Patriarcho pamokomasis žodis Šventajai Gavėniai prasidedant (2026)
Dievo malone Konstantinopolio–Naujosios Romos arkivyskupas
ir Visuotinis Patriarchas
Visai Bažnyčiai: malonė ir ramybė nuo mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus, o nuo mūsų – malda, palaiminimas ir atleidimas, tebūnie jums visiems!
Garbingieji broliai vyskupai,
mylimi vaikai Viešpatyje,
Kupini švento jaudulio, Dievo malone vėl įžengiame į šventąjį ir didįjį Gavėnios Keturiasdešimtdienį – asketinės kovos areną, pasninko ir atgailos laiką, nuolankumo ir maldos, dvasinio budrumo ir meilės metą. Nukreipiame savo širdies akis į gyvybę teikiantį Viešpaties Kryžių, kuris mus visus veda į Šventąsias Velykas, atveriančias Rojaus vartus visai žmonijai.
Šis dabar prasidedantis palaimintas laikotarpis suteikia progą dar kartą apmąstyti asketinio gyvenimo pagal Kristų prasmę ir neatsiejamą askezės ryšį su eucharistine Bažnyčios prigimtimi, kurią visą nušviečia Prisikėlimo šviesa ir džiaugsmas. Asketizmo dvasia anaiptol nėra svetimas elementas, dirbtinai įvestas į krikščionybę, ir nėra kokių nors nebažnytinių dualistinių ideologijų įtakos vaisius. Asketizmas yra kitas krikščioniškojo gyvenimo vardas – tai gyvenimas, grindžiamas visišku pasitikėjimu Dieviškąja Apvaizda, neišsenkančiu dvasiniu džiaugsmu, kylančiu iš gyvenimo Kristuje, savęs peržengimu ir savęs dovanojimu, gailestinga meile ir pagarba visai kūrinijai.
Asketizmas nėra savavališkų sprendimų ar subjektyvių polinkių reikalas. Tai paklusnumas Bažnyčios taisyklei ir jos visuotiniam patyrimui. Asketizmas yra bažnytinis, o ne individualistinis kelias. Gyvenimas Bažnyčioje yra nedalomas: atgaila, malda, nuolankumas, atleidimas, pasninkas ir gailestingumo darbai sudaro vieną dvasinę visumą, vienas kitą persmelkia ir perkeičia. Ortodoksų tradicijoje asketizmas niekada nėra tikslas pats savaime, nes toks požiūris veda į asmeninių pastangų sureikšminimą ir skatina savęs pateisinimą.
Gavėnia yra metas iš naujo patirti Bažnyčią kaip malonės gyvenimo erdvę, kurioje atsiskleidžia Dievo dovanos – kaip Viešpaties Prisikėlimo džiaugsmo pradžia ir nuojauta. Prisikėlimas yra mūsų tikėjimo pagrindas ir gyvoji viltis, kuri gyvena mumyse. Vedama dieviško įkvėpimo, Bažnyčia Užgavėnių savaitės šeštadienį pagerbia šventųjų vyrų ir moterų, pasižymėjusių asketiniu gyvenimu, atminimą. Jie yra mūsų atrama ir palydovai ilgame dvasinės kovos kelyje. Šioje kovoje mus lydi Dievo Trejybės malonė, Švenčiausiosios Dievo Motinos – mūsų visų Motinos – globa ir šventųjų bei tikėjimo kankinių užtarimas.
Sveikas krikščioniškasis asketizmas yra viso žmogaus – dvasios, sielos ir kūno vienybės – dalyvavimas gyvenime Kristuje. Jis nenuvertina kūno ir medžiagos, neveda į manichėjišką požiūrį, tarsi dvasingumas būtų priešingas kūniškumui. Kaip yra pasakyta, krikščioniškasis asketizmas iš esmės yra kova ne prieš kūną, bet už kūną. „Dykumos tėvų pamokymuose“ skaitome: „Mus mokė ne naikinti kūną, bet naikinti aistras.“
Deja, kai kurie šiuolaikiniai mąstytojai klaidingai vaizduoja asketizmą kaip gyvenimo džiaugsmo neigimą ar žmogaus kūrybingumo slopinimą. Tačiau tai visiškai neatitinka tiesos. Asketizmas – tai išsilaisvinimas iš prisirišimo prie daiktų ir kaupimo dvasios, o dar labiau – išsilaisvinimas iš užsidarymo savyje, iš savanaudiško „ieškojimo sau naudos“, „buvimo kaip turėjimo“. Būtent todėl jis tampa tikrosios laisvės šaltiniu ir jos išraiška.
Kas galėtų būti tikriau už išsilaisvinimą iš „individualios teisės“ kalėjimo ir atsivėrimą meilei artimui, vidinį „gerąjį pasikeitimą“ ir ištikimybę Dievo įsakymams? Kas gali būti kūrybingiau už pasninką, kai jis tampa viso gyvenimo laikysena ir išreiškia asketinę bei eucharistinę Bažnyčios dvasią, kai jis yra „bendras žygdarbis“, o ne „asmeninis pasiekimas“? Kas gali giliau paliesti žmogaus būtį nei atgaila ir vidinis atsivertimas – kelias į tiesą ir iš naujo atrandama dieviškosios malonės galia, gyvenimo Kristuje gelmė ir amžinojo gyvenimo viltis?
Išties įspūdinga, kad, nors ankstyvojoje krikščionybėje Gavėnia buvo pasirengimas šventajam Krikštui per velykinę Dieviškąją Liturgiją, bet pasikeitus jos prasmei į „atgailos etosą“, vis dėlto išliko Gavėnios kaip „antrojo krikšto“ patirties matmuo. Todėl šis pasninko ir atgailos laikotarpis nėra liūdnas. Mūsų Bažnyčios himnai apgieda „pasninko pavasarį“, o teologija Gavėnią vadina „dvasios pavasariu“ ir „džiaugsmo bei šviesos laikotarpiu“. Visa tai įgyja ypatingą aktualumą ir reikšmę mūsų laikų antropologinės sumaišties bei naujojo susvetimėjimo, įsišaknijusio šiuolaikinėje civilizacijoje, akivaizdoje.
Apimti šių jausmų ir lydimi tokių minčių, taip pat primename visiems Šventosios Didžiosios Kristaus Bažnyčios vaikams visoje Viešpaties valdomoje žemėje, kad Akatisto giedojimo dieną minėsime 1400-ąsias metines nuo 626 metų, kai, dėkodami Dievo Motinai už Konstantinopolio miesto išgelbėjimą nuo pavojingos apgulties, stovėdami šventojoje Blachernų bažnyčioje žmonės giedojo Akatistą. Linkime jums visiems sklandžios pasninko kovos, su asketizmu ir kantrybe, su dėkojimu ir šlovinimu!
Keliaukime visi šiuo keliu, su meile kalbėdami tiesą ir pašventinti Viešpatyje, į Jo šviesaus Prisikėlimo tobulą džiaugsmo patirtį!
Šventoji ir Didžioji Gavėnia, 2026 m.
✠ BALTRAMIEJUS
uoliai besimeldžiantis už jus Dievui
