Ką reiškia „Extra Ecclesiam nulla salus“?

„Anapus Bažnyčios nėra išganymo“ (t.y. už Bažnyčios ribų) - gerai visiems ortodoksams ir katalikams žinoma sentencija, atspindinti Bažnyčios Tėvų mokymą. Šios frazės autorius - šv. Kiprijonas Kartaginietis. Tačiau ką gi šie griežti žodžiai reiškia?

ŽODŽIŲ KILMĖ

Šie žodžiai pasirodo 72 laiške, kuriame šv. Kiprijonas polemizuoja su tais, kurie neperkrikštydavo eretikų priimant juos į Visuotinę Bažnyčią. Pasak Kiprijono, juos būtina krikštyti iš naujo (tiksliau, pirmą kartą), nes „kas atliekama už Bažnyčios ribų, tas neteisėta“. Kiprijonas nepripažino krikšto sakramento, atlikto už Bažnyčios ribų:

„Net viešo išpažinimo krikštas ar kraujas neturi išganomosios naudos eretikui, nes anapus Bažnyčios nėra išganymo“ (Šv. Kiprijonas Kartaginietis, Laiškas 72,21)

Kiprijonas mini „kraują“, nes Bažnyčioje tikėta, kad vandens krikštas - ne vienintelis būdas tapti Bažnyčios nariu. Jau Tertulijonas kalbėjo apie „apsivalymą krauju“ (lavacrum sanguinis), o pats Kiprijonas 11 traktate („Pagiriamasis žodis kankinystei“) rašo apie „kraujo krikštą“ - žmogus, norėjęs krikštytis, tačiau nukankintas iki krikšto, laikomas pakrikštytu savo krauju (ir išganytu, nes pelnė kankinystės vainiką). 72 laiške Kiprijonas patikslina, kad kraujo krikšto teologija galioja tik tiems asmenims, kurie yra ortodoksai, t.y. išpažįsta tikrąjį tikėjimą ir nori būti priimti į Visuotinę Bažnyčią, tačiau gyvenimo metu taip ir lieka į ją nepriimti (juos Dievas priima per mirtį).

Kiprijono teiginiai apie krikšto už Bažnyčios ribų negaliojimą buvo atmesti Bažnyčios Visuotiniuose susirinkimuose. 95-asis Šešto visuotinio susirinkimo kanonas nurodo priimti arijonis (!) ir kai kuriuos kitus eretikus be naujo krikšto (t.y. jų krikštas pripažįstamas kaip galiojantis). Tačiau Kiprijono mokymas apie tai, kad už Bažnyčios ribų nėra išganymo yra įprastas visiems Bažnyčios Tėvams.

IŠGANYMAS BE VANDENS KRIKŠTO

Bet ar neprieštarauja teiginys „anapus Bažnyčios nėra išganymo“ teiginiui „nukankintieji katechumenai yra išganyti ir šventi“? Juk katechumenai - tai dar Kristaus Kūno, t.y. Bažnyčios nariai. Dar daugiau klausimų kiltų paskaičius šv. Klemensą Romietį, šv. Justiną Kankinį, šv. Iriniejų Lionietį, šv. Joną Auksaburnį - jie rašo apie tai, kaip išganyti buvo tie, kurie nepažino Kristaus gyvendami iki Kristaus. 

Popiežius šv. Klemensas Romietis kalba, kaip atgaila dėl Kristaus tapo pasiekiama visų laikų ir kraštų žmonėms:

„Palikime tuščius ir bergždžius svarstymus ir ateikime prie šlovingos ir šventos mūsų Tradicijos taisyklės; matykime, kas gražu, kas miela ir priimtina mus Sutvėrusiojo akimis. Žvelkime į Kristaus kraują ir suvokime, koks jis yra brangus Jo Tėvui, jei išlietas dėl mūsų išgelbėjimo visam pasauliui atnešė atgailos malonę. Peržvelkime visų kartų gyvenimą ir supraskime, kad iš kartos į kartą Viešpats suteikė galimybę atgailauti norintiems atsigręžti į Jį. Nojus skelbė atgailą ir tie, kurie Jo paklausė, buvo išgelbėti. Jona skelbė pražūtį ninevičiams, bet jie atgailavo dėl savo nuodėmių ir meldėsi Dievui, todėl įgijo išgelbėjimą, nors ir buvo svetimi Dievo [Sandorai].“ (Laiškas korintiečiams 7,5-7)

Apaštalas Paulius rašo:

„Kai jokio įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie – neturintys įstatymo – yra patys sau įstatymas. Jie įrodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą... Aną dieną Dievas per Jėzų Kristų teis žmonių slėpinius, kaip sako mano Evangelija.“ (Rom 2,14-16)

Jonas Auksaburnis komentuoja, kad čia Paulius kalba apie iki Kristaus atėjimo gyvenusius pagonis, kurie nebuvo stabmeldžiai, bet vadovaudamiesi prigimtiniu įstatymu bijojo tikrojo Dievo. Kaip pavyzdį jis pateikia Jobą ir ninevičius, tačiau priduria ir šimtininką Kornelijų iš apaštalų darbų. Prisiminkime jo istoriją:

„Cezarėjoje gyveno žmogus, vardu Kornelijus, vadinamosios Italų kohortos šimtininkas. Jis drauge su savo namiškiais pasižymėjo maldingumu bei Dievo baime, dosniai šelpdavo žmones ir ištvermingai melsdavosi Dievui. [...] Įeinantį Petrą Kornelijus pasitiko ir, puldamas po kojų, išreiškė jam pagarbą. Petras pakėlė Kornelijų, tardamas: „Kelkis! Juk ir aš esu žmogus“. [...] Tada, atvėręs lūpas, Petras pasakė: „Iš tiesų aš dabar suprantu, jog Dievas nėra šališkas. Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena. Jis pasiuntė savo žodį Izraelio vaikams ir per Mesiją Jėzų paskelbė gerąją taikos naujieną. Šitas yra visų Viešpats. [...] Petrui tebekalbant šiuos dalykus, Šventoji Dvasia nužengė ant visų, kurie klausėsi žodžio. Su Petru atvykę žydų kilmės tikintieji labai stebėjosi, kad ir pagonims buvo išlieta Šventosios Dvasios dovana. Mat jie girdėjo juos kalbant kalbomis ir šlovinant Dievą. Tuomet Petras tarė: „Argi kas galėtų šitiems neduoti krikštui vandens, jeigu jie, kaip ir mes, gavo Šventąją Dvasią?!“ Ir jis liepė juos pakrikštyti Jėzaus Kristaus vardu.“ (Apd 10,1-2. 25-26. 34-36. 44-48)

Taigi, pasak Jono Auksaburnio, šimtininkas Kornelijus, gyvenęs jau po Jėzaus Kristaus atėjimo, bet dar Jo nepažinęs, dėl savo pamaldumo savo širdyje rado įstatymą (kaip ir Jobas ar nineviečiai), jį vykdė ir gavo Šventąją Dvasią. Nors šis gavimas, kaip matome, nereiškė, kad jam nebereikia krikštytis, Kornelijaus pavyzdys parodo, kokia sudėtinga išganymo už Bažnyčios ribų tema.

AR TIKRAI PRIKLAUSOME BAŽNYČIAI?

Atrodytų - kas čia neaiškaus, jei žmogus priklauso Bažnyčios institucijai, reiškia, bus išganytas, jei nepriklauso - nebus išganytas. Tačiau šv. Augustinas sako:

...novit Dominus qui sunt eius. Namque in illa ineffabili praescientia Dei, multi qui foris videntur, intus sunt; et multi, qui intus videntur, foris sunt...

„...Dievas pažįsta savuosius. Dievo Apvaizda mums nežinoma: daugelis tų, kurie atrodo esą anapus [Bažnyčios], iš tiesų yra viduje, ir daugel tų, kurie atrodo esą viduje, iš tiesų yra išorėje“ (Apie krikštą, prieš donatistus, V,27. 38)

Kaip matome iš Bažnyčios Tėvų ir Šventojo Rašto, „extra Ecclesiam nulla salus“ reiškia tik tai, kad Kristus ir Dievo Bažnyčia yra visų malonių šaltinis. Jei kas nors regimuoju būdu nepriklauso Bažnyčiai, bet buvo išganytas, tai reiškia, kad jis priklausė Bažnyčiai slėpiningu būdu ir išganytas tik dėl Kristaus; jei kas nors regimu būdu priklausė Bažnyčiai, bet buvo pasmerktas, tai reiškia, kad jis niekada nebuvo nei Bažnyčios, nei Kristaus: 

„Ne kiekvienas, kuris man šaukia: 'Viešpatie, Viešpatie!', įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią. Daugelis man sakys, anai dienai atėjus: 'Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų tavo vardu?!' Tuomet jiems pareikšiu: 'Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs nedorėliai!'“ (Mt 7,21-23)

Be abejonės, piktavaliai Bažnyčios skaldytojai ir tie, kurie priešinasi jos šventam mokymui negali tikėtis Kristaus pritarimo. O ką Viešpats moko apie žmones, kurie nevaikščiojo su Juo ir apaštalais, bet Juo tikėjo ir nesipriešino Jo valiai?

„Mokytojau, mes matėme vieną žmogų, tavo vardu išvarantį demonus. Mes jam draudėme tai daryti, nes jis nevaikščioja kartu su mumis“. Jėzus atsakė: „Nedrauskite! Kas ne prieš jus, tas už jus!“ (Lk 9,49-50)

Taip pat skaitykite kitus apmąstymus šia tema: Mintys apie ekumenizmą, Mano samprotavimai apie ekumenizmą, Mintis apie santykius su protestantais.