Sinodiškumas ir primatas antrajame tūkstantmetyje ir šiandien („Aleksandrijos dokumentas“, 2023 m.)
Šį dokumentą sudarinėjo Romos katalikų ir Ortodoksų Bažnyčių delegatai. Iš Ortodoksų Bažnyčios pusės dalyvavo Visuotinio Konstantinopolio patriarchato, Aleksandrijos patriarchato, Jeruzalės patriarchato, Rumunijos patriarchato, Sakartvelo patriarchato, Kipro Bažnyčios, Graikijos Bažnyčios, Lenkijos Bažnyčios, Albanijos Bažnyčios, Čekijos ir Slovakijos Bažnyčios atstovai.
***
Jungtinė tarptautinė Romos Katalikų Bažnyčios ir Ortodoksų Bažnyčios teologinio dialogo komisija
Sinodiškumas ir primatas antrajame tūkstantmetyje ir šiandien („Aleksandrijos dokumentas“, 2023 m.)
Aleksandrija, 2023 m. birželio 7 d.
Įvadas
0.1 Po kruopštaus sinodiškumo ir primato („pirmumo“ – vert. past.) pirmajame tūkstantmetyje tyrimo Kječio dokumente teigiama: „Nuo seniausių laikų viena Bažnyčia egzistavo kaip daugybė Vietinių Bažnyčių. Šventosios Dvasios bendrystė (koinonia) (plg. 2 Kor 13, 13) buvo išgyvenama tiek kiekvienoje Vietinėje Bažnyčioje, tiek jų tarpusavio santykiuose kaip vienybė įvairovėje. Dvasios vedama (plg. Jn 16, 13), Bažnyčia plėtojo tam tikrus tvarkos modelius ir įvairias praktikas, atitinkančias jos prigimtį kaip „tautos, suburtos į vienybę iš Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybės“ (Kječio dok., 2; cituojant šv. Kiprijoną, De orat. dom. 23; PL 4, 536).
0.2. Vienybės ryšys buvo akivaizdus „daugkartiniuose vyskupų susirinkimuose ir sinoduose, kuriuose buvo aptariami bendri tikėjimo mokymo (dogma, didaskalia) ir praktikos klausimai“ (Kječio dok., 11). Visuotiniu lygmeniu bendrystę stiprino penkių patriarchų sostų bendradarbiavimas, sutvarkytas pagal taxis (plg. Kječio dok., 15). Nepaisant daugelio krizių, tikėjimo ir meilės vienybė buvo išsaugota per sinodiškumo ir primato praktiką (plg. Kječio dok., 20).
0.3. Šiame dokumente sudėtinga antrojo tūkstantmečio istorija nagrinėjama, suskirstant ją į keturis laikotarpius. Dokumentu siekiama, kiek tai įmanoma, pateikti bendrą šios istorijos skaitymą; kartu jis suteikia ortodoksams ir Romos katalikams galimybę įvairiuose kelio etapuose paaiškinti vienas kitam savo pozicijas, taip prisidedant prie tarpusavio supratimo ir pasitikėjimo stiprinimo – būtinų susitaikymo trečiojo tūkstantmečio pradžioje prielaidų. Dokumentas baigiamas išvadomis, kurios kyla iš apžvelgtos istorinės patirties.
1. Nuo 1054 m. iki Florencijos susirinkimo (1438-1439)
1.1. Antrojo tūkstantmečio pradžioje Rytų ir Vakarų santykių sunkumus bei nesutarimus dar labiau paaštrino kultūriniai ir politiniai veiksniai. 1054 m. ekskomunikos pagilino Rytų ir Vakarų susvetimėjimą. Rytų ir Vakarų Bažnyčios dėjo pastangas atkurti vienybę. Tačiau, deja, Kryžiaus žygiai, o ypač Ketvirtojo kryžiaus žygio metu įvykęs Konstantinopolio užkariavimas (1204), pagilino 1054 m. įvykusį skilimą.
1.2. Vadinamoji Grigaliaus reforma, pavadinta popiežiaus Grigaliaus VII (1073–1085) vardu, sugebėjo nutraukti sistemingą vyskupų ir abatų skyrimą pasaulietinės valdžios iniciatyva. Buvo atkurti kanoniniai rinkimai: katedrų kapituloms pavesta rinkti vyskupus, o vienuolynams – savo abatus. Kartu reforma siekė kovoti su moraliniais piktnaudžiavimais Bažnyčioje ir Vakarų visuomenėje. Šiam reformos procesui vadovavo popiežiai per tradicinius Romos vietinius sinodus. Tuo pat metu popiežiaus galia vis labiau plėtėsi į pasaulietinę sritį – Grigalius netgi pasiekė, kad būtų nuverstas imperatorius Henrikas IV. Buvo ypač pabrėžiama Romos sosto atsakomybė saugoti Vakarų Bažnyčią nuo išorinio kišimosi ir vidinių piktnaudžiavimų.
1.3. Dėl to išsivystė labiau juridinė ekleziologija. Vadinamosios „Netikrosios dekretalijos“ (IX a.) ir suklastota „Konstantino dovanos“ privilegija (apie VIII a.), klaidingai laikytos autentiškomis, pabrėžė centrinį popiežiaus vaidmenį Lotynų Bažnyčioje. XIII a. atsiradę elgetaujančių vienuolių ordinai, kaip, pavyzdžiui, pranciškonai ir dominikonai, buvo atleisti nuo pavaldumo vietiniams vyskupams, kas skatino popiežystės kaip institucijos, kuriai patikėta visos Bažnyčios pastoracinė globa, sampratą.
1.4. Po investitūros konflikto XI a. pabaigoje ir XII a. pradžioje Bažnyčia įsitraukė į dar vieną didelę kovą su pasaulietine valdžia dėl Vakarų krikščioniškojo pasaulio raidos krypties. Inocentas III (1198–1216) įtvirtino požiūrį į popiežių kaip į viso Bažnyčios kūno galvą. Kaip Petro įpėdinis, popiežius turėjo jam patikėtą plenitudo potestatis (galios pilnatvę) ir rūpestį visomis Bažnyčiomis (sollicitudo omnium ecclesiarum). Atskiri vyskupai buvo kviečiami dalyvauti šiame rūpestyje (in partem sollicitudinis), rūpindamiesi savo vyskupijomis.
1.5. Tuo metu, nepaisant Romos primato doktrinos raidos, sinodiškumas vis dar buvo akivaizdus. Popiežiai toliau valdė Lotynų Bažnyčią kartu su Romos sinodu, į kurį rinkdavosi Romos provincijos vyskupai ir tie, kurie tuo metu būdavo Romoje. Sinodas paprastai rinkdavosi du kartus per metus. Klausimai buvo svarstomi ir laisvai aptariami visų dalyvių. Popiežius, kaip primas, priimdavo galutinį sprendimą. Nėra duomenų, kad popiežius būtų buvęs saistomas balsavimo, tačiau taip pat nėra įrodymų, kad jis būtų priėmęs galutinį sprendimą, prieštaraujantį sinodo patarimui.
1.6. XII a. Romos sinodo vaidmenį palaipsniui pakeitė konsistorija – kardinolų susirinkimas. Kardinolai buvo Romos dvasininkijos nariai; septyni iš jų buvo Romos provincijos priemiesčių sostų vyskupai. Popiežius reguliariai konsultuodavosi su konsistorija. 1059 m. ir 1179 m. dekretai suteikė kardinolų kolegijai išimtinę teisę rinkti popiežių. Tai, kad kardinolai buvo priemiesčių vyskupai arba turėjo Romos kunigišką ar diakonišką titulą, pabrėžė faktą, jog būtent Romos Bažnyčia, o ne koks nors kitas organas, turi teisę rinkti savo vyskupą.
1.7. Vakaruose veikė provinciniai sinodai, tačiau popiežiai taip pat šaukė visuotinius susirinkimus, pavyzdžiui, keturis Laterano susirinkimus (1123, 1139, 1179, 1215), kurie tęsė Bažnyčios reformą Vakaruose. Ketvirtojo Laterano susirinkimo (1215) 5-ojoje konstitucijoje teigiama, kad „Romos Bažnyčia … Viešpaties valia turi įprastinės galios pirmumą visų kitų Bažnyčių atžvilgiu, nes ji yra visų Kristaus tikinčiųjų motina ir mokytoja (mater et magistra)“. Tas pats susirinkimas paragino graikus „kaip klusnius sūnus paklusti šventajai Romos Bažnyčiai, savo motinai, kad būtų viena kaimenė ir vienas ganytojas“ (Konst. 4). Šis raginimas nebuvo priimtas.
1.8. Šis popiežiaus dominavimo laikotarpis sutapo su Kryžiaus žygiais, kurie iš pradžių prasidėjo dėl Bizantijos imperatoriaus pagalbos prašymo konflikte su turkais seldžiukais, tačiau vėliau virto smurtiniu lotynų ir graikų susipriešinimu. Po Pirmojo kryžiaus žygio (1095–1099) Antiochijoje (1098) ir Jeruzalėje (1099) buvo įsteigtas lotyniškas patriarchatas ir lotyniška hierarchija – vietoje graikiškųjų arba greta jų. Trečiasis kryžiaus žygis (1189–1192) įtvirtino lotynišką hierarchiją Kipre (1191) ir, pažeidžiant kanonus, panaikino Kipro Bažnyčios autokefaliją. Graikų vyskupai, kurių skaičius buvo sumažintas nuo penkiolikos iki keturių, buvo priversti paklusti Romos Bažnyčiai ir duoti priesaiką atitinkamiems lotynų vyskupams.
1.9. Ketvirtasis kryžiaus žygis (1204) virto Konstantinopolio nusiaubimu ir lygiagrečių lotyniškų hierarchijų įsteigimu likusiuose senoviniuose graikiškosios Bažnyčios sostuose. Nors popiežius Inocentas III atkalbinėjo venecijiečius nuo Konstantinopolio užkariavimo, vėliau jis paskyrė lotynų patriarchus į Konstantinopolį ir Aleksandriją. Ketvirtojo Laterano susirinkimo (1215) sprendimai buvo primesti ir Jeruzalės bei Kipro Bažnyčioms. Buvo taikomas principas, pagal kurį „graikai“ galėjo išlaikyti savo liturginius papročius, tačiau turėjo pripažinti Romos vyskupą savo galva ir jį minėti; tai ypač buvo praktikuojama Kipre (plg. lotynų sinodus Limasolyje 1220 m. ir Famagustoje 1222 m., taip pat popiežiaus Aleksandro IV Bulla Cypria, 1260 m.). Daugeliu atvejų graikų dvasininkai, nuo šiol laikyti priklausančiais Lotynų Bažnyčiai, buvo verčiami dalyvauti lotyniškose liturginėse apeigose. Atmosfera dar labiau pablogėjo dėl poleminės teologų laikysenos, rytietiškus papročius vadinusių „graikų klaidomis“ ar net „schizmatikų graikų klaidomis“.
1.10. Nepaisant šių išbandymų, Rytuose vis dar buvo žmonių, kurie palaikė gerus bažnytinius santykius ir siekė vienybės atkūrimo. Didieji patriarchai, pasižymėję giliu teologiniu pažinimu, tokie kaip Filotėjas Kokinas (apie 1300–1379), šv. Grigaliaus Palamo mokinys, svarstė galimybę sušaukti visuotinį susirinkimą, galintį rasti išeitis skilimams.
1.11. Antrajame tūkstantmetyje Rytuose susirinkimų institucija veikė pagal 34-ojo Apaštališkojo kanono principus: Konstantinopolio patriarchas kaip protos ir Konstantinopolyje esantys vyskupai dalyvaudavo endeminio sinodo (Synodos endemousa) posėdžiuose. Per šį sinodą Bažnyčia praktikavo nuolatinį sinodiškumą: Konstantinopolio patriarchas šaukdavo Rytų patriarchus, buvusius Konstantinopolyje, arba jų atstovus, taip pat kitus vyskupus, kad kartu priimtų sinodinius sprendimus.
1.12. Po Bizantijos imperijos atkūrimo Konstantinopolyje 1261 m., tapo įmanoma atkurti tarpusavio santykius. Antrasis Liono susirinkimas (1274) paskelbė unijos aktą, kuriame buvo tikėjimo išpažinimas, anksčiau reikalautas popiežiaus Klemenso IV (1267), o 1274 m. vasarį pasirašytas imperatoriaus Mykolo VIII Paleologo. Jame buvo priimti lotyniški teiginiai apie Šventosios Dvasios kilimą, popiežiaus primatą ir kitus ginčytinus klausimus (pvz., skaistykla, neraugintos duonos naudojimas Eucharistijoje). Buvo patvirtinta, kad Romos Bažnyčia turi summum plenumque principatum (aukščiausią ir pilną pirmumą) visos Bažnyčios atžvilgiu, o Petro įpėdinis gavo plenam potestatem (pilnutinę valdžią) jai valdyti, kitiems vyskupams dalijantis jo rūpesčiu. Šį išpažinimą Konstantinopolio Bažnyčia atmetė 1285 m.
1.13. XIV a. Rytuose kilo ginčas apie hesichazmą, kurį išprovokavo Kalabrijos vienuolis Barlaamas. Atono Kalno vienuoliai pavedė šv. Grigaliui Palamui atsakyti į Barlaamo iššūkius. XIV a. keturi sinodai Konstantinopolyje (1341, 1347, 1351 ir 1368) apgynė Dievo esmės ir nesukurtųjų energijų skirtį, kurią šv. Grigalius Palamas plėtojo remdamasis Bažnyčios Tėvais, tokiais kaip šv. Bazilijus Didysis ir šv. Maksimas Išpažinėjas. Šie įvykiai rodo nuolatinę sinodiškumo praktiką Rytuose.
1.14. XIV–XV a. politinėje srityje įvyko radikalūs pokyčiai, nutraukę popiežiaus pasaulietinę hegemoniją. Popiežiaus Bonifaco VIII (1294–1303) bandymas bule Unam Sanctam (1302) iš naujo patvirtinti popiežiaus viršenybę pasaulietinėje srityje sulaukė smarkaus Prancūzijos karaliaus pasipriešinimo, taip nutraukiama popiežiaus pretenziją politiškai valdyti pasaulį. Po kelerių metų šį epizodą sekė popiežystės tremtis Prancūzijos mieste Avinjone, kur popiežiai septyniasdešimt metų gyveno Prancūzijos monarchijos kontrolėje.
1.15. Chaosas, kilęs iš pradžių išrinkus du, o vėliau tris popiežius, paliko gilią traumą Vakarų Bažnyčioje. Krizei spręsti buvo sušauktas Konstanco susirinkimas (1414–1418). Šis susirinkimas, kuriame dalyvavo ne tik vyskupai ir abatai, bet ir pasaulietinių institucijų atstovai, savo dekrete Haec sancta (1415) išplėtojo tezę, kad aukščiausioji valdžia Bažnyčioje priklauso visuotiniam susirinkimui, suprantamam kaip vyskupų ir pasaulietinės valdžios atstovų susirinkimas, priešpastatant jį popiežiaus valdžiai. Ši tezė vadinama „konciliarizmu“. Konciliarizmas iškreipė kanoninį primo vaidmenį sinode ir kėlė grėsmę Bažnyčios laisvei. Jis pabrėžė naują idėją, jog susirinkimas turėtų „atstovauti“ visoms krikščioniškosios visuomenės kategorijoms; toks susirinkimas, susirenkantis kas dešimt metų, turėtų valdyti Bažnyčią, o popiežiaus vaidmuo būtų apsiribojęs jo sprendimų vykdymu. Taip bažnytinei sinodiškumo praktikai metė iššūkį pasaulietinė korporatyvinio atstovavimo samprata, perimta iš romėnų pasaulietinės teisės ir suteikianti juridinio asmens statusą kolektyviniams dariniams.
1.16. Popiežiaus valdžios susilpnėjimas atvėrė valstybėms galimybę sustiprinti savo kontrolę Bažnyčios atžvilgiu Vakaruose. Romos sostas buvo priverstas pasirašyti konkordatus, pripažįstančius politinės valdžios teisę dalyvauti skiriant vyskupus. Tokio susitarimo pavyzdys yra Buržo pragmatinė sankcija (1438), kuri pritarė konciliarizmui ir parengė dirvą galikanizmui (žr. toliau 2.3). Konciliarizmas buvo pasmerktas Laterano V susirinkime (1512–1517) ir galutinai atmestas Vatikano I susirinkimo mokyme (1869–1870).
1.17. Feraros–Florencijos susirinkimas (1438–1439) vyko tuo metu, kai dar tęsėsi Bazelio susirinkimas (1431–1449), kurį atmetė popiežius Eugenijus IV (1431–1447). Abi Vakarų pusės kvietė imperatorių ir Konstantinopolio patriarchą, tačiau, laikantis pentarchijos principo, imperatorius ir patriarchas nusprendė vykti ne į Bazelį, bet į Ferarą, o vėliau į Florenciją, kur buvo popiežius. Be to, spaudžiami osmanų ir reikalaudami Vakarų karinės paramos, imperatorius ir patriarchas pripažino, kad popiežius gali mobilizuoti Vakarų pagalbą Konstantinopolio naudai. Susirinkimas nagrinėjo tarp dviejų Bažnyčių kilusius nesutarimus, daugiausia: Filioque, neraugintos duonos naudojimą Eucharistijoje, skaistyklą, palaimingąjį regėjimą po mirties ir popiežiaus primatą. Unijos bulė Laetentur caeli (1439), turinti stiprią biblinę įžangą, šlovino Kristų kaip suvienytos Bažnyčios galvą ir kertinį akmenį.
1.18. Stiprių Florencijos teiginių apie popiežiaus primatą pagrindinis tikslas buvo atmesti Bazelio konciliaristinius pareiškimus. Susirinkimas patvirtino tris teiginius: „šventasis Apaštališkasis Sostas [Roma] ir Romos pontifikas turi pirmumą visame pasaulyje“; „tas pats Romos pontifikas yra palaimintojo Petro įpėdinis, … visos Bažnyčios galva, visų krikščionių tėvas ir mokytojas“; „jam palaimintojo Petro asmenyje mūsų Viešpats Jėzus Kristus suteikė pilnutinę valdžią (plenam potestatem) ganyti, valdyti ir tvarkyti (pascendi, regendi ac gubernandi) visą Bažnyčią“. Graikai šiuos teiginius priėmė su trimis sąlygomis, įtrauktomis į dekretą:
a) pridėti formuluotę „kaip tai taip pat numatyta visuotinių susirinkimų aktuose ir šventuosiuose kanonuose“;
b) paminėti kitus pentarchijos patriarchų sostus;
c) išlaikyti patriarchų privilegijas bei teises (DS 1307–1308).
1.19. Dėl visų ginčytinų klausimų susirinkimas pareiškė, kad doktrininės formuluotės ar kanoninės praktikos skirtumai neliečia tikėjimo vienybės. Graikai pasirašė uniją veikiami aplinkybių spaudimo, tačiau vėliau graikiškoji Bažnyčia jos nepriėmė. Unija buvo oficialiai atmesta Konstantinopolio susirinkime 1484 m., dalyvaujant keturiems Rytų patriarchatams: „šiuo dabartiniu sinodiniu tomosu mes panaikiname Florencijoje sušaukto susirinkimo sprendimus, įskaitant jo apibrėžimą [unijos bulę] ir jame esančius teiginius, ir šiuo tomosu paskelbiame, kad Florencijos susirinkimas yra negaliojantis ir niekinis“ (Melloni–Paschalidis, Conciliorum Oecumenicorum Generaliumque Decreta, IV/1, 227).
2. Nuo Reformacijos iki XVIII a.
2.1. Du svarbūs nauji reiškiniai XVI–XVIII amžiais paveikė sinodiškumo ir primato santykį: protestantiškoji Reformacija ir unijos, sudarytos tarp Romos ir įvairių Rytų Bažnyčių. Protestantizmo iškilimas paskatino ryšius su Rytais ir netgi sukėlė vilčių dėl susivienijimo, bent jau pradiniame jų susitikimų etape, nors kartu dar labiau suskaldė Vakarus. Šiuo sudėtingu laikotarpiu Rytuose ir toliau buvo praktikuojamas sinodiškumas, o kelių tuo metu įvykusių sinodų sprendimai atskleidžia teologinius Romos katalikų, ortodoksų ir protestantų skirtumus. Ortodoksų akimis unijų reiškinys buvo žaizda ir grėsmė, dar labiau gilinantis susiskaldymą Rytuose ir laikomas prozelitizmo forma.
2.2. Reformatorių iškeltus prieštaravimus nagrinėjo Tridento Susirinkimas (1545–1563), tačiau jis nepateikė aiškaus primato apibrėžimo. Susitarti dėl primato prasmės ir su juo susijusių teisių nepavyko, nes priešingos vyskupų pozicijos, ypač Prancūzijoje, pasirodė pernelyg stiprios. Nors kai kuriose Lotynų Bažnyčios dalyse vyskupai ir toliau buvo renkami katedrų kapitulose, buvo nuspręsta steigti provincinius sinodus, kurie Romai pateiktų trijų kandidatų sąrašą, kad popiežius galėtų iš jų pasirinkti ir paskirti vyskupus (XXIV sesija; Decretum de Reformatione, kan. 1). Po Tridento popiežystė perėmė vadovavimą Tridento reformų įgyvendinimui, o Romos Katalikų Bažnyčia doktrinos, liturgijos ir misijų srityse tapo vis labiau centralizuota. Ginčuose su protestantizmu dėl tikrojo tikėjimo popiežystė tapo pagrindiniu autoritetu, o potridentiniu laikotarpiu popiežiaus valdžia dar labiau sustiprėjo. Ištikimybė popiežiui tapo svarbiu Romos katalikų konfesinės tapatybės bruožu priešpriešoje su protestantizmu. Prie šio proceso prisidėjo ir senųjų, ir naujų vienuolinių ordinų (pavyzdžiui, jėzuitų) veikla, nukreipta į Tridento reformų įgyvendinimą, humanistinį ugdymą ir misijas, kas dar labiau stiprino popiežystės autoritetą.
2.3. Provinciniai sinodai, skirti Tridento reformoms įgyvendinti, vyko Italijoje (pvz., Milane, 1566 m.), Vokietijos imperijoje (pvz., Zalcburge, 1569 m.), Prancūzijoje (nuo 1581 m.) ir Abiejų Tautų Respublikoje (Piotrkove, 1589 m.). Dėl politinio spaudimo daugelio karalysčių Romos katalikų vyskupai siekė didesnės autonomijos popiežiaus primato atžvilgiu. Šios episkopalistinės tendencijos (pvz., galikanizmas Prancūzijoje, febronianizmas Vokietijoje) ir toliau rėmė konciliarizmo idėją. Prancūzijos revoliucija galiausiai lėmė Ancien Régime žlugimą ir valstybinės Bažnyčios sunaikinimą, o tai paradoksaliai sustiprino Prancūzijos Bažnyčios ryšius su Roma, nes po senosios tvarkos žlugimo tik popiežystė turėjo autoritetą pertvarkyti Bažnyčią (plg. Konkordatą su Prancūzija 1801 m. ir Vienos kongresą 1814–1815 m.).
2.4. Teisinė millet sistema visus Osmanų imperijoje gyvenusius ortodoksus, nepriklausomai nuo etninės priklausomybės, priskyrė romėnų miletui (Rum millet), kuris bažnytiniais ir civiliniais klausimais priklausė nuo Konstantinopolio Visuotinio patriarchato. Tai pabrėžė šio patriarchato centrinę padėtį Ortodoksų Bažnyčioje, jau anksčiau žinomą iš kanoninės tvarkos, ir padidino jo reikšmę kitų senųjų patriarchatų atžvilgiu. Nepaisant šios naujos padėties, sinodiškumo dvasia buvo išsaugota. Visuotinis patriarchas klausimams spręsti šaukdavo susirinkimus sinodiniu būdu, pavyzdžiui: Konstantinopolio Susirinkimą (1593 m.), kuriame buvo patvirtintas Maskvos metropolitui anksčiau suteiktas patriarcho titulas; Jasų Susirinkimą (1642 m.), kuriame buvo įvertintas Kyjivo metropolito Petro Mohylos tikėjimo išpažinimas; ir du didžiuosius Konstantinopolio Susirinkimus (1638 ir 1642 m.). Vėlesni sinodai buvo šaukiami Konstantinopolyje (1672, 1691 m.) ir patriarcho Dositėjo Jeruzalėje (1672 m.); juose buvo pasmerktas tikėjimo išpažinimas, siejamas su visuotiniu patriarchu Kirilu Lukariu.
2.5. Nuo XVI a. pabaigos tiek Rytų, tiek Vakarų autoriai pradėjo skelbti poleminius veikalus, ypač popiežiaus viršenybės klausimu. Vėliau popiežiaus primato tema Rytų sinodiniuose sprendimuose, tikėjimo išpažinimuose ir kanoniniuose komentaruose buvo nagrinėjama polemiškai arba apologetiškai.
2.6. XVI–XVIII amžiais buvo sudarytos įvairios unijos tarp Rytų Bažnyčių ir Romos. Šių unijų motyvai visada buvo ginčijami. Negalima atmesti nuoširdaus troškimo siekti Bažnyčios vienybės. Religiniai ir politiniai veiksniai dažnai persipynė. Šios unijos dažnai laikomos bandymais pabėgti nuo nepalankių vietinių aplinkybių.
Kai kurie rusėnai Abiejų Tautų Respublikos laikotarpiu Brastos sinode (1596 m.) sudarė Brastos uniją su Roma. Kitos unijos įvyko Kroatijoje (1611 m.), Užhorode (1646 m.), Transilvanijoje (1700–1701 m.) ir Serbijoje (1777 m.). Albanakalbiai ortodoksai, XV a. pabaigoje po turkų užkariavimo pabėgę į Pietų Italiją, vėliau taip pat įėjo į bendrystę su Roma.
1724 m., kai Antiochijos patriarcho sostas buvo tuščias, Damasko bendruomenė išrinko prokatalikišką patriarchą, kuris pasivadino Kirilu VI ir 1729 m. buvo pripažintas popiežiaus; taip susiformavo Melkitų Katalikų Bažnyčia. Unijos buvo sudarytos ir su kitomis Bažnyčiomis.
2.7. XVIII a. pradžioje caras Petras I (1689–1725) įgyvendino plataus masto reformas Rusijoje ir Bažnyčioje. Patriarchatas buvo panaikintas (iki 1917 m.), o Bažnyčiai vadovauti pradėjo Šventasis Sinodas, kurio priešakyje stovėjo valstybės pareigūnas – oberprokuroras. Pertvarkydamas Bažnyčios administraciją, Petras rėmėsi protestantiškais modeliais. Sinodinės struktūros išliko, tačiau jos buvo stipriai pavaldžios valstybei.
3. Raida XIX amžiuje
3.1. Po Prancūzijos revoliucijos ir Napoleono karų Romos katalikų Bažnyčios padėtis Europoje tapo nestabili. Nauji politiniai režimai, net ir atkurtos monarchijos, buvo pasaulietinės valstybės, kurios siekė kontroliuoti Bažnyčią taip, kaip tai darė ir ankstesnės valdžios. Vienas pavyzdžių – 1801 m. Prancūzijos konkordatas. Vėliau, siekdama išvengti valstybės kišimosi į bažnytinius reikalus, popiežystė perėmė Bažnyčios kaip „tobulos visuomenės“ doktriną, pagal kurią Bažnyčia laikoma nepriklausoma, savarankiška ir suverenia bendruomene savo kompetencijos srityje, lygiai taip, kaip valstybė yra suvereni laikinuosiuose reikaluose. Bažnyčia teigė turinti savarankišką pirminę teisinę sistemą, kuri nėra kilusi iš valstybės ir nėra jos suteikta.
3.2. Popiežiaus Pijaus IX enciklikoje In Suprema Petri Apostoli Sede (1848) buvo pabrėžta, kad „aukščiausioji Romos popiežių valdžia“ Rytuose visada buvo pripažįstama, ir ortodoksai buvo raginami sugrįžti į bendrystę su Petro Sostu. Į tai sureagavo Konstantinopolio, Aleksandrijos, Antiochijos ir Jeruzalės ortodoksų patriarchai, kurie 1848 m. paskelbė savo patriarchinį ir sinodinį laišką. Jame, be kitų klausimų, jie pasisakė prieš popiežiaus viršenybę.
3.3. 1868 m. popiežius Pijus IX išsiuntė laišką, kuriuo pakvietė visus ortodoksų vyskupus dalyvauti Vatikano I Susirinkime, tačiau šis kvietimas buvo atmestas. Visuotinis patriarchas Grigalius VI popiežiaus delegacijai, atvežusiai laišką, pasakė, kad ortodoksų vyskupų dalyvavimas Susirinkime „reikštų senųjų teologinių ginčų atnaujinimą, kuris dar labiau išryškintų nesutarimus ir atvertų senas žaizdas“. Patriarcho Grigaliaus požiūriu, pagrindinis nesutarimų šaltinis buvo popiežiaus valdžios pobūdis.
3.4. XIX amžiuje Ortodoksų Bažnyčia susidūrė su nacionalizmo stiprėjimu ir net su siekiu jį integruoti į bažnytinės organizacijos struktūrą. 1872 m. Konstantinopolyje vykęs Didysis Susirinkimas, Bulgarijos schizmos kontekste, pasmerkė etnofiletizmą. Žlungant Osmanų imperijai, tautiniai išsivadavimo judėjimai Balkanuose lėmė nacionalinių valstybių susiformavimą. Siekdamas išreikšti ir palaikyti eucharistinę Bažnyčios vienybę naujoje situacijoje, Visuotinis patriarchatas, laikydamasis kanoninės tradicijos, suteikė autokefalijos tomosus Graikijos (1850), Serbijos (1879) ir Rumunijos (1885) Bažnyčioms, kurios buvo įtrauktos į diptichus.
3.5. Pirmasis Vatikano Susirinkimas vyko 1869–1870 m. ir parengė du dokumentus: Pastor Aeternus (1870) apie Bažnyčią, kuriame buvo apibrėžti popiežiaus primatas ir neklaidingumas, ir Dei Filius (1870) apie katalikų tikėjimą. Dėl Susirinkimo mokymo apie popiežystę tarp Romos katalikų ir ortodoksų kilo didelė įtampa. Reikėtų atkreipti dėmesį į du dalykus. Pirma, Vatikano I Susirinkimas dokumentą Pastor Aeternus pavadino „pirmąja“ dogmine konstitucija apie Kristaus Bažnyčią, nes buvo numatyta vėliau parengti kitą dokumentą – Tametsi Deus, kuriame būtų išsamiau kalbama apie vyskupus ir Bažnyčią kaip visumą. Tačiau dėl Prancūzijos–Prūsijos karo protrūkio Susirinkimas buvo nutrauktas, o antrojo dokumento projektas taip ir nebuvo svarstytas. Dėl to Susirinkimo ekleziologija liko nesubalansuota: dogminis mokymas apie popiežystę nebuvo papildytas mokymu apie vyskupystę ir nebuvo įtrauktas į platesnį Bažnyčios mokymą. Antra, Pastor Aeternus mokymui didelę įtaką darė XVIII–XIX a. Vakarų Europos Bažnyčios padėtis, kur buvo atgijęs konciliarizmas galikanizmo ir febronianizmo pavidalu (žr. 2.3), skatinęs nacionalinių Bažnyčių autonomiją, taip pat valstybių siekis pajungti Bažnyčią savo kontrolei. Susirinkimo mokymas apie popiežiaus primatą ir visuotinę jurisdikciją buvo atsakas į suvoktą grėsmę Bažnyčios vienybei ir nepriklausomybei.
3.6. Nors Pastor Aeternus mokė, kad popiežius turi įprastinę ir tiesioginę vyskupišką jurisdikciją visai Bažnyčiai, jame taip pat buvo pabrėžta, kad kiekvieno vyskupo valdžia yra popiežiaus „patvirtinama, stiprinama ir ginama“, ir teigiama, jog Bažnyčios „vienybės ryšys“ grindžiamas „bendryste ir vieno tikėjimo išpažinimu“ (DS 3060–3061). Be to, 1875 m. Vokietijos vyskupų deklaracijoje, kurią iškilmingai patvirtino popiežius Pijus IX, buvo pabrėžta, kad, nepaisant kai kurių Susirinkimo mokymo interpretacijų, tiek popiežystė, tiek vyskupystė yra „dieviškos kilmės“ (DS 3115).
3.7. Kalbant apie neklaidingumą, Susirinkimas apibrėžė ne asmeninį popiežiaus neklaidingumą, bet jo gebėjimą tam tikromis sąlygomis neklaidingai paskelbti Bažnyčios tikėjimą (DS 3074). Teigdamas, kad tokie ex cathedra apibrėžimai yra „patys savaime nepakeičiami, o ne dėl Bažnyčios sutikimo [ex sese, non autem ex consensu ecclesiae]“, Susirinkimas neatskyrė popiežiaus nuo Bažnyčios bendrystės ir tikėjimo, bet pabrėžė, jog tokie sprendimai nereikalauja papildomo patvirtinimo. Tai buvo konkretus atsakas į 1682 m. ketvirtąjį galikanų straipsnį, kuriame buvo teigiama, kad popiežiaus sprendimas „nėra nepakeičiamas, kol nėra sulaukta Bažnyčios pritarimo“.
3.8. Vatikano I Susirinkimas sustiprino po Laterano IV paplitusią Vakarų ekleziologijos tendenciją, pagal kurią visuotinė Bažnyčia laikyta pirmine vietinių Bažnyčių atžvilgiu ir turinti savitą struktūrą virš jų. Popiežius buvo laikomas ne vien vietinės Romos Bažnyčios vyskupu, bet visos Bažnyčios ganytoju. Jis turėjo jurisdikciją visai Bažnyčiai, o vyskupai – savo konkrečioms bendruomenėms.
3.9. Vatikano I Susirinkimo mokymą apie popiežiaus jurisdikcinį primatą ir neklaidingumą atmetė dalis Romos katalikų, kurie vėliau sudarė Senkatalikių Bažnyčią. Šis mokymas taip pat sukėlė tam tikrą reakciją Rytų Katalikų Bažnyčiose, nors galiausiai jos jį priėmė.
3.10. Ortodoksų Bažnyčia Vatikano I mokymą apie popiežiaus jurisdikcinį primatą visai Bažnyčiai ir jo neklaidingumą laikė nepriimtinu. Ortodoksų požiūriu, tokia ekleziologija reiškė rimtą nukrypimą nuo Tėvų ir visuotinių susirinkimų kanoninės tradicijos, nes ji užtemdo kiekvienos vietinės Bažnyčios katalikiškumą.
Po Vatikano I ortodoksų argumentai apėmė, be kita ko, šiuos teiginius: kad visos Bažnyčios galva yra ne mirtingas ir nuodėmingas žmogus, bet nenuodėmingas ir nemirtingas Dievažmogis Kristus; kad pats šv. Petras nebuvo monarchas ar visagalis, bet pirmasis tarp apaštalų; kad kiekvieno patriarcho jurisdikcija pagal šventuosius kanonus yra apibrėžta geografiškai ir kad nė vienas neturi valdžios visai Bažnyčiai. Kalbant konkrečiai apie neklaidingumą, Ortodoksų Bažnyčia laikė, jog jis priklauso visai Bažnyčiai, kaip tai išreiškiama per susirinkimus, priimtus visos Dievo tautos. Reikia pripažinti, kad šie argumentai dažnai buvo naudojami polemiškai, o ne istoriškai kritiniu būdu.
3.11. Popiežiaus Leono XIII apaštališkajame laiške Orientalium Dignitas (1894) buvo pripažintos visų Rytų katalikų Bažnyčių savitos teisės ir parodyta pagarba Rytų tradicijoms. Enciklikoje Praeclara Gratulationis (1895) jis pakvietė visus ortodoksus susivienyti su Romos Bažnyčia, su sąlyga, kad jie pripažintų popiežiaus jurisdikcinį primatą. Visuotinis patriarchas Antimas VII jo šaukimu susirinkęs sinodas 1895 m. paskelbė patriarchinį ir sinodinį laišką, kuriame griežtai pasmerkė uniatizmą kaip ortodoksų prozelitizmo metodą. Jie taip pat atmetė popiežiaus Leono kvietimą.
4. XX ir XXI amžiai – grįžimas prie šaltinių (Ressourcement) ir suartėjimas (Rapprochement)
4.1. XX amžiuje biblinis, patristinis ir liturginis sąjūdžiai paskatino didesnį dėmesį Šventojo Rašto, Bažnyčios Tėvų mokymui ir liturgijai. Šis bendras sugrįžimas prie ištakų (ressourcement) buvo naudingas Romos katalikų ir ortodoksų santykiams.
4.2. XIX a. Rusijoje „slavofilais“ vadinama ortodoksų mąstytojų grupė, reaguodama į caro Petro I 1721 m. įsteigtą valstybės kontroliuojamą Šventąjį Sinodą (plg. 2.7), išplėtojo sobornost sampratą. Šis terminas kilo iš žodžio sobor, kuris bažnytinėje slavų kalboje reiškia bažnytinį „susirinkimą“, „sueigą“ ar „sinodą“. Tikėjimo išpažinime graikiškas žodis katholikēn bažnytinėje slavų kalboje verčiamas žodžiu sobornuju. Slavofilai sobornost laikė esmine visos Bažnyčios savybe: jos katalikiškumu ir visų pakrikštytųjų dalyvavimu Bažnyčios gyvenime. Sobornost idėja aiškiai atsiskleidė Maskvos Susirinkimo (1917–1918) rengime, sudėtyje ir sprendimų priėmimo procese, kuriame dalyvavo visi Bažnyčios sluoksniai. Nors ši samprata buvo kritikuojama, ypač dėl pernelyg didelės kolektyvistinio idealo įtakos ir nepakankamo Bažnyčios hierarchijos vaidmens įvertinimo, sobornost padarė reikšmingą poveikį tiek ortodoksų, tiek Romos katalikų ekleziologijai, nes skatino labiau susirinkiminį Bažnyčios, kaip bendrystės, supratimą (plg. taip pat Ravenos dokumentas, 5).
4.3. XIX a. Vakaruose Tiubingeno mokykla, remdamasi patristinės tradicijos atgaivinimu, plėtojo Bažnyčios kaip bendrystės (communio) sampratą. Ši idėja išreiškė įsitikinimą, kad Bažnyčios gyvenimas kyla „iš aukštybių“ ir kad Bažnyčia Šventosios Dvasios malone yra Švenčiausiosios Trejybės ikona (ecclesia de Trinitate). Ji tapo svarbiu pagrindu ekleziologinės refleksijos atsinaujinimui, ypač XX amžiuje. Pagal tokį Bažnyčios supratimą joje egzistuoja ir vienybė, ir įvairovė, kaip ir Švenčiausiojoje Trejybėje, ir tai įvairiais būdais atsispindi Bažnyčios gyvenime. Visa Bažnyčia yra Kristaus Kūnas, kuriame kiekvienas narys Šventosios Dvasios yra apdovanotas viso kūno labui, o visi yra sujungti meilės ryšiu (plg. 1 Kor 12–13). Šventųjų bendrystė (sancti) atsiranda per bendrystę šventosiose dovanose (sancta) (plg. 1 Kor 10, 16–17). Be to, viena Bažnyčia pasireiškia kaip vietinių Bažnyčių bendrystė, kuriose kiekvienoje yra visa visuotinė Bažnyčia, taip kad tarp vietinės ir visuotinės Bažnyčios, taip pat tarp pačių vietinių Bažnyčių, egzistuoja tarpusavio persišviečianti vienybė.
4.4. Vienas svarbiausių XX a. ressourcement vaisių yra „eucharistinė ekleziologija“, kuri vietinę Bažnyčią, susirinkusią aplink savo vyskupą Eucharistijos šventimui, laiko visos Bažnyčios apraiška (plg. Ignotas Antiochietis, Smyrn. 8) ir pagrindiniu ekleziologinės refleksijos atskaitos tašku. Vatikano II Susirinkimas (1962–1965) mokė, kad toks susirinkimas yra „pagrindinė Bažnyčios apraiška“ (Sacrosanctum Concilium, 41), ir kad eucharistinė auka yra „viso krikščioniškojo gyvenimo šaltinis ir viršūnė“ (Lumen Gentium, 11; plg. Sacrosanctum Concilium, 10). Jis taip pat pabrėžė vietinės Bažnyčios reikšmę, teigdamas, kad vyskupas, turintis šventimų sakramento pilnatvę, yra „aukščiausiosios kunigystės malonės tvarkytojas“, ypač Eucharistijoje, kurią jis pats aukoja arba kurios aukojimą paveda kitiems, ir kuria Bažnyčia nuolat gyvena ir auga (Lumen Gentium, 26).
2016 m. Kretoje vykęs Ortodoksų Bažnyčios Šventasis ir Didysis Susirinkimas pareiškė, kad „Apaštalų ir Tėvų tradicija“ visada pabrėžė „neatskiriamą ryšį tarp visos dieviškosios ekonomijos Kristuje slėpinio ir Bažnyčios slėpinio, taip pat tarp Bažnyčios slėpinio ir šventosios Eucharistijos slėpinio“, kuris nuolat patvirtinamas sakramentiniame Bažnyčios gyvenime Šventosios Dvasios veikimu (Enciklika, I, 2). Susirinkimas taip pat nurodė, kad „kiekviena vietinė Bažnyčia, aukodama šventąją Eucharistiją, yra vietinė Vienos, Šventos, Katalikiškos ir Apaštališkos Bažnyčios apraiška“ (Žinia, 1). Abu šie didieji susirinkimai reikalauja atidaus nagrinėjimo.
4.5. XX a. pradžioje Ortodoksų Bažnyčia susidūrė su daugybe iššūkių, susijusių, be kita ko, su santykiais su kitais krikščionimis, prozelitizmu, sekuliarizacija ir etnofiletizmu. Tai paskatino Visuotinį patriarchatą siekti glaudesnio autokefalinių Ortodoksų Bažnyčių bendradarbiavimo.
1902 m. Visuotinis patriarchas Joakimas III išsiuntė patriarchinį ir sinodinį laišką autokefalinėms Bažnyčioms, prašydamas jų nuomonės įvairiais klausimais ir siekdamas skatinti tarportodoksinę vienybę. Bažnyčios atsiliepė palankiai. 1920 m. Visuotinio patriarchato Šventasis Sinodas paskelbė encikliką „Kristaus Bažnyčioms visame pasaulyje“, raginančią glaudesnį tarpkonfesinį bendravimą ir bendradarbiavimą.
Visuotinis patriarchatas taip pat sušaukė tarpotortodoksinę konferenciją Konstantinopolyje 1923 m., o vėliau surengė tarportodoksinį susitikimą Vatopedo vienuolyne Atono kalne (1930 m.), kuriame jau buvo numatytos temos būsimajam Šventajam ir Didžiajam Susirinkimui. Šiuos procesus nutraukė Antrasis pasaulinis karas.
4.6. Visuotinis patriarchas Atenagoras sušaukė tarportodoksines konferencijas (Rodas 1961, 1963 ir 1964 m.; Šambezi, Ženeva, 1968 m.), kurių metu buvo sudaryta Šventojo ir Didžiojo Susirinkimo darbotvarkė. Šambezi mieste vyko ir priešsusirinkiminės konferencijos, rengusios susijusius dokumentus.
Šiame kontekste keturios autokefalinių Ortodoksų Bažnyčių primų sinaksės (Konstantinopolis 2008 ir 2014 m., Šambezi 2016 m. ir Kreta 2016 m.) lėmė tai, kad Visuotinis patriarchas Baltramiejus, vieningai pritariant visų Bažnyčių primams, 2016 m. birželio 19–27 d. Kretoje sušaukė Šventąjį ir Didįjį Susirinkimą. Šis Susirinkims parodė, kad „Ortodoksų Bažnyčia savo vienybę ir katalikiškumą išreiškia Susirinkimu. Susirinkimiškumas (sinodiškumas) persmelkia jos organizaciją, sprendimų priėmimo būdus ir lemia jos kelią“ (Žinia, 1).
Šiame kontekste keturios autokefalinių Ortodoksų Bažnyčių primų sinaksės (Konstantinopolis 2008 ir 2014 m., Šambezi 2016 m. ir Kreta 2016 m.) lėmė tai, kad Visuotinis patriarchas Baltramiejus, vieningai pritariant visų Bažnyčių primams, 2016 m. birželio 19–27 d. Kretoje sušaukė Šventąjį ir Didįjį Susirinkimą. Šis Susirinkims parodė, kad „Ortodoksų Bažnyčia savo vienybę ir katalikiškumą išreiškia Susirinkimu. Susirinkimiškumas (sinodiškumas) persmelkia jos organizaciją, sprendimų priėmimo būdus ir lemia jos kelią“ (Žinia, 1).
4.7. Tarp kitų ekleziologinių klausimų Vatikano II Susirinkimas nagrinėjo ir vyskupystės sampratą bei jos santykį su popiežiaus tarnyste, kuris liko neišspręstas po Vatikano I. Vatikano II Susirinkimas integravo ir papildė Vatikano I mokymą, kad popiežius turi aukščiausią ir pilnutinę valdžią Bažnyčiai ir kad tam tikromis aplinkybėmis gali neklaidingai skelbti Bažnyčios tikėjimą, pabrėždamas, jog vyskupų kolegija, būdama vienybėje su savo galva – popiežiumi, – taip pat vykdo šias prerogatyvas (Lumen Gentium, 22, 25).
Taip buvo pasiektas didesnis pusiausvyros laipsnis tarp vyskupų ir popiežiaus. Susirinkimas dar kartą patvirtino vyskupų atsakomybę ne tik už savo vietines Bažnyčias, bet ir už visą Bažnyčią (Lumen Gentium, 23), bei ypač pabrėžė visuotinio susirinkimo reikšmę, kai vyskupai kartu su popiežiumi veikia kaip „visuotinės Bažnyčios tikėjimo ir dorovės mokytojai ir teisėjai“ (Lumen Gentium, 25).
1965 m. popiežius Paulius VI įsteigė Vyskupų sinodą kaip „nuolatinę visuotinės Bažnyčios vyskupų tarybą“, atstovaujančią „visiems katalikų vyskupams“, kuri turėjo padėti popiežiui patariamuoju ir konsultaciniu būdu (Apostolica Sollicitudo).
4.8. 1964 m. sausį popiežius Paulius VI ir patriarchas Atenagoras susitiko Jeruzalėje, Alyvų kalne. 1965 m. gruodžio 7 d., priešpaskutinę Vatikano II Susirinkimo dieną, jie vienu metu Vatikane ir Fanare panaikino 1054 m. tarpusavio anatemas.
Šeštajame dešimtmetyje patriarchas Atenagoras ir popiežius Paulius VI pradėjo vartoti „Seserų Bažnyčių“ terminą, kalbėdami apie Romos ir Konstantinopolio Bažnyčias. Vatikano II Susirinkimas pripažino, kad Rytų Bažnyčios „turi tikrus sakramentus, ypač dėl apaštalinės įpėdinystės – kunigystę ir Eucharistiją“ (Unitatis Redintegratio, 15), ir paragino plėtoti dialogą su jomis, atsižvelgiant į santykius, egzistavusius tarp jų ir Romos Sosto „iki atsiskyrimo“ (Unitatis Redintegratio, 14).
4.9. 1995 m. popiežius Jonas Paulius II pareiškė: „Jeigu tie, kurie nori būti pirmieji, yra kviečiami tapti visų tarnais, tuomet meilės pirmumas išaugs iš šios meilės drąsos. Meldžiu Viešpatį įkvėpti, pirmiausia mane patį ir Katalikų Bažnyčios vyskupus, konkretiems veiksmams, liudijantiems šį vidinį įsitikinimą“ (Orientale Lumen, 19). Jis taip pat išreiškė pasirengimą „rasti tokį pirmumo vykdymo būdą, kuris, nė kiek neišsižadėdamas esminių jo misijos aspektų, vis dėlto būtų atviras naujai situacijai“, ir pasiūlė, ypač Romos katalikų ir ortodoksų vyskupams bei teologams, diskutuoti apie primato įgyvendinimą, „kad kartu ieškotume formų, kuriomis ši tarnystė galėtų tapti visų pripažinta meilės tarnyste“ (Ut Unum Sint, 95). Popiežiai Benediktas XVI ir Pranciškus nuolat kartojo šį kvietimą ir dažnai rėmėsi šv. Ignoto Antiochiečio Romos Bažnyčios apibūdinimu kaip „pirmininkaujančios meilėje (agape)“ (Ad Romanos, Proemium).
4.10. Popiežius Pranciškus pabrėžė, kad sinodiškumas yra „esminė Bažnyčios savybė“. Jo siekis „visiškai sinodiškos Bažnyčios“ (Kalba Vyskupų sinodo įsteigimo 50-mečio proga, 2015 m. spalio 17 d.) stipriai skatina ieškoti veiksmingesnių sinodiškumo formų Romos katalikų Bažnyčioje. Jis taip pat yra sakęs, kad „dialoge su mūsų broliais ir seserimis ortodoksais mes, katalikai, turime galimybę geriau suprasti vyskupų kolegialumo prasmę ir jų sinodiškumo patirtį“ (Evangelii Gaudium, 246).
5.1. Autentišką sinodiškumo ir primato Bažnyčioje supratimą apsunkina svarbios problemos. Apie Bažnyčią nedera mąstyti nei kaip apie piramidę, kurią primas valdo „iš viršaus“, nei kaip apie savarankiškų ir uždarų Bažnyčių federaciją. Mūsų istorinis sinodiškumo ir primato antrajame tūkstantmetyje tyrimas parodė abiejų šių požiūrių trūkumus. Taip pat akivaizdu, kad Romos katalikams sinodiškumas nėra vien konsultacinis, o ortodoksams pirmumas nėra vien garbės pobūdžio.
1979 m. popiežius Jonas Paulius II ir Visuotinis patriarchas Demetras pareiškė: „Meilės dialogas… atvėrė kelią geresniam mūsų teologinių pozicijų tarpusavio supratimui, naujiems požiūriams į teologinį darbą ir naujam požiūriui į bendrą mūsų Bažnyčių praeitį. Šis mūsų Bažnyčių kolektyvinės atminties apvalymas yra svarbus meilės dialogo vaisius ir nepakeičiama būsimos pažangos sąlyga“ (Bendroji deklaracija, 1979 m. lapkričio 30 d.).
Romos katalikai ir ortodoksai turi toliau eiti šiuo keliu, kad, atsižvelgdami į nepadalintos pirmojo tūkstantmečio Bažnyčios „teologinius principus, kanonines nuostatas ir liturgines praktikas“ (Kjetis, 21), pasiektų autentišką sinodiškumo ir primato supratimą.
5.2. Vatikano II Susirinkimas atvėrė naujas perspektyvas, iš esmės aiškindamas Bažnyčios slėpinį kaip bendrystės slėpinį. Šiandien Romos katalikų Bažnyčioje vis labiau stengiamasi skatinti sinodiškumą visais lygmenimis. Taip pat ryškėja noras atskirti tai, ką galima pavadinti popiežiaus patriarchine tarnyste Vakarų arba Lotynų Bažnyčioje, nuo jo pirmumo tarnystės visų Bažnyčių bendrystės atžvilgiu, atveriant naujas galimybes ateičiai.
Ortodoksų Bažnyčioje sinodiškumas ir primatas, laikantis kanoninės tradicijos, tarportodoksiniu lygmeniu yra įgyvendinami per šventųjų ir didžiųjų susirinkimų praktiką.
5.3. Teologiniu požiūriu sinodiškumas ir pirmumas turi būti suvokiami kaip „tarpusavyje susijusios, viena kitą papildančios ir neatskiriamos tikrovės“ (Kjetis, 5; plg. Kjetis, 4, 17). Vien istorinės diskusijos nėra pakankamos. Bažnyčia giliai įsišaknijusi Švenčiausiosios Trejybės slėpinyje, o eucharistinė bendrystės ekleziologija yra raktas į nuoseklios sinodiškumo ir primato teologijos suformavimą.
5.4. Sinodiškumo ir primato tarpusavio priklausomybė yra pamatinis Bažnyčios gyvenimo principas. Ji iš esmės susijusi su Bažnyčios vienybės tarnyste vietiniu, regioniniu ir visuotiniu lygmenimis. Tačiau principai turi būti taikomi konkrečiomis istorinėmis aplinkybėmis, o pirmasis tūkstantmetis suteikia vertingų gairių šio principo taikymui (Kjetis, 21). Naujos aplinkybės reikalauja naujo ir tinkamo to paties pagrindinio principo pritaikymo.
5.5. Mūsų Viešpats meldė, kad jo mokiniai „visi būtų viena“ (Jn 17, 21). Sinodiškumo ir primato principas, tarnaujantis vienybei, turi būti taikomas siekiant atliepti mūsų laikų Bažnyčios poreikius ir iššūkius. Ortodoksai ir Romos katalikai yra pasiryžę ieškoti būdų, kaip įveikti susvetimėjimą ir susiskaldymą, atsiradusius antrajame tūkstantmetyje.
5.6. Bendrai apmąstę antrojo tūkstantmečio istoriją, pripažįstame, kad bendras šaltinių skaitymas gali įkvėpti sinodiškumo ir pirmumo praktiką ateityje. Laikydamiesi mūsų Viešpaties įsakymo mylėti vieni kitus, kaip jis mus mylėjo (Jn 13, 34), laikome savo krikščioniška pareiga siekti tikėjimo ir gyvenimo vienybės.
Taip pat skaitykite:
- Sinodiškumas ir primatas pirmajame tūkstantmetyje: bendros sampratos link Bažnyčios vienybės labui („Kječio dokumentas“, 2016 m.)
- Schizmos priežastys
- Kuo skiriasi ortodoksų ir katalikų dvasingumas? (Ortodoksų perspektyva)
- Katalikybė Rytų ortodokso (stačiatikio) akimis
