, suskamba Kristaus prisikėlimo psalmės – „Tu Dieve pakilki, Tu žemę teiski...“.  Kapo tylą pradeda drebinti Kristaus galia. Bet Jis dar neprisikėlė – Jis tik sugriovė mirties vartus, o prisikels Velykanaktį.

Didįjį šeštadienį bažnyčiose budima prie Kristaus kapo drobulės, pagal tradicija gali būti perskaitoma visa Apaštalų darbų knyga, šventinami šv. Velykų valgiai (jie šventinami ir Velyknaktį). 

Liturgiškai Didžioji savaitė pasižymi ypatingu intensyvumu: ilgos evangelijų skaitymo pamaldos, 12 kančios Evangelijų ketvirtadienio vakarą, iškilminga Drobulės (Epitafijos) procesija penktadienį, gilūs ir teologiškai turtingi Didžiojo šeštadienio tekstai.

Svarbu suvokti, kad tai nėra vien istorinių įvykių prisiminimas. Ortodoksų liturgijoje Bažnyčia kalba dabarties laiku: „Šiandien Kryžiaus kabo Tas, kuris patiesė žemę viršum vandenų“ – mes tampame ne pasyviais įvykių stebėtojais, o dalyviais. 

Mityba

Gavėnia – griežčiausias metų pasninkas. Jo metu pagal tradicija nevalgomi mėsa, pieno produktai, kiaušiniai, žuvis, t.y. iš esmės maitinamasi veganiškai (Pietų Europoje leidžiamos jūros gėrybės, bet ten yra kitų, papildomų ribojimų). Žinoma, kiekvienas pasninko mitybą turi pasirinkti pagal savo galimybes ir aplinkybes, o padėti gali nuodėmklausys arba dvasios tėvas.

 Savaime suprantama, kad per Gavėnią neturėtų būti valgomi saldainiai ir kiti lepinimuisi skirti patiekalai. Tradiciškai kai trūksta jėgų leidžiamas juodas, kartus šokoladas, bet tuo nereikėtų piktnaudžiauti. Svarbu, kad mityba būtų tvari.

Mitybos ribojimai skirti ne todėl, kad yra „šventas“ ir „nešventas“ maistas, o tam, kad ugdytume savo valią, mažiau nusidėtume, vaduotumėmės nuo aistrų bei geidulių. Šventina ne maisto, bet nuodėmės atsisakymas. 

Ligoniams ir nėščiosioms pasninkas netaikomas, vaikai jo mokomi palaipsniui, o sunkiai fiziškai dirbantys, profesionaliai sportuojantys asmenys turėtų įsiklausyti į mitybos specialistų patarimus ir derintis prie jų.

Apibendrinimas

Tikras pasninkas yra blogio atmetimas. Keliaudami Gavėnios keliu, turime stengtis nutolti nuo aistrų bei geidulių, artėti prie Dievo per maldą ir Sakramentus, daryti kuo daugiau gerų darbų.  Šitaip Gavėnia tampa mums dvasiniu pavasariu, džiaugsmo ir atsinaujinimo šaltiniu.